Vėgėlė priklauso menkių šeimai. Tai vienintelė menkių šeimos rūšis, gyvenanti gėlame vandenyje. Vėgėlės svoris gali siekti dvidešimt kilogramų ar net daugiau, o jos ilgis – iki pusantro metro. Spalva yra gelsvai pilka, marginta dėmelėmis. Žiemą vėgėlė neršia nuo gruodžio iki vasario, vasarą ji būna pasyvi, o sėkmingiausiai ją galima gaudyti rudenį ir pavasarį, kai vanduo yra šaltas. Rudenį žuvys pradeda aktyviai maitintis nuo rugsėjo antrosios pusės iki ledo susidarymo. Pavasarį, vos nutirpus ledui, plėšrūnė pradeda medžioklę, kuri trunka iki gegužės pabaigos. Pamėginkime perprasti kaip vyksta vėgėlių žvejyba šiame straipsnyje.

Vėgėlių žvejybos vietos

Svarbiausias dalykas vėgėlių žvejyboje yra rasti jos gyvenamąsias vietas ir tą „magišką taką“, kuriuo ji kiekvieną dieną, temstant, išeina medžioti. Tokių vietų paieškai gali prireikti daug laiko ir pastangų, tačiau jei jums pavyks surasti, be laimikio neliksite. Suradę „slaptąją“ vietą, galėsite žvejoti joje daugelį metų, kol telkinio reljefas kardinaliai nepasikeis ir žuvis nepaliks tos vietos.

Žinoma, paprasčiausias ir mažiausiai pastangų reikalaujantis būdas – susipažinti su patyrusiu vėgėlių žveju, kuris žino tokias vietas. Tačiau ar jis norės pasidalinti savo vietomis ?

Tikram vėgėlių žvejybos entuziastui gali būti dar įdomiau savarankiškai rasti žuvį ir džiaugtis rezultatu. Norint pradėti paieškas, reikia žinoti teorines vietas, kur vėgėlės gali gyventi ir maitintis.

Vėgėlė mėgsta švarų, tekantį vandenį. Jos neverta ieškoti upėje su dumblinu dugnu ar stovinčiame vandenyje. Geriausios buveinės:

• smėlingas arba žvirgždėtas dugnas su dideliais akmenimis
• akmenuoti ruožai su kliuviniais (šakomis, kelmais)
• gilios vietos su tekančiu vandeniu, šalia kurių yra seklumos

Vėgėlės dažnai aptinkamos už slėptuvių, kurios apsaugo nuo srovės.

Kuo maitinasi vėgėlė

Vėgėlė – dugninė žuvis, todėl ir masalus reikia rinktis atitinkamus. Ji labai retai pasirodo seklumose, nebent jos yra apsaugotos nuo atviros srovės. Vėgėlės nepagausite ir pagrindinėje srovėje, nes ten dėl stiprios srovės ji retai randa tinkamų slėptuvių. Vėgėlė maitinasi tuo, ką randa dugne arba arti jo, todėl pagrindinės jos mitybos dalis yra dugninės žuvys ir kitas gyvūninis maistas.

• Pagrindinis vėgėlės maistas – žuvys, ypač dugninės rūšys.
• Jaunos vėgėlės minta smulkesniu maistu, nes dar negali medžioti didesnių žuvų. Jos minta varlėmis, vėžiais, žuvų ikrais.
• Vėgėlė dažnai maitinasi dvėseliena, kurią randa dugne, ir tai yra viena iš priežasčių, kodėl ji laikoma nepretenzinga savo maistui. Dėl to vėgėlė dažnai vadinama „sanitaru“.

Vėgėlė medžioja pasyviai. Ji lėtai prisiartina prie potencialios aukos, atidaro savo plačią burną ir tiesiog įsiurbia grobį. Dėl šio medžioklės būdo ji dažniausiai sugauna lėtą, sužeistą ar dugne ramiai gulinčią žuvį.

Koks masalas dažniausiai naudojamas vėgėlių žvejyboje

• Sliekai: Labai populiarus ir veiksmingas pasirinkimas.
• Žuvys: Geri rezultatai pasiekiami naudojant gyvas žuveles kaip masalą, pavyzdžiui, mažas stintas, kuojas, aukšles, pūgžlius ar net mažus ešeriukus.
• Vištos mėsa: Labai veiksmingas masalas – vištos kepenėlės.
• Egzotiniai masalai: Kai kurie žvejai naudoja net tokius masalus kaip kalmarai, krevetės.

Vėgėlė nėra išranki masalams, todėl galima eksperimentuoti su įvairiais pasirinkimais. Kartais sėkmę atneša net tie masalai, kurie atrodo mažiausiai perspektyvūs.

Patarimai susiruošusiems į vėgėlių žvejybai

• Nereikėtų bandyti specialiai gaudyti vėgėlės spiningu, nes tai bus laiko švaistymas. Tokiu atveju dažniau užkimba lydekos arba sterkai, o ne vėgėlė. Vis dėlto, gaudant lydekas ar sterkus, vėgėlė gali tapti maloniu bonusu.
• Paprastai vėgėlę galima pagauti tose pačiose vietose, kur ir kitą plėšrią žuvį. Todėl verta tikėtis, kad vėgėlė gali slėptis tarp šakų ar kliuvinių, smėlinguose ruožuose su sudėtingu dugno reljefu, taip pat giliose upės vagos duobėse arba akmenynuose.
• Planuojant vėgėlių žvejybą, reikėtų teikti pirmenybę tokiems masalams kaip gyvos žuvelės arba dideli sliekų kuokštai.
• Kuo daugiau užmetamų meškerių, tuo didesnė tikimybė sugauti šią žuvį. Bet nepamirškite, kad negalima viršyti žvejybos taisyklių reglamentų.
• Nereikėtų dėti vėgėlės ant kukano, nes, palyginti su lydeka ar sterku, ji neturi tvirto kremzlinio žandikaulio. Vėgėlė lengvai gali suplėšyti savo burną ir pabėgti.
• Vėgėlių žvejyba nėra lengva, todėl dažniausiai pagaunamos vidutinio dydžio žuvys, sveriančios iki 2 kg.

Taip pat verta prisiminti, kad vėgėlė gali maitintis dvėseliena, ir dėl šios priežasties daugelis žvejų jos specialiai negaudo, nes kartais iš vandens galima ištraukti nemaloniai kvepiančią žuvį, kurią ne visiems norėtųsi ruošti namuose ar valgyti.