Kiršlys – vidutinio dydžio žuvis iš lašišinių žuvų šeimos. Būdingas kiršliams bruožas – didelis nugaros pelekas, kuris sulenktas pasiekia riebalinį, o kartais ir uodegos peleko pradžią. Kiršlio nugaros peleką meškeriotojai lygina su bure. Kiršlys yra viena iš populiariausių žuvų muselinei žvejybai. Apžvelkime šią žuvį plačiau.

Kaip atrodo kiršlys

Kaip atrodo kiršlio kūnas

Kiršlys turi pailgą, aptakų ir tvirtą kūną, leidžiantį judėti vandenyje dideliu greičiu, taip pat ir prieš stiprią srovę. Kūnas yra padengtas dideliais žvynais, kurie yra tvirtai pritvirtinti prie kūno. Blizgantys kiršlio žvynai yra skirtingos spalvos, kai kurie žalsvu ar melsvu atspalviu. Nugara tamsiai pilkos spalvos, su juodomis dėmėmis šonuose.

Pagrindinis skiriamasis kiršlio bruožas – didelis nugaros pelekas. Sulenkus nugaros pelekas siekia uodegos peleką. Meškeriotojai dėl didelio dydžio jį lygina su bure, vėliava ar vėduokle. Pagal nugaros pelekas galima atskirti patiną nuo patelės. Kiršlio patelė turi tokio pat aukščio peleką per visą ilgį arba net šiek tiek mažėjantį link uodegos. Patinų nugaros pelekas didėja arčiau galinės uodegos. Ant kiršlio nugaros peleko yra rausvos spalvos dėmės ir vertikalios turkio arba violetinės spalvos juostelės.

Tarp nugaros ir uodegos pelekų yra nedidelis riebalinis pelekas, kuris įrodo lašišinę kiršlio kilmę.

Išangės ir uodegos pelekai yra raudonai bordo spalvos. Ant uodegos peleko yra įvairaus dydžio dėmės, turinčios rausvą spalvą ir tamsias juosteles su alyviniu ar melsvu atspalviu. Paprastai europiniai kiršliai yra blyškesni ir mažiau dėmėti nei kitos rūšys.

Kiršlio galva gana siaura, turi dideles išsipūtusias akis. Burna nedidelė Burnoje yra dantys – šepetėlio pavidalu.

Kokia būna kiršlio kūno spalva

Kiršlys pelnytai laikomas viena gražiausių mūsų šalyje gyvenančių gėlavandenių žuvų. Kūno spalva suteikia galimybę išgyventi sunkiomis sąlygomis, kruopščiai užsimaskuojant nuo priešų.

Kiršlys turi monochrominę, tamsiai pilką nugarą, išilgai jos išsibarsčiusios smulkios, įvairių formų, juodos dėmelės, kurios tęsiasi iki nugaros peleko. Kūno spalva jungia juostelių ir dėmių derinį nuo ryškių spalvų iki labai tamsių, beveik juodų. Dėl šių dėmių ir juostelių kiršliai gali atrodyti žalsvi, mėlyni, rudi arba alyviniai. Šonai šviesiai sidabriniai, pilvas pilkšvo atspalvio. Kartais pasitaiko pilkšvų su geltonu pilvuku.

Kiršlio spalvą lemia ne tik jo genai ir gyvenimo sąlygos. Didelėse upėse gyvenantys kiršliai yra šviesesnės spalvos, o gyvenantys mažose upėse – tamsesni.

Neršto laikotarpiu pilka spalva tampa dar ryškesnė, jauni kiršliai įgauna mailiaus spalvą, su skersiniais tamsiais dryžiais.

Kiršlio amžius ir dydis

Maksimalus kiršlio dydis priklauso nuo rūšies, europinis kiršlys laikomas didžiausiu, pasiekia iki 40-50 cm, kai kurių individų iki 60 cm.

Kiršlio augimo greitis priklauso nuo maisto bazės turtingumo, vandens temperatūros, vandens prisotinimo deguonimi.

Maksimali kiršlio gyvenimo trukmė yra apie 14-15 metų, tačiau gamtoje tokio amžiaus sulaukia vienetai.

Kur gyvena kiršlys

Kiršlys mėgsta švarų, greitą, vėsų, deguonies prisotintą vandenį. Gyvena ir žemumose, ir kalnų upėse, tačiau pirmenybę teikia pastarosioms. Galima rasti dideliuose upeliuose. Kiršlys aptinkamas ir ežeruose, tačiau gana retai. Kiršlys gali gyventi vandens telkiniuose iki 2300 metrų aukštyje. Gali gyventi sūriame vandenyje.

Kiršlio mėgstamiausios upės su nelygiu vingiuotu kanalu, daugybe duobių ir slenksčių su kietu akmenuotu dugnu.

Kiršlio gyvenimo būdas

Kiršlys priklauso žuvims, gyvenančioms pavieniui, net jauni kiršliai mieliau būna vieni, o ne būriuose. Kiršlio vienišo gyvenimo būdo priežastis yra ta, kad tokiu būdu jis atsikrato maisto konkurencijos.

Kiršlys aktyviai maitinasi ryte ir vakare, kai nėra ryškios saulės, bet nėra ir per tamsu, šiuo metu jis pakils į vandens paviršių ieškoti prie vandens skrendančių vabzdžių. Dieną apsistoja nuošaliose vietose, gilumoje, už akmenų ar sėbrų.

Dažniausiai kiršliai stovi už kokios nors pastogės ir atidžiai stebi, kas vyksta aplinkui. Kai tik jo regėjimo lauke pasirodo koks nors gyvas padaras: lerva ar į vandenį įkritęs vabzdys, jie tampa jo grobiu.

Per metus kiršliai atlieka dvi sezonines migracijas. Pavasarį, per pavasarinius potvynius, pakyla prieš srovę iki upės ištakų ir pakyla į jos intakus. Čia jie neršia. Ežeruose gyvenantys kiršliai pavasariais juda ežero pakrante, ieškodami intakų, į kuriuos pakyla neršti ir maitintis.

Rudenį, prasidėjus šaltiems orams, kiršliai leidžiasi žemyn upe, kur duobėse žiemoja. Žiemą kiršlys mažai juda, bet toliau maitinasi. Tokių sezoninių migracijų metu kiršliai neįveikia didelių atstumų, dažniausiai nukeliauja ne daugiau kaip keliasdešimt kilometrų.

Kiršlys – labai dėmesinga ir atsargi žuvis, pastebi viską, kas vyksta vandens paviršiuje ir krante. Įtarus pavojų – pasprunka.

Kuo minta kiršlys

Kiršlys gali būti vadinamas visaėde žuvimi. Jo raciono pagrindas yra įvairūs vandenyje gyvenantys vabzdžiai arba atsitiktinai į vandenį įkritę vabalai.

Kiršliai sugeba iššokti iš vandens ir sučiupti arti vandens priartėjusį vabzdį. Didelis greitis ir didelis manevringumas leidžia greitai ir aukštai iššokti iš vandens, kad sugriebtų grobį.

Kiršlys gali valandų valandas stovėti už savo priedangos, šalia sraunios srovės, kantriai laukdamas, kol pati upė atneš jam ko nors užkąsti.

Įvairių dydžių – ir dideli, ir maži – kiršliai mielai ėda smulkius vėžiagyvius, kirmėles ir įvairias lervas, rinkdami jas nuo dugno.

Pavasarį, neršto metu, kiršliai mielai vaišinasi kitų žuvų ikrais.

Didėjant jo amžiui ir jo dydžiui, keičiasi maisto racionas. Suaugę stambūs kiršliai pradeda medžioti mailius, rengia pasalas prie povandeninių prieglaudų.

Kaip neršia kiršlys

Kiršlio patelės gali neršti sulaukusios dvejų metų, o patinai – sulaukę trejų metų.

Prasidėjus neršto sezonui keičiasi patino išvaizda. Patino spalva tampa ypač ryški, didelis viršutinis pelekas nugaroje padidėja. Mokslininkai teigia, kad toks didelis patino nugaros pelekas savo judesiais neleidžia srovei greitai nunešti pieno, todėl padidėja kiaušinėlių apvaisinimo proceso efektyvumas.

Kiršlių nerštas prasideda atšilus, kai vanduo įšyla iki 8–11 laipsnių šilumos. Tokia vandens temperatūra, kaip taisyklė būna balandžio pabaigoje – gegužę.

Nerštui kiršlys renkasi seklias upės atkarpas, kur gylis nuo 30 iki 70 cm.. Neršto vietoje turėtų būti vidutinio stiprumo srovė, smėlėtas ar akmenuotas dugnas. Ežere gyvenantys kiršliai nerštui renkasi arba seklias vietas prie kranto, arba neršti eina į mažas upes ir upelius, įtekančius į šį ežerą.

Prieš dėdamas kiaušinėlius, patelė susuka lizdą, apačioje esančios įdubos pavidalu, kur deda kiaušinėlius. Patelė deda nuo 3 iki 35 tūkstančių kiaušinėlių, kurie nugrimzta į dugną. Padėtus kiaušinėlius patinas apvaisina ir apibarsto smėliu, kad apsaugotų, kad jų nesuėstų kitos žuvys. Ikrų skersmuo yra apie 3 mm, jie turi šviesiai geltoną atspalvį. Po kiaušinėlių padėjimo patinas ir patelė palieka lizdą ir grįžta į savo nuolatines buveines.

Po 15-20 dienų iš kiaušinių pasirodo mailius. Kiršlių mailius vystosi labai greitai, geromis sąlygomis pirmųjų metų pabaigoje pasiekia 10 cm ilgį.

Kiršlių dauginimasis nėra itin efektyvus, nemažą dalį padėtų ikrų suėda kitos žuvys, nemaža dalis žuvų miršta nuo plėšrūnų jauniklių stadijoje, iš 10 jauniklių išgyvena tik 2-3.

Kiršlys kulinarijoje

Kiršlių mėsa gana skani ir švelni, malonaus kvapo, primenanti upėtakių ir lašišų mėsą. Mėsa ne raudona, o šviesiai rausvos spalvos.

Kiršlių mėsa yra vertingas baltymų šaltinis, mažai riebalų, subalansuota vitaminų ir mineralų sudėtis. Turi mažai kaulų ir nekvepia dumblu.

Iš kiršlio galima paruošti daugybę neįprastų, originalių ir skanių patiekalų. Galima virti, kepti, troškinti, sūdyti ir kepti.

Kiršlių mėsa yra subtilaus, savito skonio ir aromato, todėl gaminant neverta dėti į ją daug prieskonių ir prieskonių.