Upėtakių žvejyba žiema viena iš įdomiausių ir sudėtingiausių žvejybų. Žiema reikia pasikaustyti kantrybe norint suvilioti upėtakį. Sunkiausia yra pagauti trofėjinį egzempliorių. Iš savo patirties kalbant – trofėjus antro šanso neduoda. Jeigu buvo išėjimas antrą kartą jį išprašyti iš savo slėptuvės tampa labai sunku ir dažniausiai neįmanoma. Upėtakių žvejyba aš skirstau į tris sezonų laikus.

• Žiema
• Pavasaris – vasara
• Ruduo (prieš neršta rugsėjo mėnesį)

Taigi pradėkime nuo sunkiausio metų sezono – žiemos. Upėtakis žiemą juda daug lėčiau ir gana dažnai galima stebėti, kaip jis stovi upės dugne ar pamažu persikelia į kitą krantą ar pastogę. Žiemą vanduo upėse švaresnis, jo kur kas mažiau, o upėtakiai aiškiai mato viską, kas vyksta pakrantėje. Todėl visi meškeriotojo judesiai turi būti labai atsargūs, kitaip galite išgąsdinti žuvį.

Kokiose upės ruožuose laikosi upėtakis žiema

Žiemą upėtakis daug plaukioti negali — pernelyg ilgai pabuvęs srovėje jis praras jėgas, o susigrąžinti jų nebus kaip, nes nėra maisto. Be to,ir tikslo plaukioti nėra — nieko jis savo skurdžioje upėje neras. Lygiai taip pat kaip ir lydekos šaltąjį sezoną upėtakiai būna prisispaudę prie dugno ir laukią savąjo kąsnelio. Šaltąjį laikotarpi upėtakiai renkasi ramesnius upės ruožus. Kai vasarą-rudenį upėtakiai stovi ant upės vingių, perkritimų, prie didelės srovės, tai žiemą viskas visai kitaip. Žiemą reikėtų ieškoti tiesesnių upės ruožų su nedidelę srove. Idealiausios vietos žvejybai – gilesni upės ruožai pievose. Ten, mano manymų, jie gali sulaukti ne tik praplaukiančių žuvų, bet ir išlindusių kirminų, dėlių ir kitokio gėrio kuriuo gali pasistiprinti skurdžiomis žiemos dienomis.

Tačiau upėtakis žiema juda daug lėčiau ir gana dažnai galima stebėti, kaip jis stovi upės dugne ar pamažu persikelia į kitą krantą ar pastogę. Žiemą vanduo upėse švaresnis, jo kur kas mažiau, o upėtakiai aiškiai mato viską, kas vyksta pakrantėje. Todėl visi meškeriotojo judesiai turi būti labai atsargūs, kitaip galite išgąsdinti žuvį.

Upėtakio maitinimosi racionas

Žiema upėtakiai minta vabzdžių lervomis, gyvenančiomis vandenyje po akmenimis, vabzdžiais ir amfipodais. Dideli individai gali sumedžioti mažas žuvis. Upėtakių žvejyba žiema gerokai skiriasi nuo vasaros. Dabar ji ne tokia aktyvi, nes dėl žemos vandens temperatūros sulėtėja visi medžiagų apykaitos procesai organizme, rečiau maitinasi, o maisto jai reikia daug mažiau. Upėtakis žiema labai sunku arba beveik neįmanoma pamatyti net skaidriame vandenyje. Ji slepiasi po akmenimis, į vandenį įkritusiais medžiais ir kitose pastogėse, o išsigandusi pabėga taip greitai, kad tik labai įgudusi akis gali pastebėti vandenyje žybsinčią žuvį.

Masalai

Atsižvelgiant į tokias upėtakio sąlygas masalą renkamės atitinkamai. Crankai ir kiti aktyvus vobleriai tikrai nebus aktualus ir tinkami šiam laikotarpiui. Tinkamiausi masalai šiam laikotarpiui – minnow tipo vobleriai, 5-7 centimetrų dydžio, kurie tingiai plauks prieš srovę ir vilios kažkur tūnantį upėtakį. Spalvos. Visą straipsnį apie voblerius galite rasti čia. Atsižvelgiant į tai, kad upėtakis žiema turi tikrai gerą regėjimą vertėtų gerai apsvarstyti ką užsidėti. Mano pirminį pasirinkimą lemią keli faktoriai. Upės vanduo, debesuota ar saulėta ir koks upės ruožas ar tai pieva kur dugnas dumblėtas ar miško/miškelio ruožas kur upės dugnas smėlėtas. O toliau eigoje, pagal rezultatus pradedu improvizuoti. Taip pat galima naudoti ir mikro vartykles (mano straipsnį apie vartykles skirtas upėtakiams rasite paspaudią čia). Aš jas naudoju kai noriu gauti antrą šansą upėtakio kibimui. Užmetus tiesiai į jo buveinę leidžiu jai kristi ir dažnai ant kritimo upėtakis pasileidžią į ataką.