Lašiša priklauso prie žuvų kategorijos, kuri lengvai prisitaiko prie skirtingų gyvenimo sąlygų, gali pakeisti savo išvaizdą, taip pat ir savo spalvos toną, priklausomai nuo esamos gyvenimo vietos. Tai įspūdinga ir įdomi žuvis kuri užtarnautai nešioja žuvų karalienės vardą!

Kaip atpažinti lašiša

Kūnas verpstės formos, iš šonų kiek suplotas. Galva nedidelė. Nugara melsva, šonai sidabriški, pilvas baltas. Kūno šonai su pusmėnulio formos dėmelėmis. Užauga iki 1,5 m ilgio ir 45 kg masės.

Suaugusios atlantinės lašišos gyvena jūroje, neršia vandeningose, šaltiniuotose upėse bei upeliuose, kuriuose jaunikliai išbūna 2–3 metus. Upėse išsiritusios lašišos maitinasi daugiausia įvairiomis lervomis, skraidančiais vabzdžiais, netyčia nukritusiais į vandenį. 10–15 cm lašišaitės migruoja į jūrą, kur maitinasi bestuburiais, vėžiagyviais, o vėliau ir žuvimis. Migracijos metu dalis rituolių žūva dėl plėšrūnų poveikio: žuvis gaudančių paukščių (kormoranų, dančiasnapių), plėšrių žuvų antpuolių (lydekų, salačių, ešerių ar kitų rūšių).

Subręsta 4–5 metų, būdamos 40–45 cm. Neršto metu patamsėja, apatinis žandas užsiriečia į viršų. Neršia spalio–lapkričio mėnesiais gimtųjų upių rėvose, sraunumose. Neršdamos ir plaukdamos link nerštaviečių nesimaitina. Po neršto grįžta į jūrą. Per gyvenimą neršia 2–3 iki 4 kartų. Vislumas – iki 25 tūkst. ikrelių. Oranžinius ikrus užkasa nuvalytu žvyru, smulkiu gargždu, kurie vystosi apie 4 mėnesius.

Kovo–balandžio mėnesiais iš jų išsirita 17–20 mm ilgio jaunikliai. Jiems kiek paaugus ant šonų atsiranda pailgos tamsios dėmės, tarp jų – mažesni juodi ir raudoni taškeliai. Šios žymės pranyksta, kai žuvis pasiekia 10–15 cm ilgį. Šią stadiją pasiekusi lašiša vadinama rituoliu.

Gyvenimo būdas

Lašiša – klasikinė anadrominė žuvis, kuri paprastai nuolat gyvena jūroje ar vandenyne. Ji grįžta į upes tik nerštui. Nepaisant kai kurių rūšių skirtumų, visos „lašišos“ gyvena panašų gyvenimo būdą. Sulaukusios neršto laikotarpio, lašišos plaukia į sraunių upių vandenis ir kyla šimtus kilometrų į aukštupius nerštui.

Kylant prieš srovę, žuvys pradeda keistis. Jų kūno spalva tamsėja, o ant žandikaulio susidaro savotiška kabliuko pavidalo atauga. Tai ypač būdinga patinams. Šiuo laikotarpiu žuvies mėsos spalva pasikeičia į blyškesnę, nes mažėja bendra riebalų masė. Taip yra dėl to, kad lašišų mityba tampa vis menkesnė, o žuvis išleidžia gana daug energijos.

Prieš nerštą lašišos renkasi stovėjimo vietas kurie nėra sekli ir ne per sraunūs, smėlio-akmenuoto ar uolėto dugno. Iš esmės tokios vietos yra šalia nerštaviečių.

Pasak ekspertų, lašišos gyvena vidutiniškai ne ilgiau kaip 10 metų, nors kai kurios veislės gali lengvai gyventi iki 25 metų.

Kuo minta lašiša

Lašišoms būdinga labai įvairi mityba, kurią sudaro įvairios smulkios žuvys, taip pat mailius, vėžiagyviai, moliuskai, kalmarų jaunikliai ir įvairios kirmėlės. Nors retai, jų mityboje pasitaiko ir net medūzų.

Jaunesnioji lašišų karta pirmaisiais savo gyvenimo tarpsniais minta įvairių vandenyje gyvenančių vabzdžių lervomis. Kai kurios veislės šiame etape kartu su kitų rūšių plėšriosiomis žuvimis valgo įvairių rūšių mažas žuvis. Kartu reikia pažymėti, kad lašišų mityba dažnai keičiasi dėl esamos situacijos, susijusios su sezonu ir buveinės sąlygomis.

Lašišos priešai

Tiek ikrai, tiek mailius, iširyte yra visiškai neapsaugoti nuo plėšriųjų žuvų, tokių kaip kiršliai, upėtakiai, lydekos, vėgėlės, ešeriai ir kt., be to, kiaušiniais labai aktyviai minta žuvėdros ir kiti plėšrūs paukščiai. Lašišoms kurioms pavyko užaugti ir išplaukti į atvirą jūrą, laukia kitų plėšriųjų žuvų pavojus.

Yra keletas kritinių veiksnių, kurie neigiamai veikia lašišų populiacijos dydį. Ypač didelio dėmesio nusipelno brakonieriai, kurie, gaudo žuvis nerštavietėse ir sunaikina ištisas lašišų populiacijas. Mokslininkai nustatė, kad brakonierių veiksmai gali gerokai pakenkti visam šios žuvies dauginimosi procesui.

Kitos nepalankios sąlygos – maisto trūkumas, nekontroliuojama žvejyba, vandenynų bei upių tarša. Dėl daugybės neigiamų veiksnių ir sparčiai mažėjančios populiacijos lašišos yra įtrauktos į Raudonąją knygą. O Lietuvoje veikia ir atskira organizacija „Lašišos Dienoraštis“ kurie ypač aktyviai saugo lašišas neršto metu.

Lašiša kulinarijoje

Lašišos mėsa ir ikrai mūsų laikais yra labai vertingi dėl savo unikalių skonio savybių, taip pat dėl ​​to, kad mėsoje yra daug vitaminų ir mineralų, kurie taip būtini normaliam visų žmogaus vidaus organų funkcionavimui. Todėl nenuostabu, kad patiekalai iš šios žuvies yra itin vertinami restoranuose ir yra nepamainomi ant bet kurio šventinio stalo, o ne tik kaip puošmena bei gerovės šeimoje įrodymas. Lašišos mėsą galima kepti, virti, kepti orkaitėje, tačiau ji laikoma ypač skania lengvai sūdyta, žalia. Tokie patiekalai vertingi tuo, kad beveik visi vertingi komponentai išsaugomi neapdoroti, tačiau dėl terminio apdorojimo dalis jų prarandama. Taip pat reikėtų atsiminti, kad kepta žuvis apkrauna skrandį, todėl šiuos patiekalus galima valgyti ne kiekvienam. Puikus variantas – lašiša kepta orkaitėje, skanius ir lengvus gaminimo receptus rasite mano straipsnyje paspaudę čia.

Kitaip tariant, patiekalus iš šios žuvies gali valgyti visi, išskyrus tuos, kurie netoleruoja jūros gėrybių.