Ar yra žvejys, kuris nenorėtų pagaudyti lydekos? Tikrai tokio nėra. Ši žuvis yra ryškus gėlo vandens telkinių atstovas, kurį pagauti svajoja kiekvienas žvejys. Kiek žmonių žino, kad dėl tvirto kūno, žandikaulių ir gero regėjimo lydekos valgo beveik viską. Šio plėšrūno maisto įvairovė yra didelė, apžvelgsime šiame straipsnyje kuo minta lydeka, kada ir kaip medžioja.

Kuo minta lydeka ežeruose ir upėse

Lydekos daugiausia gyvena ežeruose ir upėse. Jai labiau tinka upės su maža srove, tekantys ežerai, kur yra įlankos, nendrių tankmės, dumbliai. Ši žuvis vengia akmenuotų, šaltų ir sraunių upių. Galima aptikti ir pelkėse, nes pakenčia parūgštintus vandenis, tačiau tokiuose telkiniuose žiemą dėl deguonies trūkumo gali lengvai žūti.

Lydeka tarp likusių žuvų išsiskiria savo apetitu, nors iš pirmo žvilgsnio atrodo gana plona ir ​​„smulki“. Ne visi žino, kad ji praktiškai visaėdė ir nemiega žiemos miegu, bet ir toliau valgo ištisus metus.

Kuo minta lydeka kai jos dar labai mažos (apie 7 mm), jos minta trynio maišelių turiniu. Vos pasibaigus maišelio turiniui, mailius pradeda maitintis smulkiu zooplanktonu, bestuburiais ir žuvų lervomis. Jau užaugusių iki 5 cm lydekų mailiaus mitybos pagrindas – chironomidai. Tada jos pradeda maitintis žuvimis, nes augantiems organizmams reikia energijos, o lervų nebeužtenka. Plėšrūnas valgo bet kokią rezervuare gyvenančią žuvį, dažnai lydekos draugai tampa jos grobiu. Labai dažnai būtent lydeka atlieka telkinio sanitaro vaidmenį.

Kaip ir kada medžioja lydeka

Dažniausiai lydekos gyvena ir medžioja vienos. Kartais jie gali sudaryti kelių asmenų grupes.

Lydekos medžioja daugiausia dviem būdais:

• Iš pasalos
• Su sėlinimu iš galo

Rezervuaruose, kur užtenka augmenijos, yra stribų, akmenų, pakrantės krūmų, pakibusių krantų, lydeka nejudėdama laukia aukos pasaloje ir žaibišku greičiu veržiasi į ją, kai plaukia netoliese. Ten, kur mažai augmenijos, ji medžioja persekiodama, o plėšrūnas gali persekioti auką ne tik vandenyje, bet ir ore, darydamas nuostabaus grožio šuolius.

Medžioklė bet kokiu būdu patenka į intensyvesnio maitinimosi periodus: rudenį, kai žuvys masiškai persikelia į gilesnius šiltus vandenis ir pavasarį, žuvų po nerštinio laikotarpiu. Šaltaisiais mėnesiais pasalų medžioklė tampa sunkesnė, nes gerokai sumažėja augmenija – augalai nusėda dugne.

Žiemą lydekos valgo ne taip noriai ir nebegyvena taip nuošaliai, kaip įprasta. Svarbų vaidmenį sėkmingoje medžioklėje vaidina vandens temperatūra – jai mažėjant, plėšrūnas tampa vangus.

Lydeka grobį sugriebia atsitiktinai, tačiau praryja jį tik nuo galvos. Jei sugautas grobis gana didelis, plėšrūnas laiko jį burnoje tol, kol suvirškinama praryta dalis. Didelės lydekos savo grobį praryja visą.

Jos virškinimas prastai išvystytas. Dėl elastingo lydekos pilvo, kuris gali padvigubėti, ji prisipildo, o vėliau prarytą maistą gali virškinti ne vieną dieną, bet net savaites. Laikui bėgant skrandžio sienelės tampa permatomos. Yra buvę atvejų, kai lydeka pagriebdavo dvigubai už save didesnę žuvį.

Pabaigai

Lydeka – labai reikšminga žuvis ne tik gamtoje, bet ir žmogaus gyvenime. Būtent ji neleidžia perpildyti rezervuarų įvairių rūšių žuvims. Be to, valgydamas kitus gyvūnų pasaulio atstovus, plėšrūnas užtikrina ekologinę pusiausvyrą gamtoje. Kita vertus, daugelis gyvūnų minta ir lydekomis.

Žmogus šią žuvį naudoja kaip maisto produktą, mėgėjiškos ir sportinės žūklės objektą.