Ungurys – kas jis ir ką apie jį žinote ? Tikriausiai atsakysite, kad jis atrodo kaip gyvatė ir yra delikatesas. Tačiau ne viskas taip paprasta – norinčių artimiau pažinti ungurį laukia stulbinantys atradimai. Jie gali keliauti sausuma, net iki kelių kilometrų. Taip pat jų gyvenime yra tam tikras etapas – nerštas, kuris veda į mirtį. Straipsnyje apžvelgsime įdomiausius ir paslaptingiausius faktus iš šių nuostabių būtybių.

Šiek tiek ungurio istorijos

Ungurys atsirado daugiau nei prieš 50 milijonų metų. Tada jie buvo suskirstyti į 4 gentis, 20 šeimų, 111 rūšių ir apie 800 porūšių. Kaip ir visi povandeniniai gyventojai, jie yra suskirstyti į skirtingas mokslines klasifikacijas. Viena iš labiausiai paplitusių rūšių yra porūšis, vadinamas Anguilliformes (upynė rūšis Anguillanguilla). Šios žuvys priskiriamos kauliniams stuburiniams gyvūnams. Jiems priklauso visos populiarios šeimos, tokios kaip: murenos, spaghetti eel, amerikietiški, europietiški ir kt.

Jie neršia vandenyne ir migruoja į gėlą vandenį. Šis judėjimas yra laikinas – jie išlieka jūrinio pobūdžio ir jiems reikia druskingumo. Sulaukę brandos, jie grįžta į vandenyną veistis.

Didžiausias sugautas ungurys buvo dviejų metrų ilgio ir svėrė 12,7 kg. Dauguma ungurių yra nedidelio dydžio ir svorio. Patelės neviršija vieno metro, o patinai neauga daugiau nei 50 cm. ji laikoma migruojančia žuvimi, kaip ir lašiša, tačiau išskirtinė tuo, kad ungurys gyvena gėlame vandenyje o migruoja į vandenyną veistis o lašiša atvirkščiai, gyvena vandenyne o neršti migruoja į gėlas upes. Mokslininkai šią ungurio savybę atrado tik XX a.

Ypatingos žuvies odos apsauginės savybės nusipelno ypatingo dėmesio. Oda yra gana stora ir gausiai padengta skaidriomis gleivėmis. Migruojant už rezervuaro ribų, organizmą dengiančių gleivių kiekis padidėja kelis kartus. Tokios apsauginės funkcijos leidžia unguriui sausumoje įveikti didelius atstumus, taip apsaugodamos žuvis nuo pažeidimų ir išsausėjimo. Be to, šis nuostabus povandeninis gyventojas gali kvėpuoti per odą.

Kur gyvena ungurys

Pagrindinė buveinė yra Vakarų ir Vidurio Europos ežerai bei upės, taip pat pietrytinė ir centrinė Atlanto vandenyno dalys bei visos Europos jūros. Unguriai mieliau renkasi šiltas ir gausiai apaugusias vietas su dumblinu dugnu, nors galima aptikti ir srauniose upėse su akmenuotu dugnu, ypač jei ten randa eroduotų krantų, medžių šaknų ir kitų slėptuvių.

Ungurio gyvenimo būdas

Dauguma rūšių yra naktinės. Kai kurie taip pat gyvena gilesniuose žemyninio šelfo vandenyse ir giliuose šlaituose iki 4000 m. Tik Anguilijos atstovai nuolat gyvena gėlame vandenyje, bet grįžta į jūrą veistis. Paprastai gyvena vandenyje, tačiau migracijos laikotarpiu gali judėti ir sausuma, šliaužiodamas apie 3 km/h greičiu šlapia žole ir samanomis padengta dirva. Tai ilgaamžė žuvis – gali gyventi iki 85 metų.

Ką valgo unguriai

Upinis ungurys valgo tik gyvūninės kilmės maistą. Minta kirmėlėmis, mailiumi, sraigėmis, varlėis, vabzdžių lervomis, buožgalvius ir kitų žuvų ikrus. Baltijos ungurys mėgsta šprotus ir kitas smulkias žuvis. Taip pat minta kuojų jaunikliais, ešeriais. Jis maitinasi tik šiltuoju metų laiku. Prasidėjus šalnoms, nustoja ėsti iki pavasario.

Kaip dauginasi unguriai

Ungurių nerštas vyksta Sargaso jūroje, už kelių tūkstančių kilometrų nuo jų nuolatinių buveinių. Ikrai dedami apie 400 m gylyje. Pasibaigus neršto laikotarpiui, lytiškai subrendusios žuvys žūva.

Ungurių dauginimosi procesas ištirtas gana menkai, nes natūraliomis sąlygomis neįmanoma stebėti visų jo etapų. Sunkumai yra susiję su dideliu gyliu nerštavietėse. Tik žinoma, kad nerštas praeina maždaug 15 laipsnių vandens temperatūroje. Suaugusi apie 3 kg sverianti patelė gali dėti apie pusę milijono kiaušinėlių, kurių kiekvienas yra 1–1,5 mm dydžio. Yra 3 ungurinių žuvų vystymosi etapai:

• lerva
• „stiklo” forma
• suaugęs ungurys

Pirmajame etape žuvis turi pailgą lapų formą kūną, apie 8 mm ilgio. Ant visiškai skaidraus, plokščio kūno mažytės akys vos matomos. Pirmosiomis gyvenimo savaitėmis lerva nė iš tolo neprimena suaugusio plėšrūno, todėl ilgą laiką buvo laikoma atskira rūšimi. Maždaug po mėnesio jis pasiekia paviršinius vandens sluoksnius ir, nešamas šiltos Golfo srovės, iškeliauja į Europos krantus. Šis dreifas gali užtrukti iki trejų metų.

„Stiklinės” formos ilgis yra daugiau nei 9 cm. Artėjant žemynui ungurys visiškai nustoja maitintis ir sumažėja 1-2 cm. Jo kūnas vis dar neturi pigmentacijos, bet įgauna serpantino formą. Šioje būsenoje jaunikliai pasiekia į jūrą įtekančias upes. Migruojant prieš srovę žuvis įgauna būdingą tamsią spalvą.

Trečioji stadija – suaugęs ungurys, gyvenantis gėlo vandens telkinyje 10–13 metų. Sulaukęs lytinės brandos ungurys išplaukią į jūrą neršti. Prieš nerštą jo žvynų spalva tamsėja ir įgauna sidabrinį atspalvį.

Kaip gaudyti ungurius

Kadangi ungurys plėšrūnas ir medžioja tamsoje, tai ir žvejoti reikia naktį. Tam naudojama dugninė meškerė. Masalui naudojamį naktiniai sliekai, sliekų krūva arba susmulkintos žuvies gabalėliai. Žvejybai reikėtų rinktis upės duobes į kurias unguriai atplaukia maitintis. Valas turėtų būti pakankamai tvirtas, kadangi didesni unguriai yra stiprūs ir itin rangūs. Taip pat rekomenduojama naudoti jautrius signalizatorius arba skambaliukus, nes ungurio kibimas kartais būna labai atsargus. Vienas svarbiausių sėkmingos žvejybos aspektų – tinkamas masalas. Ungurius ypač vilioja naktiniai sliekai, sliekų kuokštai, mažos žuvelės, žuvies gabalėliai bei įvairūs gyvūninės kilmės masalai. Dėl puikios uoslės ungurys lengvai aptinka kvapnų masalą net tamsiame ir drumstame vandenyje.

Gaudant ungurius svarbu laikytis tylos ir vengti ryškios šviesos, nes ši žuvis labai atsargi. Užmetus meškerę dažnai tenka laukti kantriai, tačiau užkibęs ungurys kovoja aktyviai ir stipriai rangosi. Dėl slidžios odos jį ištraukti nėra lengva, todėl daugelis žvejų naudoja specialų graibštą arba pirštines. Ungurių žvejyba Lietuvoje populiari tiek upėse, tiek ežeruose, o patyrę žvejai dažnai turi savo slaptas vietas, kuriose šios žuvys maitinasi naktimis.

Nors ungurių žvejyba reikalauja pasiruošimo ir kantrybės, daugelį žvejų ji žavi dėl azarto ir paslaptingos atmosferos. Tai viena iš tų žvejybos rūšių, kur svarbiausi tampa ne tik įgūdžiai, bet ir gebėjimas suprasti gamtą bei pačios žuvies elgseną.

Ungurys kulinarijoje

Ungurys nuo seno vertinamas įvairių pasaulio šalių virtuvėse ir laikomas tikru delikatesu. Dėl savo riebios, minkštos ir itin sodraus skonio mėsos jis ypač populiarus Japonijoje, Kinijoje, Skandinavijos šalyse bei daugelyje Europos regionų. Lietuvoje ungurys taip pat turi gilias kulinarines tradicijas – ypač mėgstamas rūkytas ungurys, kuris pasižymi išskirtiniu aromatu ir švelnia tekstūra. Ungurio mėsa yra maistinga, turtinga baltymų, omega-3 riebalų rūgščių, vitaminų A, D bei B grupės vitaminų, todėl ji vertinama ne tik dėl skonio, bet ir dėl naudos sveikatai.

Vienas populiariausių ungurio paruošimo būdų yra karštas arba šaltas rūkymas. Rūkytas ungurys dažnai patiekiamas kaip užkandis, naudojamas salotose arba valgomas su juoda duona bei įvairiais padažais. Taip pat ungurys gali būti kepamas ant grotelių, troškinamas, verdamas sriubose ar net marinuojamas. Japonų virtuvėje itin garsus patiekalas „unagi“, gaminamas iš specialiai paruošto ir saldžiu padažu glazūruoto ungurio. Šis patiekalas laikomas prabangiu ir dažnai valgomas ypatingomis progomis.

Kulinarijoje ungurys vertinamas dėl to, kad jo mėsa beveik neturi smulkių kaulų, yra sultinga ir lengvai sugeria prieskonių bei dūmo aromatą. Tačiau ruošiant ungurį svarbu tinkamai jį apdoroti, nes oda yra labai slidi, o pati žuvis gana riebi. Patyrę virtuvės meistrai rekomenduoja ungurį gardinti česnaku, citrina, juodaisiais pipirais, čiobreliais arba lengvais žolelių marinatais, kurie padeda išryškinti natūralų skonį.

Nors šiandien ungurys laikomas gurmanišku produktu, kai kuriose vietovėse jis kadaise buvo įprastas žvejų maistas. Šiuolaikinėje virtuvėje ungurių patiekalai dažnai siejami su aukšta kokybe, išskirtiniu skoniu ir tradicine žuvies gastronomija. Dėl savo unikalaus skonio bei maistinės vertės ungurys ir toliau išlieka viena labiausiai vertinamų žuvų pasaulio kulinarijoje.