Stinta – tai nedidelė, sidabrinė žuvis, garsėjanti išskirtiniu agurkų kvapu ir svarbia vieta Lietuvos žvejyboje bei kulinarijoje. Nors stinta paprastai tesiekia apie 15–20 cm ilgio, ši žuvis pelnė didelį pripažinimą. Ji vertinama dėl savo unikalaus skonio ir žaismingų tradicijų, susijusių su jos žvejyba. Žiemą, kai pakrantėse prasideda stintų sezonas, Lietuvos pajūryje net rengiamos specialios šventės, skirtos šiai ypatingai žuviai. Tai rodo, kokia mėgstama ir kultūriškai reikšminga yra stinta.

Šiame straipsnyje sužinosite, kas yra stinta, kur ji gyvena ir kaip ją atpažinti. Taip pat papasakosime apie stintų gaudymo sezonus ir tradicinius žvejybos būdus. Galiausiai paaiškinsime, kuo ši žuvis minta, kodėl stinta laikoma skanėstu mūsų virtuvėje ir kokiomis įdomybėmis bei legendomis ji apipinta.

Kas yra Stinta?

Stinta (lot. Osmerus eperlanus, dažnai vadinama europine stinta) – tai nedidukė žuvis iš stintinių (Osmeridae) šeimos. Jos kūnas verpstės formos – liaunas ir paslankus. Nugara turi žalsvai rusvą atspalvį, šonai yra melsvai sidabriniai, o pilvas baltas. Paprastai stintos būna apie 10–20 cm ilgio, rečiau užauga iki 25–30 cm (išimtiniais atvejais gali siekti ir daugiau). Vienas įdomiausių bruožų yra specifinis, agurkais kvepiantis šviežios žuvies kvapas – dėl šio aromato stintą nesunku atpažinti. Nors anksčiau stinta Lietuvoje buvo laikoma gana menkaverte žuvele, šiandien ji vertinama daug rimčiau – tiek kaip svarbi ekosistemos dalis, tiek kaip žmonių pamėgtas žiemos skanėstas.

Kur gyvena Stinta?

Stintų galima sutikti gana plačiai – ši rūšis paplitusi šiaurinės Europos vandenyse. Jos gyvena tiek jūrose (Šiaurės ir Baltijos jūrų pakrantėse), tiek gėluose vandenyse – upėse bei ežeruose. Lietuvoje stinta aptinkama Baltijos jūroje prie Lietuvos krantų, Kuršių mariose ir Nemuno deltoje. Taip pat ji gyvena keliuose didesniuose, gilesniuose ežeruose, pavyzdžiui, Drūkšių, Lūšių ir Dusios ežeruose. Egzistuoja dvi stintų gyvenimo formos – jūrinė ir gėlavandenė. Baltijos jūroje gyvenančios stintos, vadinamos didstintėmis, pavasarį migruoja neršti į Kuršių marias bei Nemuno žemupį. O ežeruose gyvenančios stintos, vadinamos stintelėmis, visą gyvenimą praleidžia gėlame vandenyje ir neišeina į jūrą. Pastarosios paprastai būna mažesnės, nes gyvenimas ežeruose lemia kuklesnį jų augimą. Visos stintos mėgsta vėsesnį, švarų vandenį ir dažniausiai telkiasi būriais (stintų tuntai) ten, kur gausu joms tinkamo maisto.

Kuo minta Stinta?

Nors stinta – nedidelė žuvis, jos apetitas gana platus. Stintos minta smulkiais gyvūninės kilmės organizmais vandenyje. Pagrindinis jų maistas yra zooplanktonas – įvairūs mažyčiai vėžiagyviai ir kiti planktoniniai gyvūnai, taip pat vabzdžių lervos. Paaugusios stintos lesa ir dugno gyventojus: mažus bestuburius, kirminukus. Esant progai, jos griebia ir smulkių žuvelių mailių – pavyzdžiui, lašišų ar menkių jauniklius. Įdomu, kad jei labai trūksta maisto, stinta gali suėsti net ir savos rūšies jauniklius. Dėl aštrių, nors ir smulkių, dantukų stinta yra gana vikri plėšrūnė savo aplinkoje. Vis dėlto pati stinta irgi neretai tampa grobiu didesnėms plėšrioms žuvims (pavyzdžiui, starkiams) bei vandens paukščiams, tad mitybos grandinėje ji užima vidurinę poziciją.

Stintos žvejybos sezonas ir būdai

Lietuvoje stintų žvejyba yra ne tik verslas, bet ir populiari žiemos pramoga. Pagrindinis stintų gaudymo sezonas prasideda šaltuoju metų laiku. Žiemą, užšalus Kuršių marioms ir ežerams, žvejai traukia ant ledo gaudyti stintų – tai vadinamoji poledinė žūklė. Per ledą stinta paprastai viliojama specialiomis meškerėlėmis: į eketę nuleidžiami keli maži kabliukai su jauku (dažniausiai naudojami gyvūninės kilmės masalai, tokie kaip uodo trūklio lervos ar kiti smulkūs vabalų lervučių masalai). Žvejyba dažnai vyksta sutemus arba anksti ryte – pastebėta, kad naktį stintos suaktyvėja ir buriuojasi link šviesos šaltinio. Todėl žvejai ant ledo neretai pasišviečia lempomis ar prožektoriais, kad priviliotų agurkais kvepiančias žuvis arčiau ekečių.

Pavasario pradžioje, tirpstant ledui, stintas gaudyti galima ir nuo krantinių ar molų. Pavyzdžiui, Klaipėdos uosto pakraščiuose bei Nemuno deltos kanaluose žvejai su meškerėmis gaudo praplaukiančias stintas. Šios žuvys tuo metu jau ruošiasi nerštui. Gaudant nuo kranto paprastai naudojama plūdinė meškerė, o jaukui tinka smulkūs masalai (pvz., vabzdžių lervos). Pastebėta, kad stintos geriau kimba apsiniaukusiomis, lietingomis dienomis nei giedru saulėtu oru.

Tradicinis ir spalvingas stintų žūklės būdas – stintapūkis. Tai senovinė žvejyba po ledu, kuomet į eketę kartu su tinklu panardinama ilga medinė lenta. Žvejys ritmingai daužo kyšantį lentos galą ir pritariamai niūniuoja: „stinta pūkis, stinta pūkis“. Manoma, jog toks bildesys po ledu išbaido žuvis ir sprukdamos stintos įplaukia tiesiai į pastatytą tinklą. Šis smagus būdas šiandien dažniau demonstruojamas kaip pramoginė tradicija žiemos švenčių metu, tačiau anksčiau žvejams tai būdavo vienas efektyvių masinio gaudymo metodų.

Stintos kulinarinės savybės

Kulinarijoje stinta užima ypatingą vietą kaip sezoninis skanėstas. Daugelis nekantriai laukia žiemos „stintmečio“, kad galėtų paragauti šviežių, ką tik sugautų stintų. Ši žuvis yra gana liesa, jos mėsoje gausu visaverčių baltymų ir ji lengvai virškinama. Dėl to stintos patiekalai tinka tiek vaikams, tiek vyresnio amžiaus žmonėms. Stintose yra ir vertingų mikroelementų. Jose gausu geležies, kalio, kalcio, magnio, fosforo bei kitų mineralų, taip pat vitaminų B grupės ir vitamino D. Dėl trumpo gyvenimo ciklo ir mitybos ypatumų stinta priskiriama „švarioms“ žuvims. Joje kaupiasi gerokai mažiau sunkiųjų metalų ar kitų teršalų, palyginti su didelėmis, ilgai gyvenančiomis žuvimis.

Kalbant apie skonį, šviežia stinta turi malonią tekstūrą ir švelnų skonį (nors nosį kutena agurko aromatas). Populiariausias gaminimo būdas – keptos stintos. Nedidelės žuvelės paprastai nuvalomos (dažniausiai tik pašalinama galva ir viduriai) ir tuomet apvoliojamos miltuose ar džiūvėsėliuose. Tada jos dedamos į įkaitintą aliejų ir kepamos, kol tampa auksinės ir traškios. Tokias keptas stintas galima valgyti net su visais smulkiais kauliukais, nes jie apskrunda ir suminkštėja. Be kepimo keptuvėje, stintos taip pat verdamos ar kepamos orkaitėje, marinuojamos actu su prieskoniais (panašiai kaip silkės) ar net rūkomos. Kiekvienais metais per stintų šventę Palangoje lankytojai gali paragauti įvairiai paruoštų stintų. Siūloma visko – nuo tradiciškai keptų iki kūrybiškai pagardintų, naujoviškų patiekalų iš stintų. Svarbiausia, kad stinta valgoma kuo šviežesnė: ši žuvis greitai genda, todėl geriausia ją ruošti netrukus po sugavimo.

Įdomybės apie stintą

• Agurko aromato paslaptis: Mokslininkai nustatė, kad stinta ir agurkai turi tų pačių medžiagų, susidarančių iš linoleno rūgšties. Būtent dėl šių cheminių junginių šviežia stinta kvepia kaip agurkas. Tad kyla šmaikštus klausimas – ar stinta kvepia agurkais, ar agurkai kvepia stinta?
• Pavadinimo kilmė: Manoma, kad lietuviškas žodis „stinta“ kilo iš vokiško termino Stintfisch (arba trumpiau Stint), kuris reiškia „smirdanti žuvis“. Seniau žvejai Kuršių mariose stintą taikliai vadino smirdžuve – būtent dėl to stipraus specifinio kvapo.
• Žiemos šventė Palangoje: Nuo 2004 metų kiekvieną žiemą Palangoje vyksta tradicinis festivalis „Palangos stinta“, sutraukiantis tūkstančius žmonių. Per šią šventę rengiamos stintų meškeriojimo varžybos ant jūros tilto, vyksta didelė žuvies mugė, kurioje galima paragauti įvairiausių patiekalų iš stintų – nuo ką tik iškeptos žuvies iki marinuotų ar džiovintų stintelių. Šventėje netrūksta linksmybių: skamba muzika, vyksta žuvies valgymo varžytuvės, nešimo estafetės ir, žinoma, ore viliojančiai tvyro kepamų stintų aromatas.
• Stintos pasaulio sostinės: Ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse smulkiosios stintos sulaukia didelio dėmesio. Pavyzdžiui, Pietų Korėjoje, Indžės mieste, kasmet žiemos metu vyksta trijų dienų stintų festivalis – ant užšalusio ežero žmonės masiškai gaudo stintas ir iškart jas ragauja (dalis valgo net žalias arba skrudintas aliejuje). Jungtinėse Valstijose Vašingtono valstijos Kelsas dar 1956 m. pasiskelbė pasaulio stintų sostine ir nuo tada reguliariai rengia Smelt Festival šventes. Taip pat Kanados Lewistono mieste prie Niagaros upės kasmet vyksta šventė, per kurią iškepama ir nemokamai išdalijama šimtai kilogramų stintų – šio renginio metu surinktos aukos skiriamos žuvų ištekliams atkurti. Suomijoje, Paltamo regione, vietos bendruomenė gegužės mėnesį organizuoja smagią stintų šventę Norssikarnevaali (suomiškai „stintų karnavalas“), kurioje švenčiamas šių žuvų gausumas pavasario laiku.
• Nuo prasto maisto iki delikateso: Istoriškai stintų vertinimas gerokai keitėsi. Seniau, jeigu žvejai nepardavę laimikio likdavo su pilnais tinklais, stintas sumaitindavo gyvuliams arba net panaudodavo laukams tręšti – mat ši žuvis buvo laikoma ne pirmarūše. Dabar situacija priešinga. Stintos laikomos delikatesu: jų sezono metu gurmanai specialiai vyksta paragauti šviežių agurkais kvepiančių žuvelių, o žvejams tai tapo svarbi, pelninga žuvų rūšis.
• Įspūdingi dydžiai: Nors dauguma stintų smulkios (apie 15–20 cm ilgio), pasitaiko ir rekordininkių. Lietuvoje užfiksuota didžiausia sugauta stinta buvo beveik 45 cm ilgio ir svėrė apie 0,2 kg – tikra milžinė tarp savo gentainių, kokia pasitaiko itin retai!

Išvados ir patarimai

Stinta – puikus pavyzdys, kaip maža žuvis gali turėti didelę reikšmę tiek gamtai, tiek kultūrai. Susipažinę su stintos gyvenimu, buveinėmis, mityba ir tradicijomis, galime labiau įvertinti šią kuklią, bet unikalią žuvelę. Kiekvienas žiemos sezonas Lietuvoje tampa ypatingas dėl stintų. Jos suburia žvejus ant ledo, džiugina smalsuolius per žuvies šventes ir gardina mūsų stalą.

Patarimas smalsiems skaitytojams: jeigu norite patys pajusti stintų sezono dvasią, nuvykite vasario mėnesį į pajūrį, kai vyksta stintų šventė, arba aplankykite Kuršių marių pakrantes, kur žvejai žiemą gaudo stintas ant ledo. Ten galėsite ne tik paragauti ką tik iškeptos stintos, bet ir iš arti pamatyti tradicinius žvejybos būdus. O jei nuspręsite stintų įsigyti parduotuvėje, atsiminkite – šviežia stinta skleidžia gaivų agurko kvapą. Tai geriausias ženklas, kad žuvis dar tikrai šviežia ir gali keliauti ant jūsų pietų stalo. Skanaus ir nei žvyno žūklėse!