Menkė – tai ne tik viena populiariausių ir prieinamiausių žuvų, bet ir tikras gamtos bei istorijos stebuklas. Ši žuvis nuo seniausių laikų buvo neatskiriama žmonių mitybos dalis. Nuo vikingų žygių iki viduramžių prekybos kelių – menkė buvo svarbi prekė, kuri jungė skirtingų tautų ir kultūrų gyvenimus.

Istoriniai šaltiniai liudija, kad menkė buvo žvejojama ir sūdyta dar IX amžiuje. Viduramžiais ji tapo pagrindine preke tarp Šiaurės Europos ir Viduržemio jūros šalių. Įdomu tai, kad būtent menkės prekyba buvo viena iš priežasčių, dėl kurios išaugo tokie istoriniai uostai kaip Bergen Norvegijoje ir Bristolis Anglijoje.

Tačiau menkė yra ne tik istorinis simbolis – ji stebina ir savo biologine įvairove bei nauda sveikatai. Ši elegantiška jūros gyventoja, pasižyminti balta, mažai kaloringa mėsa ir minimaliu kaulų kiekiu, šiandien yra mėgstama tiek kulinarų, tiek sveikos gyvensenos šalininkų. Be to, menkės kepenų aliejus ilgus amžius buvo laikomas natūraliu vaistu, ypač šiauriniuose kraštuose, kur trūko saulės šviesos.

Šiame straipsnyje apžvelgsime menkės rūšis, buveines, maistinę vertę ir įdomybes, kurios šią žuvį padarė tikru jūrų lobiu.

Kaip atrodo menkė

Menkė – tai žuvis, kurios išvaizda ir biologinės savybės pelnytai žavi tiek mokslininkus, tiek žvejus. Jos kūnas yra pailgas ir grakštus. Menkės galva didelė ir proporcinga kūno aukščiui. Viršutinėje galvos dalyje įsitaisiusios apvalios akys su rusvais rainelės tonais. Menkės žiaunų dangteliai, esantys galvos pabaigoje, elegantiškai pereina į krūtinius pelekus.

Menkės nugaros linijoje yra trys iš eilės išsidėstę nugariniai pelekai, kurių visos spindulės yra elastingos ir neturi aštrių dygių. Kūno galas užbaigtas peleku su neišskirstytomis skiltimis, o apatinėje dalyje yra du analiniai pelekai. Šios ypatybės daro menkę puikiai prisitaikiusia gyventi įvairiuose vandens sluoksniuose.

Nors menkė dažnai maitinasi dugne, jos spalva pritaikyta pelaginėms (atviros jūros) gyvenimo sąlygoms. Nugarinė kūno dalis tamsi, šonai šviesesni, o pilvas pieno baltumo, kartais gelsvas. Spalvinė gama priklauso nuo gyvenamosios vietos: nuo gelsvai pilkos iki rusvos. Kūną papildo smulkios pilkos ar pilkai rudos dėmės, kurios išsimėtę ant nugaros ir šonų.

Šoninė linija – plona, šviesi juosta – aiškiai matoma ir šiek tiek išlenkta ties pirmuoju nugariniu peleku. Galvos srityje šoninė linija pereina į sudėtingą jutiklių tinklą, vadinamą jutimo kanalais, kurie padeda menkei orientuotis ir aptikti aplinką.

Atlanto menkė – didžiausia šios šeimos atstovė. Ji gali užaugti iki 1,7 m ilgio ir sverti net 90 kg. Tačiau realybėje žvejai dažniausiai pagauna mažesnes, iki 1 m ilgio menkes. Kitos rūšys, tokios kaip Ramiojo vandenyno, yra šiek tiek mažesnės. Pollokas, dažnai laikomas menkių šeimos mažiausiu atstovu, užauga iki 1 m ilgio ir sveria apie 3,8 kg.

Menkės rūšys ir porūšiai

Menkių šeima apima kelias pagrindines rūšis, kurios kartais skirstomos į porūšius. Kiekviena rūšis turi savitų išorinių bruožų, skirtingus dydžius ir pavadinimus, kilusius iš jų buveinių. Į menkių klasifikaciją taip pat įtraukiamas pollokas.

Pagrindinės menkių rūšys

• Atlanto menkė
• Ramiojo vandenyno (tolimųjų rytų) menkė
• Grenlandijos menkė
• Arktinė menkė
• Pollokas

Atlanto menkė

Atlanto menkė yra didžiausia menkių šeimos atstovė. Ji skirstoma į tris pagrindinius porūšius:

• Atlanto menkė
• Baltosios jūros menkė
• Baltijos menkė

Atlanto menkė gyvena vidutinio klimato zonose ir šiaurės rytų Atlanto vandenyne, Barenco jūroje bei vandenyse nuo Šiaurės Karolinos pakrančių iki Grenlandijos salos. Ši menkė gali užaugti iki 2 metrų ilgio. Jos pilvas baltas arba gelsvas, o nugara – žalsvo ar rudo atspalvio su pilkai rudomis dėmėmis.

Baltosios jūros menkė aptinkama Baltosios jūros ir jos įlankų – Kandalakšos, Dvinsko bei Onegos – vandenyse. Ji yra mažesnė už Atlanto menkę, jos ilgis neviršija 60 cm, o spalva tamsesnė.

Baltijos menkė dažniausiai aptinkama Baltijos jūros viduryje, mažesnė populiacija gyvena Botnijos ir Suomijos įlankose. Jos ilgis siekia iki 1 metro, o svoris – iki 12 kg.

Ramiojo vandenyno menkė

Ramiojo vandenyno menkė, dar vadinama Tolimųjų Rytų menke, gausiai aptinkama šiaurinėje Ramiojo vandenyno dalyje. Ji dažnai gyvena Ochotsko, Japonijos ir Beringo jūrose. Ši rūšis išsiskiria didele galva, o jos vidutinis ilgis svyruoja nuo 50 iki 90 cm.

Grenlandijos menkė

Grenlandijos menkė yra mažesnė už Atlanto menkę. Maksimalus jos ilgis siekia iki 80 cm. Ši rūšis gyvena Grenlandijos salos pakrančių vandenyse.

Arktinė menkė

Arktinė menkė turi du pagrindinius porūšius:

• Rytų Sibiro menkė, aptinkama Šiaurės Amerikos, Grenlandijos ir Sibiro pakrančių vandenyse. Jos ilgis siekia iki 50 cm, o svoris – iki 1,5 kg.
• Ledinė menkė, gyvenanti vakarinėje Šiaurės Ledynų vandenyno dalyje, taip pat šiaurinėje ir šiaurės vakarų Grenlandijos pakrančių dalyje. Ji užauga iki 30 cm ilgio ir turi palyginti didelę galvą, o ūselis dažnai yra menkai išsivystęs arba visai nėra.

Pollokas

Pollokas skiriasi nuo kitų menkių rūšių. Jo kūnas siauresnis, jis mažesnis. Nugara tamsi, pilka arba beveik juoda, o kūną dengia smulkūs sidabriški žvynai. Pollokas gausiai aptinkamas Ramiojo vandenyno vandenyse, dažniausiai Ochotsko, Japonijos ir Beringo jūrose.

Menkės gyvenimo būdas

Menkė gyvena viduriniam vandens sluoksnyje ir dugno zonose šiaurinėje Atlanto vandenyno dalyje. Ji aptinkama tiek Amerikos, tiek Europos pakrančių vandenyse. Šiaurės Amerikoje Atlanto menkė yra paplitusi nuo Kapo Kodo iki Grenlandijos, o Europos vandenyse ji migruoja nuo Prancūzijos Atlanto pakrantės iki pietrytinės Barenco jūros dalies.

Menkės dažnai maitinasi dugno zonose, tačiau jų kūno forma, dydis ir burnos kampo padėtis rodo, kad vidutinio vandens sluoksniai taip pat yra svarbi šios žuvies buveinė.

Menkės gyvenimui didelę reikšmę turi ne tik vieta vandens sluoksnyje, bet ir temperatūra bei vandens druskingumas. Skirtingos menkių rūšys prisitaikė prie įvairių druskingumo sąlygų:

• Ramiojo vandenyno menkė mėgsta itin druskingą vandenį (33,5 ‰–34,5 ‰).
• Baltijos ir Baltosios jūros menkės gerai jaučiasi vandenyje, kurio druskingumas siekia 20 ‰–25 ‰.

Visos menkių rūšys teikia pirmenybę vėsiems vandenims – jų optimali temperatūra yra iki 10 °C.

Menkės yra nuolat migruojančios žuvys. Yra trys pagrindinės priežastys, dėl kurių menkių būriai keičia vietą:

• Maitinimasis – menkės seka savo grobį, pavyzdžiui, silkių būrius.
• Temperatūros pokyčiai – menkės migruoja į geresnes klimato sąlygas.
• Nerštas – svarbiausia migracijos priežastis, kai žuvys keliauja į specifines vietas neršti.

Menkė yra plėšri ir nereikli grobio atžvilgiu. Jaunos žuvys minta planktoniniais vėžiagyviais ir smulkiomis žuvimis. Augant menkei, jos mitybos racionas tampa įvairesnis – prie smulkių dugno gyvūnų prisideda ir didesnės žuvys.

Suaugusios menkės gali maitintis net savo šeimos nariais, tokiais kaip saida ar navaga. Šie giminaičiai tampa grobiu ne rečiau nei jaunos tos pačios rūšies menkės. Didelės menkės dažnai medžioja silkes.

Menkė – lanksti ir lengvai prisitaikanti žuvis, kuri prisideda prie vandenynų ekologinės pusiausvyros ir yra nepamainoma grandis tarp plėšrūnų ir grobio. Jos gebėjimas prisitaikyti prie įvairių sąlygų, taip pat nuolatinės migracijos ir mitybos įpročiai paverčia ją vienu įdomiausių jūrų gyventojų.

Kaip neršia menkės

Menkės nerštas prasideda žiemos pradžioje, sausio mėnesį, ir baigiasi pavasario pabaigoje. Pats intensyviausias neršto laikotarpis yra nuo vasario iki balandžio. Atlanto menkės pagrindinės nerštavietės yra Norvegijos vandenyse, kur susirenka didžiuliai būriai subrendusių žuvų.

Nerštavietėse, pelaginėje zonoje, formuojasi galingi Atlanto menkių būriai. Juos sudaro 3–8 metų amžiaus patelės ir 4–9 metų amžiaus patinai. Visos neršiančios žuvys yra bent 50–55 cm ilgio, o vidutinis jų amžius – apie 6 metai. Vidutinis žuvų ilgis siekia 70 cm.

Patelės išleidžia daugybę ikrelių tiesiai vandens sluoksnyje. Didelės ir sveikos menkės vaisingumas gali viršyti net 900 tūkstančių ikrelių. Kiekvienas ikrelis yra permatomas, maždaug 1,5 mm skersmens. Po neršto patelė užbaigia savo misiją, o patinas išleidžia savo pienius į vandens sluoksnį, tikėdamasis, kad jie apvaisins ikrelius.

Per 3–4 savaites apvaisinti ikreliai virsta lervomis, kurių ilgis neviršija 4 mm. Pirmąsias kelias dienas lervos minta geltonkūnio atsargomis, o vėliau pradeda maitintis planktonu. Dažniausiai srovės nuneša ikrelius į pakrantės zonas, kuriose jaunikliai gali rasti kur pasislėpti ir daugiau maisto.

Menkių kepenų aliejus

Menkių kepenų aliejus buvo plačiai naudojamas jau XIX a., kai Šiaurės Europos gyventojai jį naudojo kaip natūralų vaistą nuo rachito. Jo vertė ypač išaugo XX a., kai mokslininkai įrodė aliejaus naudą kaulų ir širdies sveikatai.

Menkių kepenų aliejus yra unikalus gamtos produktas, kuris nuo seno vertinamas dėl savo naudingų savybių ir maistinės vertės. Šis aliejus, išgaunamas iš menkių kepenų, yra vienas iš svarbiausių natūralių omega-3 riebalų rūgščių, vitaminų A ir D šaltinių. Jis ne tik stiprina imuninę sistemą, bet ir padeda palaikyti sveiką širdies, kaulų bei odos būklę.

Menkių kepenų aliejus dažniausiai vartojamas skystu pavidalu arba kapsulėmis. Rekomenduojama dozė suaugusiesiems yra nuo 1 iki 2 arbatinių šaukštelių per dieną, tačiau prieš vartojant svarbu pasitarti su gydytoju.

Menkė kulinarijoje

Balta, standi ir liesa menkės mėsa yra tikra gurmanų dovana. Ši žuvis yra ne tik sveika, bet ir labai skani.

Įdomu tai, kad menkės dydis ir amžius turi didelę įtaką jos mėsos kokybei. Didžiulės, net iki 1,8 metro ilgio menkės dažniausiai yra per kietos, todėl jos naudojamos konservams gaminti. Geriausiai tinkamos 40–80 cm ilgio menkės, kurios yra ne jaunesnės kaip trejų metų. Šis amžius yra tarsi „auksinis periodas“, nes vyresnės menkės dėl ilgų migracijų ir raumenų masės kaupimo praranda dalį savo subtilaus skonio.

Menkės mėsa yra ypatinga dėl savo tekstūros. Ji „tvirta“ ir elastinga, todėl idealiai tinka kotletams gaminti – kepant jie nepraranda formos. Tai lemia menkės liesumas, nes dauguma riebalų kaupiasi kepenyse, kurios yra praturtintos omega-3 riebalų rūgštimis. Dėl šių savybių menkės filė ne tik puikiai atrodo, bet ir nepraranda formos gaminant įvairiais būdais.

Pirmieji menkės skonį ir ilgaamžiškumą įvertino portugalai. Kaip tikri žvejai, jie pastebėjo, kad ši žuvis ne tik skani, bet ir puikiai tinka ilgalaikiam laikymui. Ypač džiovinta – menkės filė ir 500 gramų druskos per 3–4 dienas sukuria tikrą stebuklą. Džiovinimo metu mėsa išskiria daug drėgmės, tampa sausa ir beveik grūdėta.