Salatis – plėšri gėlavandenė žuvis iš karpinių šeimos. Mokslinis lotyniškas pavadinimas Aspius aspius. Salatis – mėgstamas žvejų taikinys, ypač žvejojančių spiningu. Salačio mėsa yra skani, tačiau labai kaulėta. Todėl dažniausiai salačius žvejoja pagavai-paleisk principu.
Kaip atrodo salatis
Salatis turi galingą, pailgą, iš šonų suspaustą kūną, padengtą mažomis blizgančiomis sidabriniais žvyneliais. Nugara tamsi, melsvai pilkos spalvos, šonai sidabriniai, pilvas baltas.
Salačio galva didelė, pailga, snukis smailus, ant žandikaulių ar burnos ertmėje nėra dantų. Apatinis žandikaulis išsikiša į priekį.
Ant apatinio žandikaulio yra išsikišimas, išsikišęs į viršų, o viršutiniame žandikaulyje yra įduba, savo forma atitinkanti šį išsikišimą. Kai salatis uždaro burną, išsikišimas tvarkingai įsilieja į išpjovą, o žandikauliai tvirtai priglunda vienas prie kito. Toks prisitaikymas atsirado evoliucijos procese, siekiant žandikauliais be dantų laikyti pagautą grobį, kuris bando išsivaduoti.
Salačio nugaros pelekas plonas, ilgas, aštrus, nugaros pelekas pilkas su tamsiu galu. Salatis turi labai stiprią ir galingą uodegą, apatinė uodegos dalis yra šiek tiek ilgesnė nei viršutinė. Uodeginis pelekas pilkas su tamsiu kraštu. Kiti pelekai prie pagrindo yra raudonos arba oranžinės spalvos, o pabaigoje – pilki.
Kokio dydžio užauga salačiai
Salačio augimo greitis ir jo pasiekiamas dydis priklauso nuo maisto gausos ir vidutinės mėnesio vandens temperatūros, kuriame jis gyvena. Migruojantis salačiai, kurios išeina maitintis į jūrą, pasiekia didesnius dydžius nei nuolat gyvenantys upėje.
Pirmųjų gyvenimo metų pabaigoje salatis sveria apie 50 gramų. Iki trejų metų salatis pasiekia 500 gramų svorį, šešerių metų – 2 kg, o 10-12 metų – 5 kg.
Paprastai žvejų laimikiuose yra 50-60 cm ilgio ir 2-2,5 kg svorio salačiai. Rečiau laimikiuose pasitaiko stambesni, 75-80 cm ilgio, kurie gali sverti 4-6 kg.
Kur gyvena salatis
Salatis yra reiklus gyvenimo sąlygoms. Jis randamas didelėse ir giliose upėse. Geriausiai salatis jaučiasi didelėse, bent 100–150 metrų pločio upėse. Mažose upėse jis retas svečias.
Salačiai dažnai randami dideliais kiekiais natūralios ir dirbtinės kilmės rezervuaruose (užtakiuose, karjeruose, užliejamuose ežeruose), esančiuose prie didelės upės ir turinčiose nuolatinį ryšį su ja.
Salatis mėgsta apsigyventi po užtvankomis ir išsiliejimo konstrukcijų šliuzais, tokiose vietose yra puikios sąlygos medžioti. Salačiai gali slėptis po tilto atramomis ir prie salų.
Salačiai mėgsta apsistoti slenksčiuose, stiprios srovės vietose prie stačių krantų, į jas įtekančių mažų upelių žiotyse.
Kuo minta salačiai
Salatis yra plėšrūnas, tai liudija jo burnos struktūra ir visa išvaizda. Suaugusio salačio racione mažos žuvytės sudaro 80-85 procentus raciono, likusius 15-20 procentų raciono sudaro vabzdžiai, kirmėlės, smulkūs vėžiagyviai.
Jauni salačiai pirmiausia minta kirmėlėmis, vabzdžiais ir mažais vėžiagyviais, tačiau jau pirmųjų gyvenimo metų pabaigoje pradeda medžioti kuojų mailių. Kai tik pasiekia 30–40 cm ilgį, jų mitybos pagrindu tampa mailius ir mažos žuvelės.
Salačiai mieliau medžioja nedideles žuveles, kurių maksimalus ilgis iki 14-15 cm.. Skirtingai nei ešeriai ir lydekos, nestoja į pasalą, o persekioja grobį ir puola jį staigiu judesiu.
Esant blogam orui, per smarkias liūtis, šaltu oru ir vėjuotomis dienomis salačiai dažniausiai eina į gelmes, būna šalia dugno, iškyla į paviršių tik tam, kad paimtų nuo paviršiaus į vandenį įkritusių vabzdžių.
Kaip dauginasi salatis
Salatis lytiškai subręsta sulaukęs 3-4 metų amžiaus. Neršto pradžia priklauso nuo buveinės klimato sąlygų ir vandens temperatūros. Optimali neršto temperatūra – 9–11 laipsnių. Nerštas prasideda balandžio mėnesį. Priklausomai nuo oro, nerštas paprastai trunka 2-3 dienas, tačiau esant nepalankioms oro sąlygoms gali trukti iki dviejų savaičių.
Nerštavietei salatis renkasi seklias, sraunias, smėlingas, molingas, uolėtas ar akmenuotas seklumas.
Neršto vietoje vienu metu gali būti ir neršti iki dešimties porų salačių.
Neršto metu pora, kurių patelė visada didesnė už patiną, juda seklumomis, judesiais panašiais į žaidimą ar šokį.
Vidutinio dydžio salačio patelė deda 60-100 tūkstančių kiaušinėlių, kurie dėl savo lipnumo prilimpa prie pernykštės povandeninės augmenijos. Ikrai yra gana dideli, iki 2 mm skersmens ir ryškiai geltonos spalvos.
Išneršusią salačiai palieka nerštavietę. Per 7-10 dienų po neršto atgauna jėgas, būna vangus, neužtenka jėgų sumedžioti mažas žuveles, todėl minta į vandenį įkritusiais kirminais, lervomis ir vabzdžiais. Pailsėjęs ir atgavęs jėgas salatis grįžta į įprastą gyvenimo būdą.
Po dviejų ar trijų savaičių, priklausomai nuo vandens temperatūros, iš ikrų išlenda lerva, kuri po kurio laiko tampa mailiumi. Iki rudens, priklausomai nuo buveinės sąlygų, pasiekia 5–15 cm ilgį.
Salatis kulinarijoje
Salatis laikoma vertinga žuvimi su skania ir sveika mėsa. Mėsos kalorijų kiekis nėra didelis – apie 99 kcal 100 g. Dėl mažo kaloringumo mėsa puikiai tinka svorio metimui. Salačio mėsoje yra vitaminų: PP, C, B2, B1, A, B3, mineralų: kalio, fosforo, geležies, chromo, fluoro, kalcio, natrio, magnio. Į savo įprastą racioną įtraukus šią žuvį, organizmas prisotinamas daugybe naudingų medžiagų, kurios pagerina jo apsaugines funkcijas. Palyginti mažas kalorijų kiekis ir didelis vitaminų kiekis leidžia įtraukti šios žuvies mėsą į dietinį meniu. Salačio mėsa yra balta.
Ruošiant patiekalus iš salačio, reikia atsižvelgti į tai, kad pavasarį ar vasaros pradžioje sugauta žuvis bus mažiau riebi nei sugauta vasaros pabaigoje ar rudenį. Salačio mėsa turi daug smulkių kauliukų. Todėl valgant reikia būti atidiems.
