Žvejyba – tai žuvų gaudymas įvairiais būdais. Nuo seniausių laikų žmonės vertėsi žvejyba kaip maisto šaltiniu, o bėgant amžiams ji tapo ir populiariu laisvalaikio pomėgiu. Šiandien žvejyba yra ne tik pragyvenimo šaltinis ar mėgėjiškas hobis, bet ir sportas, suteikiantis azarto ir poilsio gamtoje. Šiame straipsnyje aptarsime, kaip žvejyba vystėsi pasaulyje ir Lietuvoje, kokie yra pagrindiniai žvejybos būdai, kuo žvejyba gyvuoja šiandien, pasidalinsime įdomiais faktais bei pateiksime naudingų patarimų pradedantiems žvejams.

Žvejybos istorija pasaulyje ir Lietuvoje

Žvejyba yra vienas seniausių žmonijos užsiėmimų – archeologiniai radiniai rodo, kad žmonės žuvis vartojo maistui jau paleolite, prieš ~40 tūkstančių metų. Aptikti akmeniniai ir kauliniai žeberklai, primityvūs kabliukai, kriauklių sankaupos ir piešiniai olose įrodo, kad žuvys buvo svarbi senovės žmonių mitybos dalis. Net ir neolito laikotarpiu (prieš ~8 tūkst. metų), atsiradus žemdirbystei, žmonės toliau tobulino žvejybos įrankius – pradėjo pinti tinklus, naudojo kaulinius kabliukus su masalu, sukonstravo pirmykštes meškeres. Iš esmės jau tuomet egzistavo daugelis žūklės principų, kurie naudojami ir šiandien.

Senovės civilizacijose žvejyba taip pat užėmė svarbią vietą. Pavyzdžiui, senovės Egipto piešiniuose vaizduojami tinklais ir ietimis žuvis gaudantys žmonės, o kinai dar prieš tūkstančius metų išrado tokias gudrybes kaip žvejyba prijaukintais kormoranais. Žuvis buvo ne tik maistas – kai kur tai buvo ir kultūros dalis (pvz., antikos mituose jūrų dievai ir žvejai).

Lietuvos teritorijoje žvejyba nuo seno buvo vienas pagrindinių verslų šalia medžioklės ir žemdirbystės. Archeologai Lietuvos ežerų pakrantėse rado senovinių žvejybos įrankių: akmeninių ir kaulinių žeberklų iš akmens amžiaus, molinių tinklų  ir pušų žievės plūdžių iš neolito laikų. Istoriniai šaltiniai mini baltų gentis žvejojant – pavyzdžiui, IX a. keliautojas Vulfstanas aprašė, kad prie Baltijos gyvenantys žmonės verčiasi žvejyba. Viduramžiais žuvis buvo svarbi mityboje (per pasninkus lietuvių staluose žuvies patiekalai buvo įprasti), ir ūkyje – jau XIV–XVI a. Lietuvos didieji kunigaikščiai reguliavo žvejybą įstatymais.

Lietuvos Statutuose (1529 m. ir 1588 m.) aptarti žvejybos klausimai, o 1557 m. Valakų reforma uždraudė žvejoti valstybinėse upėse per žuvų nerštą. Tai rodo, kad dar prieš kelis šimtmečius suprasta žuvų išteklių saugojimo svarba. Vėlesniais amžiais žūklės technikos modernėjo: XIX a. Lietuvos žvejai jau naudojo pintus tinklus, bučius, o upėse gaudė žuvis ir stambiais traukiamaisiais tinklais.

Įdomu tai, kad Lietuvoje susiformavo ir savitos žvejų tradicijos bei kultūra. Pavyzdžiui, Kuršių marių žvejai XIX a. garsėjo savo unikaliomis burlaivių vėtrungėmis – spalvingomis medinėmis vėjarodėmis, kurios iš pradžių buvo skirtos atskirti žvejybos plotus, o ilgainiui tapo regiono simboliu. Iki šių dienų pajūrio miesteliuose vyksta Žvejų šventės, pagerbiančios ilgametį žvejų bendruomenių palikimą.

Žvejyba kaip hobis ir sportas

Tūkstančius metų žvejyba išliko gyvybiškai svarbi kaip maisto gavimo būdas, tačiau laikui bėgant žmonės ėmė mėgautis ir pačiu žuvų gaudymo procesu. Jau viduramžiais pasiturintys didikai Europoje rengdavo žvejybos išvykas pramogai. Visgi mėgėjiška žvejyba plačiau paplito tik atsiradus laisvalaikio sąvokai. Istorikai mini, kad Anglijoje dar XVII a. imta rašyti apie žūklę kaip apie meną ir dvasinį užsiėmimą – žymioje 1653 m. knygoje „The Compleat Angler“ („Tobulas žvejys“) žvejyba šlovinama ne kaip būdas išgyventi, o kaip atpalaiduojantis laiko praleidimas gamtoje. Tokie veikalai, atskleidę meškeriojimo subtilybes, prisidėjo prie to, kad žvejyba taptų mėgstamu hobiu platesniame visuomenės sluoksnyje.

Sportinė žūklė pradėjo formuotis XIX–XX amžiuje, kai imta rengti pirmosios žvejų varžybos ir kurti meškeriotojų klubai. Pavyzdžiui, Anglijoje dar XIX a. pabaigoje vyko pirmieji žūklės turnyrai, o 1950 m. buvo įsteigta Tarptautinė sportinės žūklės federacija. Šiandien sportinė žūklė yra pripažinta atskira sporto šaka su pasaulio čempionatais ir įvairiomis rungtimis (spiningavimas, poledinė žūklė, karpių gaudymo turnyrai ir kt.). Žvejai varžosi, kas sugaus daugiau ir didesnių žuvų per nustatytą laiką, laikydamiesi griežtų taisyklių. Lietuvoje taip pat vyksta sportinės žūklės varžybos – yra rengiami nacionaliniai čempionatai, veikia žvejų sporto klubai. Įdomu, kad 2002 m. ir 2023 m. Lietuvos rinktinė netgi iškovojo medalius pasaulio poledinės žūklės čempionate – tai parodo, jog sportinė žvejyba mūsų šalyje turi talentingų entuziastų.

Perėjimas nuo išgyvenimo prie sporto pakeitė ir požiūrį į žuvis: ėmus žvejoti pramogai, atsirado „pagavai – paleisk“ filosofija, skatinanti tausoti trofėjinius laimikius. Vakarų šalyse jau seniai įprasta dideles sugautas žuvis po fotografijos paleisti atgal į vandenį, kad jos toliau augtų. Lietuvoje ši praktika irgi vis labiau populiarėja tarp jaunų žvejų – tai džiugina, nes padeda išsaugoti žuvų išteklius ir leidžia užaugti naujiems rekordiniams laimikiams.

Žvejybos būdai: pagrindinės rūšys

Bėgant laikui žmonės sugalvojo daugybę skirtingų žvejybos technikų. Mėgėjiška žvejyba šiandien skirstoma į keletą pagrindinių būdų, iš kurių kiekvienas turi savo įrankius, tikslines žuvų rūšis ir subtilybes. Lietuvoje populiariausi žvejybos būdai yra plūdinė meškerė ir spiningavimas, sparčiai populiarėja dugninė (feeder) bei muselinė žūklė. Žiemą, užšalus vandens telkiniams, itin aktuali tampa poledinė žvejyba. Žemiau apžvelgiame svarbiausius būdus – plūdinę, dugninę, spiningavimą, muselinę, poledinę ir jūrinę žūklę.

Plūdinė žvejyba

Plūdinė žvejyba – vienas seniausių ir populiariausių žvejybos būdų, kurį bent kartą yra bandę daugelis pradedančiųjų. Šio metodo esmė – naudojant plūdę (plūduriuojantį plūdurą) indikatoriui, masalas nuleidžiamas į reikiamą gylį ir laukiamas žuvies kibimas. Plūdinei žvejybai tereikia meškerės su valu, plūdės, svarelių ir kabliuko su masalu; dažniausiai naudojami sliekas, dzikas ar tešla. Plūdinė meškerė gali būti paprasta be ritės (teleskopinė) arba su rite – pastaroji leidžia užmesti masalą toliau.

Plūdinė žūklė yra universali – ja gaudomos įvairios taikios žuvys: kuojos, karšiai, lynai, karosai, net nedideli karpiai ar ešeriai. Dauguma Lietuvos žvejų savo meškeriojimo kelią pradeda būtent nuo plūdinės meškerės, nes tai gana nesudėtingas, bet labai azartiškas būdas pajusti pirmuosius laimikius.

Žvejyba spiningu

Spiningavimas – aktyvi žvejybos rūšis, dar vadinama žvejyba spiningu, skirta plėšriosioms žuvims gaudyti dirbtiniais masalais. Šio būdo metu žvejys nuolat mėto ir traukia masalą, imituojant sužeistą ar plaukiančią žuvelę, kad išprovokuotų plėšrūnų kibimą. Spiningas (taip vadinamas įrankis) atsirado XIX a. viduryje Anglijoje, o šiandien yra vienas populiariausių žūklės metodų pasaulyje ir Lietuvoje. Spiningavimo metu naudojami įvairūs dirbtiniai masalai: blizgės, vobleriai, guminukai, sukrės ir net muselės. Sėkmė priklauso nuo masalo pateikimo – žvejys turi teisingai vilioti žuvį masalo judesiais, keisdamas traukimo greitį, darydamas pauzes.

Spiningu mūsų vandenyse gaudomos lydekos, ešeriai, starkiai, upėtakiai, šamai, šapalai ir kiti plėšrūnai. Tai dinamiška žvejyba – dažnai tenka daug vaikščioti aplink vandens telkinį ar plaukti valtimi, ieškant aktyvios žuvies. Spiningavimas suteikia daug adrenalino, nes kibimas dažnai būna staigus ir stiprus. Norint sėkmingai spiningauti, verta atkreipti dėmesį į tinkamo spiningo koto parinkimą (ilgis, užmetimo svorio testas) bei ritės ir valo stiprumą – apie tai plačiau rašome ir kitame straipsnyje skirtame spiningo technologijoms bei savybėms.

Dugninė žvejyba

Dugninė žvejyba – tai būdas, kai masalas nuleidžiamas ant dugno arba netoli jo, dažnai naudojant šėryklėlę (feeder metodą) jaukinti žuvis. Šiam būdui reikalinga speciali dugninė meškerė (dažnai vadinama feederiu), kurios jautrus viršūnėlės galiukas signalizuoja kibimą. Žvejodamas dugnine meškere žvejys užmeta į vandenį šėryklą su jauku – ji nugrimzta į dugną ir privilioja žuvis į vieną tašką. Taikios žuvys, tokios kaip karšiai, karpiai, karosai, lynai, kuojos, atplaukia maitintis ir randa šalia jauko esantį kabliuką su masalu (slieku, kukurūzu, musės lervomis ar kt.). Kibtelėjus žuviai, meškerės viršūnėlė ima drebėti – tai ženklas, kad metas pakirsti. Dugninė žvejyba ypač efektyvi gaudant didesnes žuvis, kurios minta dugne. Feederio technika leidžia labai tiksliai žvejoti viename taške ir nuolat jį jaukinti, didinant laimikio tikimybę. Lietuvoje feederis sparčiai išpopuliarėjo per pastaruosius dešimtmečius – rengiamos net feeder varžybos.

Muselinė žvejyba

Muselinė žvejyba – tai elegantiškas būdas, dar vadinamas žvejyba dirbtine musele. Šio metodo tikslas – imituoti vabzdį ar kitą mažą organizmą ant vandens paviršiaus arba gyliuose, kad žuvis manytų, jog tai natūralus grobis. Muselinė meškerė ženkliai skiriasi nuo kitų: naudojamas specialus storas valas (šniūras) masei užmesti, o masalas – lengvutė dirbtinė muselė, kuri gali būti įvairių tipų (sausos muselės plaukioja paviršiuje, šlapios skęsta, nimfos – gilyn panardinamos lervų imitacijos). Metimo technika čia labai svarbi – muselininkas plačiais mostais „išsūpuoja“ valą ore ir tiksliai nutupdo muselę ten, kur tikisi žuvies kibimo.

Žvejyba museline meškere labiausiai išpopuliarėjo gaudant upėtakius, lašišas, kiršlius upėse, taip pat šapalus ar meknes. Šis būdas reikalauja praktikos, tačiau suteikia išskirtinį malonumą – stebėti, kaip žuvis pakyla nuo dugno pačiupti ant vandens tupančio vabzdžio. Muselinė žūklė atsirado dar senovėje (pirmos užuominos apie žvejybą dirbtine muse yra iš II a. Romos raštų), bet ypatingai išplito XIX a. Anglijoje ir JAV, kur tapo savotiška meškeriojimo meno forma. Muselinė žvejyba turi daug niuansų (įrangos klasės, muselių rišimas ir pan.).

Poledinė žvejyba

Poledinė žūklė – tai žvejyba, vykstanti žiemos metu, ant užšalusių vandens telkinių ledo. Šio būdo entuziastai laukia, kol stipriai pašals ir ledas taps pakankamai storas, kad išlaikytų žmogų. Tuomet grąžtu išgręžiamos eketės, pro kurias gaudomos žuvys po ledu. Poledinei žvejybai naudojamos trumpos meškerėlės, dažnai labai jautrios, nes žuvis žiemą kimba atsargiau. Masalai gali būti tiek gyvi (uodo trūklio lervos, mažos žuvelės lydekoms), tiek dirbtiniai (blizgutės, balansyrai). Poledinės žūklės metodai skiriasi priklausomai nuo taikinio: populiaru ežeruose sėdėti prie eketės ir sargeliu stebėti smulkių žuvelių (ešeriukų, kuojų) kibimą, o štai lydekų poledinei žūklei statomi specialūs skrituliai su vėliavėlėmis (vėliavėlė pašoka, kai lydeka paima masalinę žuvelę). Žvejyba ant ledo reikalauja gero pasiruošimo – šiltos aprangos, atsargumo dėl ledo storio. Poledinė žvejyba Lietuvoje itin populiari – žiemą, užsitraukus ledui, ežerus ir tvenkinius nusėja šimtai žvejų. Tai savotiška žiemos meditacija: aplink tylu, sniegas, o tu stebi mažą sargelį ir lauki kibimo.

Visada tikrinkite ledo storį, eikite žvejoti su draugu, turėkite smaigus – du gelbėjimosi iešmus, padėsiančius išlipti, jei netyčia įlūžtumėte.

Jūrinė žvejyba

Jūrinė žvejyba – tai žuvų gaudymas jūrose bei vandenynuose. Mėgėjiška jūrinė žūklė gali būti dvejopa: nuo kranto (pajūryje ar ant molų) ir iš laivo atviroje jūroje. Gaudant nuo kranto dažniausiai naudojamos galingesnės dugninės meškerės arba spiningai, nes jūroje žuvys stambesnės, o metimai turi būti tolimi. Tuo tarpu žvejyba iš laivo jūroje – tai nepamirštamas nuotykis, kai plaukiama į gilumas ieškoti stambių laimikių. Populiaru žvejoti Norvegijos fjorduose menkes, juoduosius paltusus, menkes ar saidas specialiais pilkeriais (sunkiais blizgėmis); tropinėse jūrose meškeriojami tunai, buriažuvės, marlinai – tam naudojama itin tvirta įranga ir vialkiavimo (trolingas) metodas. Jūrinė žvejyba reikalauja žinių apie jūrų sroves, potvynius, taip pat navigacijos – dažnai pasitelkiamos echolotų technologijos, padedančios rasti žuvų būrius atviroje jūroje. Lietuvoje mėgėjiška jūrinė žūklė daugiausiai apsiriboja Baltijos jūra – čia žvejai mėgsta plaukti kateriais į menkių žūklę (nors pastaraisiais metais dėl menkių išteklių mažėjimo taikomi apribojimai) arba gaudyti stintas Kuršių mariose ties įtekėjimu į jūrą.

Jūroje visada dėvėkite gelbėjimosi liemenę, stebėkite orų prognozes – staigus bangavimas gali būti pavojingas mažiems laivams.

Tinkamai pasiruošus, žvejyba jūroje gali padovanoti tikrai trofėjinių laimikių ir įspūdingų įspūdžių.

Žvejyba šiandien: modernūs įrankiai, ekologija ir taisyklės

Šiuolaikinė žvejyba labai pasikeitė lyginant su senaisiais laikais. Technologijos pažanga suteikė meškeriotojams neįtikėtinų galimybių: dabar turime lengvus ir tvirtus meškerių kotus iš anglies pluošto, įvairių tipų valus (monofilamentinius, pintus, fluorokarboninius) skirtingiems poreikiams, elektroninius kibimo signalizatorius, povandenines kameras ir net sonarų sistemas (echolotus), padedančias rasti žuvis po vandeniu. Modernūs žvejybos įrankiai palengvina procesą – pavyzdžiui, vietoje akmens amžiaus žeberklo šiandien naudojama patogi spiningo meškerė su rite ir efektyviais masalais. Net masalų industrija pažengė – be tradicinių sliekų ar gyvų žuvelių dabar turime kvapnius dirbtinius masalus, imituojančius žuvis, vėžiagyvius ar vabzdžius, kurie neretai būna net veiksmingesni už natūralius. Žvejybos reikmenų pasirinkimas milžiniškas, tad kiekvienas žvejys – nuo pradedančiojo iki profesionalo – gali susikomplektuoti sau patinkančią įrangą.

Vis dėlto kartu su galimybėmis kyla ir atsakomybė. Šiandien ypač akcentuojama ekologija ir žvejybos etika. Dėl intensyvios verslinės žvejybos pasaulyje daugelio žuvų populiacijos sumažėjo, todėl mėgėjams tenka elgtis atsakingai: laikytis nustatytų sugavimų limitų, minimalaus sugautos žuvies dydžio reikalavimų, saugoti neršiančias žuvis. Pavyzdžiui, Lietuvoje draudžiama žvejoti lydekas nuo vasario 1 d. iki balandžio pabaigos, kol jos neršia, ir negalima pasiimti mažesnių nei 50 cm lydekų ir didesnių nei 80cm. Vis labiau skatinama pagavai-paleisk praktika, ypač kalbant apie retas ar trofėjines žuvis – tai prisideda prie tvarių žuvų išteklių išlaikymo. Taip pat svarbi ekologinė pusė – tikras žvejys gamtos neteršia, po savęs visada susirenka šiukšles, nepalieka valų ar kabliukų krantuose, saugo vandens paukščius ir kitus gyvūnus.

Psichologiniu požiūriu žvejyba šiandien vertinama ir kaip puikus atsipalaidavimo būdas. Daugybė miestiečių atranda žūklę kaip prieinamą galimybę pabėgti į gamtą, pabūti tyloje prie vandens ir pailsėti nuo streso. Yra net tyrimų, rodančių, kad laikas žvejyboje mažina nerimą, gerina nuotaiką ir ugdo kantrybę. Ne veltui sakoma, kad žvejyba – tai savotiška meditacija: stebėdamas plūdę ar laukdamas kibimo, žmogus išmoksta kantrybės, susitelkimo, o kartu patiria neišpasakytą džiaugsmą pajutęs ant kabliuko stiprią žuvį.

Žvejybos taisyklės

Kalbant apie teisinį reguliavimą, kiekvienas šiuolaikinis žvejys privalo žinoti taisykles. Lietuvoje norint meškerioti viešuosiuose vandens telkiniuose, būtina įsigyti žvejo mėgėjo bilietą (žvejybos leidimą) – nebent žvejojate privačiame vandens telkinyje ar esate atleistas nuo mokesčio (pvz., vaikai ir pensininkai gali žvejoti nemokamai tam tikromis sąlygomis). Žvejo bilietas suteikia teisę gaudyti žuvis mėgėjiška žūkle nustatytą laikotarpį ir kainuoja palyginti nedaug, o surinktos lėšos skiriamos žuvų išteklių atkūrimui. Taip pat kasmet aplinkosaugos institucijos patikslina žvejybos taisykles – nustato, kiek vienetų ir kokio dydžio žuvų leidžiama pasiimti, kokie žūklės būdai kuriais mėnesiais draudžiami. Pavyzdžiui, be minėto lydekų draudimo, yra limitai sterkams, šamams, lašišoms; kai kurioms žuvims iš viso taikomas principas „pagavai – paleisk“ (pvz. upėtakiai). Pradedantysis žvejys turėtų visada pasidomėti galiojančiomis taisyklėmis, kad netyčia nepažeistų įstatymų – už neteisėtai sugautas žuvis gresia baudos. Laimei, informacijos prieinamumas didelis: yra mobiliųjų programėlių ir interneto svetainių, kuriose galima rasti visas žvejybos sąlygas bei net įsigyti elektroninį žvejo bilietą per kelias minutes.

Žvejyba šiandien – tai balansas tarp malonumo ir atsakomybės. Turėdami pažangią įrangą, galime sužvejoti išties daug, tačiau turime gaudyti protingai, kad ir ateities kartos galėtų mėgautis gausiais laimikiais. Džiugu, kad vis daugiau žvejų tampa sąmoningais gamtos mylėtojais – saugo vandens telkinius, gerbia taisykles ir dalijasi gerąja patirtimi su bendraminčiais. Taip mėgėjiška žvejyba išlieka tvarus, ilgalaikis hobis, dovanojantis neišdildomus įspūdžius.

Įdomūs faktai apie žvejybą

Žemiau – keletas įdomių, gal net nustebinsiančių faktų, susijusių su žvejyba ir žuvimis:

• Žuvų įvairovė: Mokslininkai jau aprašė daugiau nei 34 000 skirtingų žuvų rūšių, ir kasmet atrandama dar po kelis šimtus naujų. Žuvų rūšių yra daugiau nei visų roplių, paukščių, žinduolių ir varliagyvių kartu sudėjus! Mūsų planetos vandenyse slypi neįtikėtina biologinė įvairovė, kurios didelė dalis dar nepažinta.
• Žuvys keičiančios lytį: Kai kurių žuvų rūšių atstovai turi unikalią savybę – esant poreikiui gali pakeisti lytį. Pavyzdžiui, papūginės žuvys (gyvenančios koraliniuose rifuose) ar kai kurios tropinės akvariuminės žuvys angelfish gali iš patelės virsti patinu (ar vice versa), jei grupėje trūksta vienos lyties individų. Taip užtikrinamas genties išlikimas – gamta padeda „subalansuoti“ populiaciją.
• Žvejybos gigantai: Pagal sugaunamos žuvies tonomis statistiką pirmauja Kinija, gerokai aplenkdama kitas šalis. Įdomu, kad Kinijos žvejų sužvejojamas žuvų kiekis praktiškai prilygsta Indonezijos, JAV ir Rusijos bendram sužvejotam žuvų kiekiui kartu sudėjus! Tai rodo, kokio masto yra Kinijos žvejybos pramonė – tiek teigiamai (maisto aprūpinimas), tiek neigiamai (spaudimas žuvų ištekliams) prasme.
• Ungurių paslaptis: Europiniai unguriai turi vieną didžiausių gamtos paslapčių – neršti jie plaukia į tolimą Sargaso jūrą Atlante, ties Šiaurės Amerikos pakrante. Kad ir kur Europoje ungurys begyventų (ežeruose ar upėse), sulaukęs brandos (apie 10–12 metų) jis pradeda tūkstančių kilometrų kelionę atgal į Sargaso jūrą, kur neršia ir žūva. Jauni permatomi unguriukai (vadinami stikliniais unguriais) vėliau Golfo srovės nešami parplaukia į Europos upes ir ciklas kartojasi. Iki šiol mokslininkai iki galo neišsiaiškino, kaip unguriai suranda tą vienintelę neršto vietą vandenyne – tai išlieka gamtos mįslė.

Pabaigai

Žvejyba – tai daugiau nei pomėgis. Tai amatas, sportas ir gyvenimo būdas, jungiantis mus su gamta ir senolių tradicijomis. Iš istorijos matome, kad žvejyba lydėjo žmoniją nuo priešistorės iki dabar, nuolat kisdama ir prisitaikydama. Šiandien kiekvienas gali tapti žveju – tam nereikia prabangos, užtenka noro mokytis ir mėgautis procesu, o laimikiai ateis su patirtimi. Pabaigai – keletas patarimų pradedantiesiems žvejams, kad pirmieji žingsniai būtų sėkmingi ir malonūs:

• Pradėk paprastai: rinkis paprastą žvejybos būdą, pvz., plūdinę meškerę ramiame ežere ar tvenkinyje. Pirmiausia išmok jausti kibimą ir taisyklingai užkirsti žuvį su elementaria įranga. Sudėtingesnius būdus (spiningavimą, muselinę) galėsi išbandyti vėliau, kai įgysi pagrindus.
• Pasirūpink tinkama įranga: nebūtina išleisti daug pinigų – pradedančiajam svarbiausia patikima ir paprasta meškerė, tinkamas valas (pvz., ~0,18–0,25 mm monofilamentas plūdinei žvejybai), aštrūs kabliukai ir keletas gerų masalų. Kokybė svarbiau už kiekybę: geriau turėti kelis patikimus masalus, nei pilną dėžę menkaverčių.
• Išstudijuok taisykles: prieš vykdamas žvejoti, pasidomėk konkretaus telkinio žvejybos taisyklėmis. Įsigyk žvejo bilietą (tai galima padaryti internetu). Sužinok, kokios žuvys galiojantys draudimai (pvz., negaudyk lydekų draudimo laikotarpiu, paleisk per mažas žuvytes). Žvejok atsakingai – tai padės išvengti nemalonumų.
• Mokykis iš kitų: jei turi pažįstamą patyrusį žveją, nebijok paprašyti patarimų ar kartu nuvykti pažvejoti. Patirtis „gyvai“ yra neįkainojama – pamatysi, kaip rišti mazgus, užmauti masalus, ištraukti laimikį. Taip pat gali mokytis iš knygų, žurnalų, tinklaraščių ar „YouTube“ vaizdo įrašų – informacijos dabar apstu.
• Būk kantrus ir mėgaukis procesu: prisimink, kad ne visada kimba iš karto. Žvejyboje tenka išlaukti, išbandyti skirtingas vietas ir masalus. Svarbu nepasiduoti, jei kelis kartus grįžai tuščiomis – tai nutinka visiems. Vertink pats procesą: buvimą gamtoje, gryną orą, ramybę. Kantrybė – didžiausias žvejo draugas. Laikui bėgant perprasi žuvų įpročius ir kibimų daugės.

Svarbiausia – mylėk gamtą ir gerbk žuvį. Žvejyba duos džiaugsmo tik tada, kai elgsiesi atsakingai: nešiukšlinsi ir saugosi gamtą. Tebūnie kiekvienas žvejys – tikras gamtos vaikas, kuriam rūpi upių ir ežerų turtai. Sėkmės tau žvejybos kelyje, gausių laimikių ir nepamirštamų akimirkų prie vandens!