Šlakis (lot. Salmo trutta trutta) – lašišinių šeimos žuvis, dar vadinama jūriniu upėtakiu. Tai sidabru tviskantis mūsų upių plėšrūnas, garsėjantis veržlumu ir atsargumu. Ši žuvis įdomi tuo, kad gyvenimą pradeda upėje, vėliau išplaukia į jūrą, o subrendusi grįžta neršti ten, kur pati išsirito. Straipsnyje sužinosite, kaip atpažinti šlakį, kur Lietuvoje jis gyvena, kaip vyksta jo migracija ir nerštas. Taip pat aptarsime šlakio žvejybos ypatumus, mėsos vertę ir pateiksime praktinių patarimų žvejams.

Šlakis – išvaizda ir atpažinimo ypatybės

Pagrindiniai bruožai

Šlakio kūnas verpstės formos, aptakus ir pritaikytas greitai plaukti prieš srovę. Nugara paprastai yra pilkšvai melsva arba žalsva, šonai – sidabriniai, o pilvas baltas. Ant šonų matomos tamsios dėmelės, dažniausiai juodos ar rusvos spalvos. Šios dėmės išsidėsčiusios ne tik virš šoninės linijos, bet ir žemiau jos – tai vienas iš požymių, skiriančių šlakį nuo kitų lašišinių. Jaunesni šlakiai upėse būna rusvai margi, jų kūną puošia ir keli raudoni taškeliai. Gyvendamas jūroje šlakis įgauna ryškiai sidabrinį atspalvį. Ši žuvis – plėšri: minta smulkiomis žuvelėmis, vėžiagyviais, vabzdžiais. Aštriomis reakcijomis ir galingu uodegos mostu šlakis žaibiškai puola grobį, kartais net iššokdamas virš vandens.

Dydis ir augimas

Šlakis užauga mažesnis nei lašiša, tačiau gali pasiekti įspūdingą dydį. Dažniausiai sugaunami šlakiai yra apie 50–70 cm ilgio ir sveria ~1,5–5 kg. Vis dėlto tinkamomis sąlygomis šlakiai gali užaugti ir didesni – Baltijos jūroje pasitaiko iki 1 metro ilgio egzempliorių, sveriančių 8–12 kg. Maksimalus šlakio registruotas svoris Lietuvoje siekia ~12–13 kg. Jauni šlakiai auga upėse lėtai, pirmus kelerius metus (iki ~30–35 cm per 4 metus), tačiau išplaukę į jūrą ima maitintis gausiau ir augti sparčiau. Patelės paprastai užauga stambesnės už patinėlius. Šlakiai lytiškai subręsta apie 4–6 gyvenimo metais, pasiekę ~35 cm ilgį. Tuomet jie pasiruošia pirmajam nerštui ir dažnai sugrįžta į gimtąją upę.

Šlakio paplitimas Lietuvoje

Lietuvoje šlakiai gyvena Baltijos jūroje ties mūsų šalies krantais bei į ją įtekančiuose vandenyse. Didžiąją gyvenimo dalį subrendęs šlakis praleidžia jūroje (taip pat Kuršių mariose), maitindamasis priekrantės vandenyse. Vis dėlto veisiasi (neršia) ši žuvis tik gėluose vandenyse – mūsų upėse. Nemuno baseino upės yra pagrindinės šlakių veisimosi vietos. Ypač svarbios upės: Neris (ir jos intakai, tokie kaip Žeimena, Šventoji (Vidurio Lietuvoje), Merkis), taip pat Minija, Jūra, Dubysa, kitos vakarų ir vidurio Lietuvos upės. Šlakiai renkasi švarias, vėsesnio vandens upes su srauniomis rėvomis ir akmenuotu, žvyruotu dugnu. Istoriškai Baltijos jūroje gausiausios šlakių populiacijos būdavo prie šalių, kurios vykdė aktyvią šių žuvų veisimą ir paleidimą į upes (pvz., Danijos, Švedijos krantus). Lietuvoje dėl intensyvios žvejybos ir aplinkos veiksnių šlakių ištekliai buvo sumažėję, todėl jų nerštavietės yra saugomos, o veisimą ir populiacijos gausinimą padeda vykdyti žuvivaisos įmonės.

Migracija

Šlakis – migruojanti žuvis, savo gyvenimo cikle įveikianti didelius atstumus. Paprastai šlakiai iš jūros į upes pradeda migruoti vasaros pabaigoje ar ankstyvą rudenį, pajutę artėjančio neršto poreikį. Ši migracija gali trukti kelias savaites ar net mėnesius – žuvys pamažu kyla prieš srovę, įveikdamos slenksčius ir kitas kliūtis. Rudenį, ypač rugsėjo–spalio mėnesiais, upių rėvose galima pamatyti aukštyn šokinėjančius stambius lašišinius – tai šlakiai (ir lašišos), bandantys pasiekti tinkamas nerštavietes. Įdomu tai, kad šlakiai upėse užsibūna ilgiau nei lašišos – dalis įplaukia anksčiau, net vasarą, ir minta upėje iki pat neršto.

Pasibaigus nerštui, šlakiai elgiasi dvejopai: nemaža dalis jau vėlyvą rudenį ar žiemos pradžioje patraukia atgal į jūrą, tuo tarpu kiti lieka upėje peržiemoti. Peržiemoję šlakiai pavasarį, tirpstant ledams, pasimaitinę vėl išplaukia į jūrą. Jauni šlakių jaunikliai savo migraciją pradeda pavasarį, paprastai balandžio–gegužės mėnesiais: upėje užaugę 2–4 metų amžiaus žuvys nuplaukia pasroviui į marias ir jūrą, kur praleis keletą metų augdami. Šlakiai pasižymi ištikimybe – subrendę dažniausiai grįžta neršti į tą pačią upę, kurioje gimė (ar buvo paleisti jaunikliais). Dėl ilgų migracijos kelių ir kliūčių (užtvankų) įveikimo, šlakiai Lietuvoje susiduria su pavojais, todėl svarbu užtikrinti jų laisvą praplaukimą upėmis.

Šlakio nerštas ir gyvenimo ciklas

Šlakio neršto laikotarpis – ruduo. Lietuvoje šlakiai pradeda neršti spalio mėnesį ir neršia iki lapkričio pabaigos, kol vanduo atvėsta maždaug iki 5–7 °C. Nerštavietėms jie pasirenka negilias upių rėvas ir sraunumų atkarpas su smėlio ir žvyro dugnu. Patelė uodega iškasa negilią duobutę (lizdą), į kurią sudeda ikrus. Patelės produktyvumas – apie 4–8 tūkstančiai ikrų (priklausomai nuo jos dydžio). Patinas apvaisina ikrus, o tada patelė juos užkasa žvyru, plakdama uodega, kad paslėptų nuo plėšrūnų. Dažnai tas pats subrendęs šlakis kas 1–2 metus vėl sugrįžta į nerštą toje pačioje upėje. Vis dėlto neršto periodu žuvys labai nusilpsta, netenka svorio, tad joms reikia laiko atsigauti. Dalis šlakių po neršto tuoj pat grįžta į jūrą maitintis ir stiprėti, kiti lieka ramiau praleisti žiemą upėje. Nerštas yra kritiškai svarbus etapas, kurio sėkmė lemia būsimos šlakių kartos gausumą, todėl nerštavietės (upelių ruožai) yra saugomos.

Šlakio vystymosi ciklas

Šlakio gyvenimo ciklas ilgas ir įvairiapusis. Iš apvaisintų ikrų, palaidotų žvyre, lervutės išsirita tik pavasarį (maždaug kovo–balandžio mėnesiais). Kurį laiką jos glaudžiasi žvyro tarpuose, maitinasi trynio maišo atsargomis. Paaugę mailiukai išplaukia ir pradeda savarankiškai maitintis smulkiais vėžiagyviais, vabzdžių lervomis. Pirmus 2–4 gyvenimo metus šlakio jaunikliai praleidžia gimtojoje upėje. Šiame etape jie iš esmės nesiskiria nuo margųjų upėtakių – yra margi, nedideli (pirmais metais užauga iki ~10 cm, antrais – ~15–20 cm, trečiais gali siekti ~25–30 cm). Sulaukę tinkamo amžiaus ir dydžio, jauni šlakiai pradeda keistis, jų žvynai pasidaro sidabriniai, organizmas persitvarko gyvenimui druskingame vandenyje.

Tai vyksta pavasarį – būrys mažų šlakių pasroviui pasiekia Kuršių marias ir netrukus išplaukia į Baltijos jūrą. Jūroje jaunikliai išsiskirsto pakrantėse, ima maitintis žuvytėmis (tokiomis kaip strimelės, šprotai) ir sparčiai auga. Jūrinis periodas trunka 1–3 metus. Vieni šlakiai subręsta ir grįžta neršti jau po pirmos žiemos jūroje (dažnai tai patinai), kiti – tik po 2–3 metų, pasiekę didesnį svorį. Subrendęs šlakis instinkto vedamas sugrįžta į gimtąją upę ir užbaigia ciklą neršdamas. Kadangi šlakis po neršto paprastai nemiršta, jis gali vėl išplaukti maitintis ir po poros metų vėl grįžti į nerštą. Manoma, kad šlakiai gali gyventi apie 8–10 metų (o kai kurie – iki 12 ir daugiau), jei išvengia plėšrūnų ir žvejų.

Šlakio žvejyba

Šlakis – saugoma ir taisyklių griežtai apribota žuvis, todėl žvejybos sezonas bei sąlygos yra specifinės. Lietuvoje gaudyti šlakius mėgėjų žūklėje galima tik turint specialią mėgėjo žvejybos kortelę lašišų žvejybai (leidimą, kuris galioja nustatytą dienų skaičių tam tikruose upės ruožuose. Paprastai aktyviausia šlakių žūklė vyksta rudenį jų migracijos metu, tačiau taisyklės numato, kad nuo rugsėjo 1 d. iki spalio 15 d. bet kokie sužvejoti šlakiai (taip pat lašišos) privalo būti paleisti atgal į vandenį. Tai vadinama „pagavai – paleisk“ laikotarpiu, skirtu apsaugoti žuvis prieš pat nerštą. Nuo spalio 16 d. iki gruodžio 31 d. įsigalioja visiškas draudimas gaudyti šlakius ir lašišas visose upėse – šiuo metu žuvys neršia ir yra ramybėje.

Pasibaigus nerštui, t. y. nuo sausio 1 d. iki balandžio 30 d., vėl leidžiama limituota šlakių žvejyba – turint atitinkamą žvejybos kortelę, galima sugauti ir paimti tam tikrą kiekį šių žuvų. Visus neleistino dydžio (per mažus ar saugomus) šlakius privaloma paleisti. Šiuo metu galioja reikalavimas, kad sugautas šlakis būtų ne mažesnis kaip 65 cm ilgio – mažesnius griežtai draudžiama pasiimti. Taip pat daugelyje upių ruožų (pvz., Vilnios, Žeimenos atkarpose) ištisus metus galioja „viską paleisti“ principas šių žuvų atžvilgiu. Žvejybos metu aplinkosaugininkai dažnai vykdo reidus – neteisėta šlakių žvejyba arba jų išteklių niokojimas užtraukia dideles baudas ir net baudžiamąją atsakomybę. Todėl žvejoti šlakius reikia tik legaliai ir atsakingai, gerbiant taisykles bei pačią gamtą.

Žvejybos būdai

Mėgėjiška šlakių žūklė – įdomi ir sudėtinga, reikalaujanti kantrybės. Dauguma žvejų šlakius gaudo spiningu arba museline meškere.

Šlakių žvejyba Spiningu

Šlakiui vilioti naudojami masalai, imituojantys žuveles arba kitą grobį. Populiariausi – įvairios blizgės: vartiklės (blizgės) ir vobleriai. Masalai paprastai parenkami didesni ir sunkesni, kad būtų galima toli užmesti ir pasiekti srauniose upėse glūdinčius šlakius. Spiningaujant svarbu masalą pravesti netoli dugno, ten, kur slepiasi šlakis – dažnai ties rėvos pabaiga, duobėse už akmenų ar tėkmės pakraščiuose. Pastebėjęs pro šalį plaukiantį masalą, šlakis dažnai griebia staigiai ir stipriai. Vis dėlto patyrę žvejai pažymi, kad šlakio žūklė spiningu nėra itin gausi – šlakiai gana išrankūs masalui ir ne visada puola masalą. Dėl to reikia kantrybės ir daugybės metimų skirtingose vietose.

Draudžiama: svarbu žinoti, kad pagal taisykles šlakius gaudyti natūralios kilmės masalais (pvz., gyva žuvele, slieku) draudžiama – leidžiami tik dirbtiniai masalai. Taip siekiama sumažinti atsitiktinį šlakių sugavimą ir jų sužeidimą.

Šlakių žvejyba museline meškere

Daugelis žvejų teigia, kad šlakį efektyviausia žvejoti museline meškere. Naudojama lašišinė, tvirta 8–9 klasės muselinė, galinti kovoti su stambia žuvimi. Muselės rišamos didesnės, dažnai naudojamos streamer tipo muselės, imituojančios nedideles žuveles, ar dideli vabzdžiai (skėriai, laumžirgiai). Šlakiai gerai reaguoja ir į sausą muselę – paviršiuje plaukiančius vabzdžių imitacijas (pvz., žiogus, drugelius). Žvojajnt museline, privalumas tas, kad masalas krinta ant vandens lengvai, natūraliai, todėl atsargesnis šlakis mažiau įtaria pavojų. Museline meškere patyrę meškeriotojai sugeba „apgaudyti“ sudėtingas vietas tarp akmenų ar prie pat žolių, kur spiningo masalo nenumesi. Šlakių žūklė museline laikoma aukšta meistriškumo pakopa, reikalaujanti praktikos, bet suteikianti itin didelį malonumą.

Be spiningo ir muselinės, šlakiai kartais gaudomi velkiaujant Baltijos jūroje ar Kuršių mariose – traukiant masalų sistemėlę iš lėto plaukiančia valtimi. Tačiau pagrindinė šio laimikio medžioklė vyksta upėse, kur šlakis demonstruoja visą savo kovinę jėgą.

Patarimai žvejui

Šlakių žūklė – nemenkas iššūkis net patyrusiam žvejui. Pateikiame keletą praktinių patarimų, kurie gali padidinti sėkmę:

• Pasirinkite tinkamą laiką: Geriausiai šlakiai kimba esant prastesniam orui ar prietemoje. Saulėtą dieną patartina žvejoti anksti rytą arba vėlyvą vakarą, kai saulė žemai. Esant apsiniaukusiam dangui ar lengvam lietui, šlakio galite tikėtis ir dienos metu – tokiu oru jis drąsesnis.
• Vieta upėje: Šlakiai mėgsta stovėti rėvų pabaigose, ten kur srauni tėkmė pereina į gilesnę duobę. Taip pat jie laikosi prie didelių akmenų, už kurių susidaro ramuma, ties upės vingiais, sūkuriuose prie skardžių. Ieškodami grobio, šlakiai kartais užsuka ir į seklius užutėkius prie krantų. Todėl žvejodami apmėtykite įvairias vietas: tiek pagrindinę srovę, tiek pakraščius, tiek duobes.
• Elkitės tyliai: Šlakis – atsargi žuvis, jaučianti menkiausius virpesius. Prieikite prie upės tyliai, nestovėkite arti paties kranto, kad nemestumėte šešėlio į vandenį. Geriau slėpkitės už krūmų ar medžių, dėvėkite neryškius drabužius. Staiga sutrūškę šakelę ar sukelę triukšmą, galite nuvyti šlakį ilgam.
• Masalai ir taktika: Stebėkite, kuo tuo metu minta žuvys. Jei upėje gausu iš vandens balų vėjelių nuneštų vabzdžių, galima bandyti sausą muselę. Jei matote mailiaus būrelius, spiningaukite vobleriu ar blizge, primenančia nedidelę žuvelę (5–9 cm ilgio masalai dažnai efektyvūs). Traukdami masalą, retkarčiais stabtelėkite – viliokite šlakį imituodami sužeistą žuvelę. Muselininkai sako: „pateik masalą šlakiui ties nosimi“ – stenkitės užmesti truputį aukščiau už potencialią žuvies slėptuvę, kad masalas praplauktų pro pat ją.
• Kantrybė ir šaltas protas: Šlakiai nėra gausios žuvys, todėl gali tekti ilgokai laukti kibimo. Neišsigąskite, jei per keletą žvejybų nepagavote – tai normalu. Bet kai pasiseks ir pajusite smūgį – išlikite susikaupę. Šlakis gali daryti staigius šuolius, mėginti plaukti prieš srovę ar į kliuvinius. Nesistenkite jo jėga tuoj pat traukti – leiskite išvargti, palaikydami nuolatinę valo įtampą.
• Pagavai – paleisk: Daugelis žvejų mėgėjų praktikuoja sugauto šlakio paleidimą net ir leidžiamu metu. Tai sveikintina, nes šlakiai – vertingi ir reti. Jei nusprendėte paleisti laimikį, darykite tai tinkamai: žuvį imkite drėgnomis rankomis arba geriausia visai nekelkite iš vandens – ištraukite kablį specialiomis replutėmis. Paleisdami palaikykite šlakį prieš srovę, kol jis atgaus kvėpavimą ir pats išplauks. Tokiu būdu prisidėsite prie šių nuostabių žuvų išteklių išsaugojimo.

Šlakio mėsos savybės ir kulinarinė vertė

Šlakio mėsa vertinama gurmanų dėl puikaus skonio ir maistinės vertės. Kadangi šlakis – laisvėje auganti, natūraliai besimaitinanti žuvis, jos raumenys tvirtesni, o skonis sodresnis nei fermoje užaugintų žuvų. Šlakio mėsa yra šviesiai rausvos arba oranžinės spalvos – tokį atspalvį jai suteikia vėžiagyviai (pvz., krevetės), kuriais minta žuvis jūroje. Riebalų kiekis šlakio raumenyse vidutinis: mėsa gana liesa, bet turi naudingųjų omega-3 riebalų rūgščių, kurios gerina širdies veiklą. Taip pat šlakio mėsoje gausu aukštos kokybės baltymų, vitaminų D ir B12, mikroelementų (seleno, jodo).

Dėl aktyvaus gyvenimo būdo šlakio filė yra tvirta tekstūra, nesuyra gaminant, bet tuo pačiu – minkšta ir sultinga, jei neperkepama. Šlakis neturi stipraus „žuvinio“ kvapo ar skonio, jo skonis švelnus, primena lašišą. Svarbu paminėti, kad dėl ribojimų šlakio mėsa nėra dažnai sutinkama parduotuvėse – tai labiau sezoninis delikatesas, kurio paragauti pasiseka žvejams (ar jų draugams). Visuomenėje skatinama vietoj retų laukinių šlakių vartoti tvarių ūkių užaugintas žuvis (pvz., vaivorykštinius upėtakius ar lašišas) tam, kad laukiniai šlakiai galėtų atsigauti.

Patiekalai iš šlakio

Virtuvėje šlakio mėsa yra universali ir gali būti ruošiama įvairiais būdais. Vienas tradicinių paruošimo būdų – rūkyti šlakiai. Karštai arba šaltai rūkytas šlakis įgauna malonų dūmo aromatą, išlieka sultingas ir yra puikus užkandis ar patiekalas ant šventinio stalo. Taip pat labai populiarus keptas arba keptas ant grilio šlakis. Pjaustytą kepsniais (steak’ais) ar filė gabalėliais šlakį galima marinuoti citrinos sultyse, apibarstyti šviežiais krapais, druska, pipirais ir trumpai pakepti ant grotelių – mėsa greitai iškepa, išlieka minkšta, įgauna lengvą dūmo skonį.

Orkaitėje šlakio filė galima kepti suvyniotą į foliją su sviesto, citrinos griežinėlių ir petražolių „pagalve“ – taip ji troškinasi savo sultyse ir būna itin kvapni. Iš šlakio galima virti ir žuvienę – jo galva bei kaulai išverda sodrų sultinį, o gabalėliai mėsos suteikia sriubai švelnų skonį. Tiesa, dėl savo vertės šlakių sriuba verdama rečiau – dažniau išlaikoma keptos ar rūkytos žuvies forma, kad atsiskleistų pilnas jos skonis. Šlakio patiekalus patartina per daug neužgožti stipriais prieskoniais – druskos, pipirų, citrinos sulčių ir žalumynų paprastai pakanka pabrėžti natūraliam skoniui. Kadangi šlakis – sezoninis delikatesas, juo mėgaujamasi ypatingomis progomis, o paragavus kartą, nesunku suprasti, kodėl ši žuvis taip vertinama.

Pabaigai

Šlakis – unikali Lietuvos upių ir jūros žuvis, tikras sidabrinis mūsų vandenų karys. Jo gyvenimo ciklas, apimantis tūkstančių kilometrų keliones iš gimtos upės į Baltiją ir atgal, stebina ir žavi. Šlakiai atlieka svarbų vaidmenį upių ekosistemose – kaip plėšrūnai, jie reguliuoja smulkių žuvų populiacijas, taip palaikydami gamtos pusiausvyrą. Deja, dėl perteklinės žvejybos, buveinių nykimo ir taršos šių žuvų gausa buvo sumažėjusi, todėl dabar joms skiriamas ypatingas dėmesys. Kiekvienas žvejys ir gamtos mylėtojas gali prisidėti prie šlakių išsaugojimo: laikydamasis žvejybos taisyklių, paleisdamas sugautas nerštui besiruošiančias žuvis, pranešdamas apie brakonieriavimą.

Rekomenduojama rinktis „pagavai-paleisk“ principą – leisti šiems gražuoliams sėkmingai išneršti ir grįžti į jūrą. Taip pat verta saugoti upes, kuriose neršia šlakiai: tausoti švarų vandenį, neardyti nerštaviečių, palaikyti natūralų upių režimą. Šlakis – mūsų gamtos turtas, todėl turime jį puoselėti, kad ir ateities kartos galėtų gėrėtis šiomis sidabrinėmis žuvimis mūsų upėse. Tikimės, kad šis straipsnis padėjo geriau pažinti šlakį – žuvį, kuri savo gyvenimo būdu ir atkaklumu įkvepia pagarbą. Linkime įspūdingų akimirkų gamtoje stebint ar žvejojant šį išskirtinį upių plėšrūną, o svarbiausia – mylėkime ir saugokime šlakį!