Kuo minta lydeka? Šis klausimas kyla daugeliui žvejų, norinčių pergudrauti vieną stambiausių mūsų vandenų plėšrūnų. Lydeka (Esox lucius) – gėlavandenė žuvis, galinti užaugti iki 1,5 m ilgio ir apie 30 kg svorio. Ji pasižymi ilgu verpstės formos kūnu, didele plokščia galva ir šimtais aštrių dantų. Tai grobuonis, garsėjantis puikiu regėjimu ir nepasotinamu apetitu. Suprasti, kuo minta lydeka, svarbu ne tik siekiant ją sėkmingai sugauti, bet ir norint suvokti jos vaidmenį vandens telkinių ekosistemose. Šiame straipsnyje aptarsime lydekos mitybos ypatumus, jos grobį skirtingais gyvenimo tarpsniais bei metų laikais ir pateiksime praktinių patarimų žvejams.
Lydekos mitybos ypatumai: plėšrūnės elgsena ir medžioklės taktika
Lydekos paprastai gyvena ir medžioja vienišos, saugodamos savo teritoriją. Ši plėšri žuvis nemėgsta atvirų vandens plotų – dažniausiai tyko grobio tarp vandens augalų, nendrių ar prie povandeninių kliuvinių. Nejudėdama ji gali ilgai tūnoti pasaloje, prisidengusi maskuojančia žalsvai dėmėta spalva, kol pro šalį praplaukia auka. Ten, kur augalijos mažai, lydeka griebiasi kito būdo – lėtai sėlina paskui auką ir persekioja ją staigiais šuoliais. Dėl gebėjimo akimirksniu atakuoti iš pasalų lydeka neretai vadinama „gėlavandeniu rykliu“. Medžiodama ji remiasi ne tik maskuote ir raumeningu kūnu, bet ir puikiu regėjimu bei šonine linija, padedančia pajusti menkiausius virpesius vandenyje.
Lydeka yra aktyvi plėšrūnė ištisus metus – ši žuvis nemiega žiemos miegu ir net šalčiausiu periodu vis tiek medžioja. Kuo minta lydeka ir kiek intensyviai ji maitinasi, priklauso nuo sąlygų: vėsesniame vandenyje jos medžioklės aktyvumas mažėja, o rudenį ir pavasarį – išauga. Net būdama soti, lydeka neretai instinktyviai puola smulkesnį grobį, todėl jos skrandžiuose dažnai randama neseniai suvirškinto maisto. Grobį ji visada ryja nuo galvos – taip lengviau praryti slidų kūną su aštriais pelekais. Jei auka didelė, plėšrūnė laiko ją nasruose tol, kol praryta dalis pasisavinama ir galima praryti likusią. Lydekos skrandis itin tamprus, todėl prarytą grobį ji gali virškinti kelias dienas ar net savaites. Užfiksuoti atvejai, kai didelė lydeka mėgino praryti žuvį, beveik prilygstančią jos pačios dydžiui. Dėl stiprių virškinimo sulčių lydeka sugeba suvirškinti net kietas grobio dalis (pvz., kaulus). Pažymėtina, kad lydekos nėra linkusios dalintis maistu – pasitaiko net kanibalizmo atvejų, kai didesnės lydekos suėda mažesnes savo rūšies atstoves.
Kuo minta lydeka skirtingais gyvenimo etapais
Augdama lydeka keičia savo mitybos pobūdį – tai, kuo minta lydeka, labai priklauso nuo jos dydžio ir amžiaus. Vis dėlto bet kuriuo gyvenimo etapu lydeka išlieka plėšri – skiriasi tik grobio dydis ir tipas.
Jaunikliai (jaunos lydekaitės)
Lydekų jaunikliai pasaulį pradeda vos kelių milimetrų dydžio. Pirmąsias apie 10 gyvenimo dienų išsiritęs mailius minta trynio maišelyje sukauptomis maistinėmis medžiagomis. Vėliau, paaugus iki 1–2 cm ilgio, mažos lydekaitės ima maitintis smulkiais planktoniniais organizmais: vabzdžių lervomis, vėžiagyviais (pvz., dafnijomis) ir kitais bestuburiais. Pasiekus maždaug 3–5 cm ilgį, jauna lydeka tampa tikra plėšrūne – pradeda medžioti kitų žuvų mailių. Tyrimai rodo, kad apie 5 cm dydžio lydekų racione vyrauja uodų trūkliai. Tačiau augančiam organizmui reikia daugiau energijos, todėl netrukus didesnė dalis grobio tampa smulkios žuvelės. Lydekų jaunikliai nėra išrankūs – jie lesa ir vandens vabzdžius, ir bestuburius, o pasitaikius progai gali praryti net buožgalvį ar mažą varlę.
Suaugusios lydekos
Sulaukusios apie 1–2 metų amžiaus ir pasiekusios 20–30 cm ilgį, lydekos laikomos suaugusiomis. Šiame tarpsnyje pagrindinis maistas – įvairios žuvys. Kuo minta lydeka suaugusiame amžiuje, tiesiogiai priklauso nuo to, kokios žuvų rūšys gyvena jos telkinyje. Dažniausiai plėšrūnė renkasi gausias ir lėtesnes žuvis: ežeruose tai būna kuojos, karšių, raudžių jaunikliai, įvairūs karosiukai, aukšlės. Upėse – gružliai, menkaverčių žuvelių būriai. Lydeka sugauna ir ešerius ar pūgžlius, nors pastarieji turi aštrius spyglius. Stambesnės suaugusios lydekos dažnai atlieka „sanitaro“ vaidmenį vandens telkinyje – sunaikina ligotas ar silpnas žuvis, neleidžia per daug prisiveisti smulkmės. Be žuvų, suaugusi lydeka aplinkoje aptikusi neatsisako pasigauti varlių ar vėžių, ypač jei jų gausu ir jie tampa lengvu grobiu.
Trofėjinės (labai didelės) lydekos
Itin stambios, vadinamos „trofėjinėmis“, lydekos (dažnai viršijančios 80 cm ilgį ir 5 kg svorį) gali susidoroti su dar stambesniu grobiu. Tokios milžinės mielai praryja didesnę žuvį – pavyzdžiui, pusės kilogramo karšį ar lyną. Vis dėlto tyrimai rodo, kad didžiosios lydekos nėra tingūs „žiauriai didelio grobio“ medžiotojai. Priešingai – dažniausiai jos gaudo daug smulkesnes žuveles, kurias lengviau pagauti. Kuo minta lydeka trofėjine tapusi? Jos racioną vis vien sudaro tos pačios mažos ir vidutinės žuvys, tik jų reikia daugiau patenkinti alkį. Žinoma, esant progai didelė lydeka prarys ir varlę ar stambią varlės buožgalvio stadiją, o užaugusios rekordinės lydekos netgi sugeba pagauti vandens paviršiuje plaukiojantį paukštį (pavyzdžiui, ančiuką) ar įkritusį graužiką. Vis dėlto tokia netipiška auka pasitaiko retai – kasdienėje mityboje net ir pačių stambiausių lydekų vyrauja žuvys, neretai ir mažesnės jų pačių gentainės (kanibalizmas).
Kuo minta lydeka skirtingais metų laikais
Metų laikas tiesiogiai įtakoja tai, kuo minta lydeka, ir lemia plėšrūnės elgseną. Skirtingais sezonais keičiasi tiek lydekos aktyvumas, tiek prieinamas grobis.
Pavasaris
Pavasarį, tuoj po ledų ir neršto, lydeka būna išalkusi ir medžioja itin aktyviai. Atšilęs vanduo pagreitina medžiagų apykaitą, todėl plėšrūnė stengiasi atgauti per žiemą ir nerštą išeikvotas jėgas. Šiuo laikotarpiu lydekos grobio spektras beveik neribotas – ji godžiai griebia kone bet kokį grobį. Vyrauja įvairios žuvys (neršiančių žuvų būriai – puiki proga lengvai prikimšti pilvą), tačiau lydeka nesibodi sudoroti ir pro šalį plaukiančios varlės ar kito smulkaus gyvūno. Pavasaris – metas, kai lydekos maitinasi visą dieną (ypač apniukusiomis dienomis). Tai vienas geriausių sezonų meškeriotojams, nes plėšrūnės kimba aktyviai tiek mažos, tiek stambios.
Vasara
Vasarą lydekų racioną sudaro beveik vien žuvys. Vandeniui įšilus, vandenyje gausu žuvų mailiaus ir jauniklių, kuriais lydekos noriai minta. Vis dėlto karštomis vasaros dienomis lydekos nėra labai aktyvios – jos vengia tiesioginės saulės ir dažniausiai maitinasi anksti ryte arba vakare, saulei leidžiantis. Šiltuoju laiku lydekos racionas pernelyg nesikeičia: tai vis tos pačios smulkios žuvelės, tik plėšrūnė nerizikuoja eikvoti jėgų vaikydamasi stambesnį grobį. Dėl to vasarą dažnai efektyviau gaudyti lydekas mažesniais masalais, imituojančiais mailių. Dienomis lydekos slepiasi pavėsyje – žolėse, po lelijų lapais ar gilesnėse duobėse, kur tyko parplaukiančių žuvų.
Ruduo
Rudenį, vandens temperatūrai krentant, lydekų apetitas vėl labai sustiprėja. Šis plėšrūnas instinktyviai ruošiasi žiemai, todėl rudenį maitinasi intensyviai, stengdamasis sukaupti riebalų atsargas. Nukritusios vandens augalijos apsunkina grobio tykojimą, bet atsiranda kitų privalumų – vėsūs orai priverčia smulkias žuvis būriuotis giliau, o varlės po pirmųjų šalnų traukia į vandenį žiemoti. Dėl to rudenį lydekų atakų objektu neretai tampa varlės bei kiti varliagyviai, taip pat vėžiai. Vis dėlto bent pusę raciono toliau sudaro įvairios žuvelės – jos išlieka svarbiausiu maistu. Rudeninė lydeka paprastai vėliau pradeda maitintis dieną (dažnai kibimai suaktyvėja tik apie vidurdienį), tačiau tęsia puotą iki pat sutemų. Tai pats geriausias laikas ieškoti trofėjinės lydekos – rudenį didžiausios plėšrūnės būna aktyviausios ir griebia masalą dažniau nei įprastai.
Žiema
Žiemą lydekos medžioja rečiau ir pasyvesniu tempu. Po vandens telkinius jos juda mažiau, dažnai laikosi giliau – poledyninėse duobėse arba prie povandeninių šlaitų – ten, kur vanduo šiltesnis ir lengviau laukti grobio pasaloje. Kadangi šaltame vandenyje žuvų ir kitų gyvių aktyvumas smarkiai sumažėjęs, beveik vieninteliu lydekos grobiu žiemą lieka žuvys. Plėšrūnė stengiasi išlaukti palankaus momento pulti nusilpusią ar pro šalį lėtai plaukiančią žuvelę, kad neeikvotų brangios energijos. Visgi net ir žiemą lydeka toliau medžioja – ypač neužšąlančiuose upeliuose arba ten, kur pakanka deguonies. Meškeriotojai po ledu dažnai vilioja lydekas gyva žuvele arba lėtai trūkčiojamais masalais tiesiai prieš plėšrūnės „nosį“. Žiemą lydeka kibs ne taip dažnai, bet kantriai ir tinkamai pasirinkus vietą (kur susirenka žiemojančios mažos žuvys) galima sulaukti ir stambios lydekos laimikio.
Lydekos grobio rūšys
Norint detaliau suprasti, kuo minta lydeka, verta apžvelgti jos grobio įvairovę. Ši plėšri žuvis nėra išranki – grobio rūšių spektras labai platus:
- Žuvys: Didžiąją dalį bet kurios lydekos raciono sudaro įvairios žuvys. Dažniausiai tai gausiai telkiniuose paplitę nedideli karpinių šeimos atstovai – kuojos, karšiai, raudės, karosai – taip pat ešeriai, aukšlės, gružliai. Lydekos nevengia ir savo gentainių – pasitaiko, kad didesnė lydeka praryja mažesnę. Iš esmės, plėšrūnė papjaus bet kurią žuvelę, jei tik pajėgs ją sugauti ir praryti. Nepriklausomai nuo sezono ar lydekos dydžio, žuvys – pagrindinis jos maistas ir kertinė dalis to, kuo minta lydeka.
- Varliagyviai: Antra pagal svarbą lydekų grobio kategorija – varlės ir kiti varliagyviai (pvz., rupūžės, tritonai). Varlės tampa ypač dažna auka rudenį, kai būriais traukia į vandens telkinius žiemoti, taip pat pavasarį per nerštą. Nedidelės lydekaitės vasarą kartais sugauna ir buožgalvių. Jei telkinyje daug varliagyvių, lydekos mielai jais minta.
- Vėžiagyviai: Lydekos mityboje pasitaiko ir stambesnių vėžiagyvių – pirmiausia tai vėžiai. Upinėms lydekoms rudenį vėžiai yra lengvesnis grobis, kai šie ruošiasi žiemai. Mažyčiai planktoniniai vėžiagyviai (tokie kaip dafnijos) yra gyvybiškai svarbūs lydekų mailiui pirmomis savaitėmis. Jei mažame telkinyje trūksta žuvelių, suaugusios lydekos gali daugiau maitintis vėžiais, kad kompensuotų maisto stygių.
- Vabzdžiai ir kiti bestuburiai: Vandens vabzdžių lervos (uodų trūkliai, apsiuvų, lašalų lervos) sudaro didelą dalį jaunos lydekos raciono. Net ir paaugusios lydekos tvenkiniuose ar upeliuose dažnai lesa vabzdžių lervas, kirmėles, dėles, ypač jei smulkių žuvų aplinkoje mažai. Suaugusi lydeka kartais čiumpa ir stambesnį vandens vabzdį ar vabalą, nutūpusį ant vandens paviršiaus.
Lydekos grobis skirtinguose vandens telkiniuose
Aplinka taip pat lemia, kuo minta lydeka – skirtingo tipo telkiniuose jos mityba nevienoda. Žemiau pateikta lentelė apibendrina, koks grobis vyrauja lydekų racione įvairiuose vandens telkiniuose:
| Vandens telkinys | Dominuojantis lydekos grobis |
|---|---|
| Ežerai | Beveik vien žuvys (apie 95–98% raciono); tik menka dalis tenka kitiems gyvūnams (pvz., vėžiams). |
| Upės | Daugiausia žuvys; priklausomai nuo upės dydžio, nedidelę dalį raciono gali sudaryti varlės, vabzdžių lervos ar dėlės (ypač mažesniuose upeliuose). |
| Tvenkiniai | Įvairesnis racionas – ~50% žuvys, ~25% vabzdžių lervos ir dėlės, ~25% varliagyviai. |
(Pastaba: procentiniai dydžiai – orientaciniai)
Iš lentelės matyti, kad visuose telkiniuose lydekos raciono pagrindą sudaro žuvys – tai svarbiausia dalis to, kuo minta lydeka, nepriklausomai nuo gyvenamosios aplinkos. Kitų grobio tipų reikšmė padidėja tik tuomet, kai telkinyje stinga smulkių žuvų.
Lydekos amžius ir grobio tipai
Lydekos medžiojamo grobio pobūdis kinta jai augant. Lentelėje pateikiama, kaip skiriasi, kuo minta lydeka, įvairiais amžiaus tarpsniais:
| Lydekos amžius / dydis | Būdingas grobis |
|---|---|
| Mailius (pirmomis gyvenimo dienomis) | Minta trynio maišelio atsargomis, nepriklausomas maitinimasis dar nevyksta. |
| Labai jauna (iki ~5 cm ilgio) | Smulkus zooplanktonas: planktoniniai vėžiagyviai (dafnijos ir kt.), vabzdžių lervos, kiti bestuburiai. |
| Jauna (apie 5–20 cm) | Vabzdžių lervos, kirmėlės, buožgalviai; taip pat kitų žuvų mailius (ešeriukų, karosiukų ir kt.). |
| Suaugusi (20–80 cm) | Įvairios smulkios ir vidutinės žuvys (kuojos, raudės, ešeriukai, karšiukai ir kt.); taip pat varlės, vėžiai (priklausomai nuo prieinamumo). |
| Trofėjinė (>80 cm) | Didesnės žuvys (pvz., karšiai, lynai, mažesnės lydekos); rečiau – varlės, vėžiai; pavieniais atvejais – smulkūs vandens paukščiai ar graužikai. |
Patarimai žvejams
Apibendrinant galima teigti, jog lydeka yra prisitaikiusi plėšrūnė, kurios mityba labai įvairi ir priklausoma nuo aplinkos bei amžiaus. Žinant, kuo minta lydeka, žvejams atsiveria galimybė taikliau pasirinkti žūklės strategiją. Pirmiausia, verta masalus ir žvejybos būdą derinti prie natūralaus lydekos grobio. Pavyzdžiui, pavasarį ir rudenį, kai lydekos aktyviai medžioja viską iš eilės, pravartu žvejoti intensyviau apie pietus – tikimybė sugauti stambią lydeką tuomet didžiausia. Rudenį pasiteisina masalai, imituojantys varles ar lėčiau plaukiojančias žuveles, nes būtent jomis tuo metu minta lydekos. Vasarą, priešingai, geriau rinktis mažesnius masalus ir žvejoti anksti ryte arba vakare, kuomet plėšrūnė išlenda medžioti. Žiemą efektyviausia lydeką vilioti lėčiau – gyva ar negyva žuvele, masalui ilgiau palaikant vienoje vietoje, kad vangiai plaukiojanti lydeka spėtų jį pagriebti.
Gamtos entuziastams pravartu prisiminti, kad lydeka – svarbi ekosistemos dalis. Reguliuodama smulkių žuvų populiacijas, ji padeda išlaikyti tvenkinių ir ežerų biologinę pusiausvyrą. Todėl tausoti šią plėšriąją žuvį yra būtina. Laikydamiesi žvejybos taisyklių (minimalaus leidžiamo dydžio, laimikio limito) ir paleisdami atgal stambiausias lydekas, prisidedame prie sveikų žuvų išteklių išsaugojimo. Supratę, kuo minta lydeka, galime ne tik sėkmingiau ją sugauti, bet ir labiau vertinti šią įspūdingą povandeninio pasaulio plėšrūnę mūsų krašto vandenyse.
