Dar prieš keliolika metų išplaukti į Baltiją menkių Lietuvos žvejui buvo įprasta. Sunkesnė meškerė, masalas prie dugno, ilgas laukimas – ir staigus svoris kitame valo gale. Dabar toks vaizdas dažniau grįžta prisiminimuose nei žvejyboje. 2026 m. tikslinė mėgėjų menkių žvejyba Baltijos jūroje draudžiama, o rytinės ir vakarinės Baltijos menkių išteklių būklė tebėra prasta.
Parduotuvėje menkę dažniausiai matome kaip baltą filė. Jūroje ji visai kitokia. Atlantinė menkė (Gadus morhua) – tvirta, judri žuvis, gyvenanti nuo pakrančių iki gilių šelfo vandenų. Baltijoje ši jūrinė rūšis gyvena ties mažo druskingumo tolerancijos riba. Giliose įdubose neretai stinga deguonies, o sėkmingam nerštui tinka tik dalis vandens storymės. Ypač jautrūs ikrai ir ankstyvos lervų stadijos.
Menkė trumpai
| Faktas | Informacija |
| Mokslinis pavadinimas | Gadus morhua |
| Šeima | Menkinės (Gadidae) |
| Paplitimas | Šiaurės Atlantas ir gretimos Arkties jūros; taip pat Baltijos jūra |
| Didžiausias publikuotas dydis | Iki 200 cm bendro ilgio ir apie 96 kg – visos rūšies mastu |
| Didžiausias nurodomas amžius | Iki maždaug 25 metų |
| Buveinė | Jūriniai ir apysūriai vandenys; dugno ir priedugnio rūšis, galinti kilti į vandens storymę |
| Mityba | Vėžiagyviai, kiti bestuburiai ir žuvys; pasitaiko kanibalizmo |
| Nerštas | Pelaginiai ikrai; rytinėje Baltijoje jų išlikimą stipriai lemia druskingumas ir deguonis |
| 2026 m. Baltijos situacija | Mėgėjų menkių žvejyba 22–32 pakvadračiuose draudžiama |
Kaip atrodo menkė ir kaip ją atpažinti?
Menkės kūnas pailgas, tvirtas, galva stambi. Burna plati, viršutinis žandikaulis šiek tiek išsikiša į priekį. Nugara būna rusva, žalsva ar pilkšva, šonus margina smulkios dėmės, o pilvas gerokai šviesesnis. Per šoną driekiasi aiški šviesi linija.
Gerai matomi ir pelekai: trys nugaros, du analiniai. Po apatiniu žandikauliu kabo trumpas mėsingas ūselis. Pamačius žuvį iš arti, šių požymių paprastai pakanka menkei atpažinti.
Kam menkei reikalingas ūselis po smakru?
Ūselis po smakru nėra vien išvaizdos detalė. Jo paviršiuje gausu skonio receptorių, padedančių menkei aptikti cheminius maisto signalus arti dugno. Grobio paieškoje svarbūs ir uoslė, šoninė linija bei kiti jutimai. Tamsesnėje priedugnio aplinkoje toks jutimų derinys leidžia ieškoti maisto nepasikliaujant vien rega.
Maitindamasi menkė dažnai plaukia arti dugno ir jutiminiais organais tikrina aplinką. Žvejui ūselis – patogus atpažinimo ženklas. Pačiai žuviai tai skonio receptorių turintis jutimo organas, susijęs su maisto paieška.
Kokio dydžio užauga menkė?
Atlantinė menkė gali užaugti milžiniška. Didžiausias publikuotas ilgis siekia apie 2 metrus, svoris – maždaug 96 kilogramus. Tokie skaičiai parodo rūšies galimybes, bet su dabartine Baltijos menke jų sieti nereikėtų.
Rytinėje Baltijos dalyje vaizdas visai kitoks. Menkės čia auga lėtai, yra smulkios ir dažnai prastos kūno būklės. Tyrimai šį ilgalaikį pokytį sieja su kelių veiksnių deriniu: deguonies stoka (hipoksija), šylančiu vandeniu, maisto prieinamumu, parazitais ir ankstesnio intensyvaus, dydį selektyviai veikusio žvejybos spaudimo palikimu.
Kur gyvena menkė?
Atlantinės menkės paplitusios abipus Šiaurės Atlanto – nuo Šiaurės Amerikos ir Grenlandijos iki Islandijos, Barenco jūros bei Vakarų Europos. Jos gyvena vėsiuose jūriniuose ir apysūriuose vandenyse. Jaunikliai dažnai renkasi seklesnes, struktūriškai sudėtingesnes vietas – žolynus, žvyro, akmenų ar riedulių plotus. Suaugusios žuvys paprastai aptinkamos giliau.
Menkė priskiriama dugno ir priedugnio žuvims, tačiau prie grunto nepririšta. Dieną ji gali sudaryti būrius ir plaukti dešimtis metrų virš dugno, o maitindamasi keisti gylį. Per metus menkės juda tarp neršto, maitinimosi ir žiemojimo vietų.
Menkė Baltijos jūroje
Baltijoje gyvena ta pati atlantinė menkė, tik aplinka kitokia nei atvirame Atlante. Jūra apysūrė, o tolstant nuo Danijos sąsiaurių druskingumas palaipsniui mažėja. Suaugusios menkės prie tokių sąlygų prisitaikiusios geriau už ikrus – ankstyviausios gyvybės stadijos gerokai jautresnės.
Baltijoje skiriami genetiškai ir ekologiškai besiskiriantys vakarinės ir rytinės menkės ištekliai. Dabartiniame ICES vertinime vakarinis išteklius vertinamas 22–24 pakvadračiuose, o rytinis – 24–32 pakvadračiuose; 24 pakvadratyje abiejų išteklių žuvys gali susimaišyti. Lietuvos teritorinė jūra ir išskirtinė ekonominė zona patenka į 26 pakvadratį, taigi į rytinės Baltijos menkės išteklių teritoriją.
Kuo Baltijos menkė skiriasi nuo Atlanto menkių?
Baltijos menkė priklauso tai pačiai rūšiai kaip ir Atlanto menkė, tačiau rytinis Baltijos išteklius per ilgą laiką prisitaikė prie gerokai mažesnio druskingumo. Skiriasi ne tik aplinka, kurioje šios žuvys gyvena, bet ir kai kurios jų dauginimosi ypatybės.
Vienas ryškiausių skirtumų – rytinių Baltijos menkių ikrai yra didesni ir mažesnio tankio nei vakarinių Baltijos menkių. Toks prisitaikymas padeda ikrams išsilaikyti mažesnio druskingumo vandenyje. Kaip druskingumas ir deguonis lemia jų išlikimą, svarbiausia tampa jau pačio neršto metu.
Kuo minta menkė?
Menkės racionas keičiasi augant. Ankstyvose gyvenimo stadijose svarbus zooplanktonas, vėliau jaunikliai pereina prie didesnių vėžiagyvių ir kitų bestuburių. Mažesnės rytinės Baltijos menkės daug maisto susirenka prie dugno – jų racione svarbūs vėžiagyviai ir kiti bestuburiai. Didesnės vis dažniau medžioja žuvis.
Rytinės Baltijos menkių racione svarbūs šprotai ir silkės, o mažesnėms menkėms – vėžiagyviai bei kita dugno fauna. Santykis tarp šių maisto šaltinių skiriasi pagal žuvies dydį, vietą ir laikotarpį. Pasikeitus grobio pasiskirstymui, keičiasi ir pačių menkių mityba.
Ar menkės ėda viena kitą?
Taip. Stambi menkė gali praryti mažesnę savo rūšies žuvį. Kanibalizmas menkėms gerai žinomas, tik jo mastas skirtingais metais ir skirtingose jūros vietose nevienodas. Daug lemia kitų žuvų gausa ir tai, kaip dažnai susiduria skirtingo dydžio menkės.
Mažesnė menkė didesnei tėra tinkamo dydžio grobis. Kai kitokio maisto stinga, tikimybė atsidurti gentainės nasruose išauga.
Kaip menkė medžioja?
Iš pirmo žvilgsnio menkė gali pasirodyti lėta dugno gyventoja. Maitindamasi ji juda kur kas plačiau. Būriai seka grobio sankaupas, laikosi virš dugno, o kartais pakyla gerokai aukščiau į vandens storymę. Aktyvumą veikia paros metas, grobio vieta ir aplinkos sąlygos.
Prie dugno menkei padeda cheminiai jutimai, ūselis ir šoninė linija, o matomame vandenyje svarbi ir rega. Vien gylio nepakanka prognozuoti, kur žuvis laikysis – daug priklauso nuo maisto ir deguonies sąlygų.
Kada ir kaip neršia menkė?
Menkės neršia ne visur tuo pačiu metu. Daugelyje Šiaurės Atlanto populiacijų nerštas vyksta žiemą ir pavasarį. Rytinėje Baltijoje pastaraisiais dešimtmečiais pagrindinis neršto laikas pasislinko vėliau ir dažniausiai apima gegužę–rugpjūtį. Neršiančios žuvys telkiasi gilesnėse vietose, kur vandens druskingumas ir deguonies kiekis leidžia apvaisinti ikrus ir jiems vystytis.
Patelė į vandens storymę paleidžia daugybę smulkių ikrų. Lizdo nėra, ikrų tėvai nesaugo. Apvaisinti ikrai dreifuoja tame gylyje, kuriame jų tankis artimas aplinkinio vandens tankiui. Išsiritusios lervos pirmosiomis dienomis dar naudoja trynio atsargas, o pradėjusios maitintis pereina prie planktoninio grobio. Jų vertikalus pasiskirstymas kinta vystantis ir priklauso nuo plūdrumo, šviesos bei vandens sluoksnių savybių.
Kodėl Baltijos menkei neršti reikia ypatingų sąlygų?
Atvirame vandenyne menkių ikrai gali išlikti plūduriuojantys gana plačiame vandens sluoksnyje. Rytinėje Baltijoje padėtis sudėtingesnė: viršutiniai sluoksniai menkių ikrams paprastai per mažai sūrūs, todėl jie laikosi giliau, ties haloklinu ir po juo. Ten druskingumo daugiau, bet neretai mažiau deguonies.
Ikrams reikia pakankamai sūraus vandens – rytinėje Baltijoje tinkamos sąlygos paprastai prasideda maždaug nuo 11 PSU druskingumo – ir pakankamo deguonies kiekio. Tokio vandens tūris skirtingais metais svyruoja. Stipresni sūraus, deguonies prisotinto vandens įtekėjimai iš Šiaurės jūros gali pagerinti sąlygas giliosiose nerštavietėse, o užsitęsusi stagnacija jas blogina.
Kas nutiko Baltijos menkėms?
Baltijos menkių nuosmukis neturi vienos priežasties. Rytinio ištekliaus būklę veikė ankstesnis intensyvus žvejybos spaudimas, didėjanti hipoksija, eutrofikacija, vandens šiltėjimas, pakitęs maisto prieinamumas ir gausios kepenų nematodų infekcijos. Šie veiksniai persidengia, todėl atskirti vieno jų poveikį nuo kitų ne visada įmanoma.
Hipoksija susiaurina menkei tinkamą priedugnio buveinę, mažina dalies dugno grobio prieinamumą ir siejama su prastesniu augimu bei kūno būkle. Maisto pasiūla taip pat nėra vienoda visoje Baltijoje. Kepenų nematodas Contracaecum osculatum – dar vienas veiksnys: tyrimai rodo ryšį tarp didesnio užsikrėtimo ir prastesnės menkių kūno būklės.
Pokytis matomas pačiose žuvyse. Pietinėje rytinės Baltijos dalyje menkės auga lėtai ir yra prastos kūno būklės. 2026 m. ICES, taikydama atsargumo principą, rytiniam ištekliui rekomendavo nulinį bendrą laimikį 2027 ir 2028 metais. Vakarinės Baltijos menkės ištekliui nulinis laimikis rekomenduotas 2026 ir 2027 metais. Tai mokslinės rekomendacijos valdymui, o ne pačios žvejybos taisyklės.
Ar Lietuvoje galima gaudyti menkes 2026 m.?
Ne. 2026 m. ES reglamentas draudžia mėgėjų menkių žvejybą visuose Baltijos 22–32 pakvadračiuose. Pagal bendrą taisyklę atsitiktinai sugauta menkė turi būti nedelsiant paleista. Lietuvos teritorinė jūra ir išskirtinė ekonominė zona yra 26 pakvadratyje, todėl specialiai gaudyti menkes Lietuvos Baltijos vandenyse negalima.
Klausimas 2026 m. taisyklė Lietuvos Baltijos vandenyse Ar galima tikslingai gaudyti menkę? Ne Ar galima plaukti į specializuotą menkių žvejybą? Ne Ką daryti atsitiktinai sugavus menkę? Paleisti atgal į jūrą; 27–32 pakvadračių išimtis Lietuvos 26 pakvadračiui netaikoma Kodėl? Ribojimai susiję su labai prasta Baltijos menkių išteklių būkle
Reglamente numatyta išimtis 27–32 pakvadračiams: ten žvejojant kitas rūšis atsitiktinę menkių priegaudą leidžiama pasilikti. Lietuvos 26 pakvadračiui ši išimtis netaikoma. Čia atsitiktinai sugautą menkę reikia paleisti atgal į jūrą.
Menkė Lietuvos Baltijos pakrantėje
Lietuvos pakrantė nėra pagrindinė rytinės Baltijos menkės nerštavietė. Dabartinėmis aplinkos sąlygomis svarbiausias sėkmingo neršto rajonas yra Bornholmo baseinas, gerokai piečiau ir vakariau nuo Lietuvos. Menkė vis tiek ilgą laiką buvo gerai pažįstama Lietuvos jūrinei žvejybai ir žvejams mėgėjams.
Draudimas gerai parodo, kiek pasikeitė Baltija. Kadaise menkė buvo įprastas išplaukimo į jūrą taikinys, o viena klasikinių tokios žvejybos priemonių buvo pilkeriai. Dabar daugeliui žvejų menkė pirmiausia primena senesnes nuotraukas, laimikių pasakojimus ir laiką, kai specializuota menkių žvejyba dar buvo galima.
Ar menkė valgoma?
Menkės mėsa balta, liesa, švelnaus skonio. Iškepusi ji lengvai skyla stambiais sluoksniais. Jei norisi paprasto varianto, atskirai aprašyta menkė orkaitėje; traškesniam patiekalui tinka menkė tešloje. Riebalų filė nedaug. Keliomis minutėmis perkepta mėsa pradeda sausėti.
Parduotuvėje parduodama menkė nebūtinai sugauta Baltijoje. Perkant neperdirbtą menkę ar filė ES rinkoje, ženklinime turi būti pateikta informacija apie rūšį, gavybos būdą ir sugavimo rajoną; laukinėms jūrų žuvims taip pat nurodoma žvejybos įrankių kategorija. Baltijos menkių apsaugos režimas taikomas konkretiems ištekliams – visame atlantinės menkės areale žvejyba valdoma nevienodai. Daugiau gaminimo idėjų rasite žuvies receptų skiltyje.
Kuo menkė išsiskiria Baltijos jūroje?
Baltijos menkės istorijoje daug kas remiasi į vieną siaurą sąlygų derinį. Suaugusi žuvis gali čia gyventi, maitintis ir migruoti, o naujai kartai reikia vandens sluoksnio, kuriame vienu metu pakaktų druskos ir deguonies. Tokioms vietoms traukiantis, milijonai ikrų savaime negarantuoja sėkmingos kartos. Dar prieš keliolika metų menkė Lietuvos žvejui reiškė išplaukimą į jūrą. Dabar jos istorija skamba kitaip. Baltija keičiasi ne per vieną sezoną, tačiau žuvys tuos pokyčius parodo labai aiškiai. 2026 m. Lietuvos vandenyse menkė iš buvusio įprasto laimikio tapusi žuvimi, kurios tikslingai gaudyti negalima, o atsitiktinai sugautą reikia paleisti.
