Plačiažnyplis vėžys (lot. Astacus astacus) – tai gėlųjų vandenų vėžiagyvis, vienas iš dviejų Lietuvoje aptinkamų vietinių upinių vėžių rūšių. Jis gyvena tik švariuose upeliuose, upėse ir ežeruose, kuriuose gausu deguonies. Dėl drastiškai mažėjančios populiacijos plačiažnyplis vėžys įtrauktas į Lietuvos raudonąją knygą ir yra griežtai saugomas – šios rūšies individo gaudymas ar žalojimas draudžiamas visus metus.
Šis gyvūnas dar vadinamas upiniu vėžiu arba tauriuoju vėžiu (angl. noble crayfish). Plačiažnypliai vėžiai paplitę didelėje Europos dalyje, tačiau daug kur nyksta. Lietuvoje tai istorinė, vietinė rūšis, kurios populiacija pastaraisiais dešimtmečiais žymiai sumenko. Vis dėlto praeityje, kol jų buvo gausu, plačiažnypliai vėžiai buvo mėgstamas delikatesas – vėžių sriubos ir virti vėžiai puošdavo šventinius stalus. Šios rūšies svarbą lietuvių kultūrai rodo ir tai, kad plačiažnyplis vėžys pavaizduotas Švenčionėlių miesto herbe.
Nepaisant nedidelio dydžio, plačiažnypliai vėžiai atlieka labai svarbų vaidmenį vandens ekosistemose. Jie laikomi švaraus vandens indikatoriais – aptinkami tik švariuose, neužterštuose vandens telkiniuose. Būdami visaėdžiai, vėžiai prisideda prie ekosistemos balansavimo: maitindamiesi augalais ir gyvūnų liekanomis jie padeda palaikyti vandens telkinių švarą. Kai vandens telkinyje nelieka vėžių, ima sparčiai vešėti dumbliai ir vandens augmenija, blogėja vandens kokybė – tai dar viena priežastis, kodėl svarbu išsaugoti plačiažnyplį vėžį.
Plačiažnyplis vėžys: biologija ir išvaizda
Plačiažnypliai vėžiai yra vidutinio dydžio vėžiagyviai – suaugę individai gali užaugti iki ~20 cm ilgio ir sverti apie 300 gramų. Jų kūno spalva labai įvairi: vieni gali būti tamsiai rudi ar pilkšvi, kiti žalsvi, melsvi ar net rusvai rausvi. Būdingiausias požymis – plačios ir tvirtos žnyplės. Ant žnyplių vidinės pusės šie vėžiai turi nedidelius dantelius (įdubimą), o apatinė žnyplių pusė yra ryškiai raudona. Apvertus gyvą vėžį, ši raudona spalva iš karto krinta į akis – tai patikimas plačiažnyplio vėžio atpažinimo bruožas.
Patinėliai šiek tiek stambesni už pateles, tačiau abiejų lyčių individai subręsta sulaukę panašaus amžiaus. Plačiažnyplių vėžių patinėliai lytiškai subręsta apie 3 metų amžiaus, o patelės – apie 4 metų. Dauginimosi metas prasideda rudenį, kai vandens temperatūra nukrenta iki ~5–6 °C. Suaugę vėžiai poruojasi. Po to patelė išleidžia ir priklijuoja prie savo pilvelio kojyčių 20–200 ikrelių. Apvaisintus ikrus patelė nešioja visą šaltąjį sezoną. Ji peržiemoja su ikrais po uodega ir saugo juos iki pat vasaros pradžios (birželio mėnesio), kol išsirita maži vėžiukai.
Jaunikliai pirmaisiais gyvenimo metais auga sparčiai ir gali nersti (nusimesti kiautą) net 5–6 kartus. Vėliau augimas sulėtėja – suaugę plačiažnypliai vėžiai neriasi maždaug kartą ar du per metus. Kiekvieno nėrimosi metu nusimetamas kietas šarvas. Po juo trumpai būna minkštas naujas kiautas, todėl tuo laikotarpiu vėžys yra labai pažeidžiamas. Natūralioje gamtoje plačiažnyplio vėžio gyvenimo trukmė siekia apie 10 metų (nors literatūroje nurodoma, kad idealiomis sąlygomis gali sulaukti ir 20 metų amžiaus).
Plačiažnyplis vėžys – naktinis gyvūnas. Dienomis jis tūno pasislėpęs saugiose slėptuvėse: po akmenimis, nugriuvusiais medžiais, medžių šaknimis ar giliai pakrančių šlaituose išraustuose urveliuose. Sutemus vėžiai išlenda ieškoti maisto. Plačiažnypliai yra visaėdžiai: minta tiek gyvūninės kilmės maistu (pvz., vabzdžių lervomis, mažomis kirmėlėmis, moliuskais, kitų gyvūnų gaišenomis), tiek augalais (vandens augalų ūgliais, dumbliais). Tinkamiausia buveinė šiems vėžiams – tyras, vėsus ir deguonies turtingas vanduo. Jie vengia užterštų, dumblėtų telkinių, nemėgsta smarkiai uždumblėjusių dugnų. Dėl jautrumo deguonies stygiui plačiažnypliai vėžiai laikomi bioindikatoriais: jei vandenyje trūksta deguonies ar jis stipriai užterštas, ši rūšis jame neišgyvens. Taigi, kur aptinkame plačiažnyplį vėžį, galime daryti išvadą, kad vandens telkinio būklė yra gera.
Skirtumai tarp plačiažnyplio ir siauražnyplio vėžio
Lietuvoje gyvena dvi giminingos vietinės vėžių rūšys – plačiažnyplis ir siauražnyplis vėžys – kurias nepatyrusiam žmogui nesunku sumaišyti. Tačiau šių rūšių apsaugos statusas skiriasi, todėl mokėti jas atpažinti labai svarbu (kad netyčia pagavus saugomą plačiažnyplį, jis būtų paleistas). Pagrindiniai skirtumai pateikiami žemiau:
| Savybė | Plačiažnyplis vėžys (Astacus astacus) | Siauražnyplis vėžys (Astacus leptodactylus) |
|---|---|---|
| Žnyplės | Plačios, tvirtos, su įdubimu („danteliais“) vidinėje pusėje. | Siauresnės, ilgesnės, be įdubimo (lygios vidinėje pusėje). |
| Apatinė kūno pusė | Rausvai raudona (ypač žnyplių apačia ryškiai raudona). | Balta arba labai šviesi (pilvelio ir kojų apačia šviesi). |
| Kūno spalva | Įvairi, dažnai tamsesnė: tamsiai ruda, pilkšva, melsva, žalsva. | Paprastai šviesesnė: gelsvai žalsva, gali būti rusvai pilkšva. |
| Maksimalus dydis | Iki ~15–20 cm ilgio, svoris ~300 g. | Panašus (iki ~15–20 cm), kartais užauga kiek ilgesnis, svoris ~250–300 g. |
| Statusas Lietuvoje | Nykstanti, saugoma rūšis (gaudyti draudžiama visus metus). | Nesaugoma nykimo požiūriu, gaudoma tik sezono metu (taikomi limitai). |
Be šių dviejų, Lietuvos vandens telkiniuose dar gyvena dvi invazinės vėžių rūšys – rainuotasis ir žymėtasis vėžiai. Juos atpažinti lengviau dėl ryškių požymių, pavyzdžiui, žymėtasis vėžys turi baltą dėmę ant žnyplių.
Paplitimas ir reikšmė
Plačiažnypliai vėžiai istoriškai gyveno daugybėje Lietuvos upių ir ežerų. Vis dėlto XX amžiaus pradžioje prasidėję masiniai šios rūšies nykimo atvejai lėmė, kad šiandien plačiažnyplis vėžys aptinkamas tik nedaugelyje vietų. Daugiausia likusių gyvybingų populiacijų sutelkta šalies šiaurės rytų ir rytų regionuose, kur telkšo tyriausi ežerai. Skaičiuojama, kad per pastarąjį šimtmetį Lietuvoje išnyko daugiau nei 70 % visų plačiažnyplių vėžių gyvenviečių. Panašios tendencijos stebimos ir kitose Europos šalyse – rūšis nyksta daugelyje regionų dėl tų pačių grėsmių.
Kol plačiažnyplis vėžys buvo gausus, vėžiavimas (vėžių gaudymas) buvo populiarus verslas ir laisvalaikio užsiėmimas. Seniau šiuos upinius vėžius žmonės gaudydavo tiek maistui savo reikmėms, tiek pardavimui – vėžiai buvo laikomi delikatesu. Dabar gi, dėl jų saugomumo, ši tradicija sunykusi. Įdomu tai, kad plačiažnyplio vėžio atvaizdas puošia Švenčionėlių miesto herbą – tai rodo istorinę šios rūšies reikšmę tam regionui.
Ekologiniu požiūriu plačiažnyplis vėžys yra itin svarbus kaip natūralus „sanitaras“. Vėžiai maitindamiesi vandens telkinyje palaiko švarą – suėda nukritusius lapus, žuvusių gyvūnų liekanas, reguliuoja dumblių augimą. Pašalinus vėžius iš ekosistemos, sutrinka natūrali pusiausvyra: gali imti nesuvaldomai daugėti dugno makrofitų (vandens augalų), užpelkėti telkiniai, pablogėti vandens kokybė. Todėl rūpindamiesi plačiažnyplio vėžio apsauga kartu saugome ir visos vandens ekosistemos gerovę.
Grėsmės plačiažnypliams vėžiams
Didžiausia grėsmė, dėl kurios plačiažnyplių vėžių populiacijos kone išnyko daugelyje vietų, yra vėžių maras. Tai grybelinė liga, sukeliama mikroskopinio patogeno (Aphanomyces astaci), kuri pateko į Europą iš Šiaurės Amerikos kartu su introdukuotais svetimžemiais vėžiais. Vietiniai Europos vėžiai, tarp jų ir plačiažnypliai, šiam užkratui neatsparūs – susirgę vėžių maru jie dažniausiai žūva. Tuo tarpu invaziniai vėžiai (atvykėliai iš Amerikos, pvz., rainuotasis ir žymėtasis vėžiai) yra atsparūs maro infekcijai, tad tampa ligos nešiotojais. Praėjusio amžiaus pradžioje siautėję vėžių maro protrūkiai sunaikino didžiąją dalį (kai kuriais vertinimais, net iki 90–95 %) plačiažnyplių vėžių Europoje. Lietuvoje ši liga taip pat padarė milžinišką žalą – manoma, kad būtent dėl maro ir kitų veiksnių nuo XX a. pradžios išnyko per 70 % plačiažnyplio vėžio populiacijų mūsų šalyje.
Antra didelė grėsmė – invaziniai vėžiai. Lietuvoje šiuo metu fiksuojamos dvi nevietinės vėžių rūšys: rainuotasis vėžys (Orconectes limosus) ir žymėtasis vėžys (Pacifastacus leniusculus). Abi šios rūšys buvo įvežtos XX a. antroje pusėje siekiant praturtinti vėžių išteklius. Tačiau toks sprendimas atsisuko prieš vietinius vėžius – atvykėliai ėmė sparčiai daugintis ir plisti. Invaziniai vėžiai ne tik platina minėtą vėžių marą, bet ir tiesiogiai konkuruoja su plačiažnypliais. Jie užima geriausias slėptuves, atima maisto bazę. Be to, šios atvykėlės rūšys yra labai atsparios ir nereiklios aplinkai: joms beveik nesvarbūs vandens temperatūrų svyravimai, vandens užterštumas ar slėptuvių stygius – jos išgyvena net prastesnės kokybės telkiniuose. Dėl invazinių vėžių plitimo per pastaruosius kelis dešimtmečius Lietuvoje galutinai išnyko dar apie ketvirtadalis likusių plačiažnyplių vėžių populiacijų. Kai kuriuose vandens telkiniuose vietinius vėžius invaziniai tiesiog visiškai išstūmė.
Papildoma grėsmė – vandens tarša ir buveinių nykimas. Plačiažnypliai vėžiai itin jautrūs vandens kokybei, todėl pramonės tarša, intensyvus trąšų naudojimas žemės ūkyje (sukeliantis vandens eutrofikaciją), nevalytų nuotekų patekimas į upes ar ežerus gali sunaikinti net ir tas vėžių populiacijas, kurios išvengė maro. Taip pat upių vagų tiesinimas, pelkių sausinimas ir kiti melioracijos darbai naikina natūralias buveines – išvalius upelius ir pašalinus iš jų akmenis, nuvirtusius medžius bei augmeniją, vėžiams nebelieka slėptuvėms tinkamų vietų. Net klimato kaita gali turėti įtakos – šiltėjantys ir seklėjantys vandenys sukuria sudėtingesnes sąlygas.
Nors plačiažnypliai vėžiai turi natūralių priešų (jų lervomis ir mažais vėžiukais minta daugelis žuvų, o suaugusius vėžius kartais sumedžioja ūdros ar kiti vandens plėšrūnai), subalansuotoje aplinkoje tokia predacija nesukelia populiacijos žlugimo. Visgi žmogaus veikla gali netiesiogiai padidinti ir natūralų vėžių praradimą. Pavyzdžiui, ežeruose introdukuojant ungurius verslo tikslais, buvo pastebėta, kad šie plėšrūnai itin efektyviai medžioja vėžius. Unguriai sugeba pasiekti ir išgaudyti net giliai slėptuvėse pasislėpusius vėžius. Kai kurių tyrimų duomenimis, intensyvus ungurių veisimas galėjo prisidėti prie maždaug 20 % plačiažnyplių vėžių populiacijų išnykimo tam tikruose vandens telkiniuose. Šis pavyzdys iliustruoja, kad net ir gerai subalansuota žuvų veisimo programa gali turėti nenumatytų pasekmių kitiems vietiniams gyvūnams.
Apsauga ir atkūrimo pastangos
Plačiažnyplis vėžys šiuo metu yra teisės aktų saugomas gyvūnas. 2019 m. ši rūšis įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą kaip grėsmingos būklės (sparčiai nykstanti) rūšis. Tarptautiniu mastu ji įtraukta į Berno konvencijos saugomų gyvūnų sąrašą (III priedas) bei Europos Sąjungos Buveinių direktyvos sąrašus (V priedas). Tai reiškia, kad bet koks šio vėžio gaudymas ar tyčinis žalojimas yra draudžiamas. Lietuvoje galiojančios Mėgėjų žvejybos taisyklės nurodo, kad plačiažnyplio vėžio žvejyba draudžiama visus metus be išimčių.
Trumpai apibendrinant vėžiavimo reglamentavimą Lietuvoje (2025 m.):
- Plačiažnyplis vėžys – saugoma, nykstanti rūšis; gaudyti draudžiama ištisus metus.
- Siauražnyplis vėžys – leidžiama gaudyti tik nuo liepos 16 d. iki spalio 14 d.; vienos žvejybos metu – iki 50 vnt. siauražnyplių, kurių kiekvieno dydis ne mažesnis nei 10 cm (matuojant nuo galvos smaigalio iki uodegos galo).
- Invaziniai vėžiai (rainuotasis ir žymėtasis) – leidžiama gaudyti visus metus, neribojant kiekio ir dydžio; šiuos vėžius leidžiama gaudyti ne tik bučiukais, bet ir rankomis ar graibštais.
Vėžiautojai privalo atskirti sugaunamas rūšis ir saugomas nedelsiant paleisti atgal. Pagal taisykles, jeigu vėžiavimo metu į bučiuką pateko plačiažnyplis ar kitas saugomas vėžys, jį privaloma tuojau pat paleisti į tą patį vandens telkinį. Už neteisėtai sugautą saugomą vėžį pažeidėjui gresia administracinė atsakomybė – bauda nuo ~90 iki 170 eurų, o papildomai už kiekvieną neteisėtai sugautą individą skaičiuojama 15 eurų žala gamtai. Taigi, pasekmės už tokį pažeidimą yra itin skaudžios.
Be teisinių draudimų, vykdomos ir praktinės plačiažnyplių vėžių išsaugojimo priemonės. Jau kelis dešimtmečius veikia specialios veisyklos, kur dirbtinai veisiami plačiažnypliai vėžiai. Pavyzdžiui, Simno vėžių veislyne (Alytaus r.) nuo 1993 m. auginami plačiažnyplių vėžių jaunikliai, kurie vėliau išleidžiami į natūralius vandens telkinius. Tokiu būdu siekiama atkurti išnykusias populiacijas ten, kur sąlygos vėl tapo tinkamos. Nors šių atkūrimo darbų mastai kol kas nedideli, vietose, kur buvo įveisti vėžiai, stebimas laipsniškas jų gausos didėjimas. Kitas apsaugos žingsnis – reguliarios reintrodukcijos: esant galimybei, plačiažnypliai vėžiai perkeliami į buvusias jų buveines (ežerus ar upes), kur jie anksčiau buvo išnaikinti, tikintis, kad naujos populiacijos ten prigis.
Labai svarbus ir visuomenės švietimas bei įsitraukimas. Aplinkosaugininkai nuolat primena, kad net menkiausias žmogaus neatsakingumas gali pakenkti nykstančiai rūšiai. Griežtai draudžiama perkelti vėžius iš vieno telkinio į kitą – deja, fiksuojama atvejų, kai žmonės tyčia ar netyčia išplatina invazinius vėžius į naujus ežerus ar upes. To pasekmė – nauji maro židiniai ir dar spartesnis vietinių vėžių nykimas. Todėl pastebėjus invazinę rūšį ten, kur jos anksčiau nebuvo, geriausia pranešti aplinkosaugos specialistams. Taip pat kiekvienas žvejys turi būti atsakingas: gaudydamas invazinius vėžius (kas yra skatinama, nes sumažina jų daromą spaudimą ekosistemai), jis privalo mokėti atpažinti sugautus gyvūnus ir saugoti saugomas rūšis. Kiekvieno mūsų indėlis – neteršti vandens, saugoti natūralius upelius, neplatinti svetimų rūšių – padės išsaugoti plačiažnyplį vėžį Lietuvos gamtoje.
Pabaigai
Plačiažnyplis vėžys – unikali ir vertinga Lietuvos gamtos paveldo dalis. Nors šiandien ši rūšis atsidūrusi ant išnykimo ribos, intensyvios apsaugos priemonės ir visuomenės sąmoningumas gali padėti išgelbėti plačiažnyplį vėžį nuo visiško išnykimo. Kiekvienas iš mūsų gali prisidėti – gerbdami draudimus, saugodami vandens telkinius nuo taršos ir padėdami kontroliuoti invazinių rūšių plitimą. Išsaugodami plačiažnyplį vėžį mes saugome ne tik vieną gyvūnų rūšį, bet ir savo šalies ekosistemų sveikatą bei biologinę įvairovę. Tegul ateities kartos taip pat gali grožėtis šiais tauriaisiais vėžiais mūsų upėse ir ežeruose.
