Grundulas – nedidelė, dugninė žuvis, priklausanti grundulų (Gobiidae) šeimai. Ši žuvis kilusi iš Juodosios ir Kaspijos jūrų baseinų, tačiau per pastaruosius dešimtmečius išplito ir Lietuvos vandenyse. Todėl dabar grundulas laikomas invazine rūšimi mūsų šalyje. Iš pirmo žvilgsnio neįspūdinga žuvis, bet visgi stebina savo atsparumu, vislumu ir gausa.

Kaip atrodo grundulas

Grundulo išvaizda atspindi jo gyvenimo būdą dugne ir padeda maskuotis aplinkoje. Jo kūnas dažniausiai rusvai pilkas su tamsiomis dėmėmis, todėl žuvis beveik nepastebima tarp akmenų bei dumblių. Kūno ilgis retai viršija sprindį, o suaugę individai užauga iki maždaug 20–23 cm​. Grundului būdinga didelė, bukoka galva su aukštai esančiomis akimis ir plačia burna. Taip pat ant pirmojo nugaros peleko matoma ryški juoda dėmė, kuri išduoda šios žuvies tapatybę. Grundulo pilviniai pelekai yra suaugę į siurbtuką, todėl žuvis gali tvirtai prisitvirtinti prie akmenų dugne. Be to, grundulas neturi plaukiojamosios pūslės, tad nuolat laikosi prie dugno. Neršto metu patinai patamsėja ir gali beveik pajuoduoti, o patelės išlieka šviesesnės ir smulkesnės.

Gyvenimo būdas

Grundulas – dugno gyventojas, todėl mieliau renkasi akmenuotą ar smėlėtą dugną, kur gali rasti slėptuvę tarp akmenų ar augalų. Jis aptinkamas nuo seklių Baltijos pakrantės įlankų iki upių žiočių bei gėlavandenių telkinių, nes jam tinka įvairus vandens druskingumas. Be to, grundulas ištveria didelius temperatūros svyravimus – gali gyventi vandenyje nuo beveik -2 °C iki +30 °C​. Taip pat šios žuvys nebijo užteršto vandens ir ištveria mažą deguonies kiekį – tai padeda joms išlikti net atšiaurioje aplinkoje​.

Dėl visų šių priežasčių šis invazinis padaras lengvai prisitaiko naujuose vandenyse ir greitai dauginasi. Tai itin plėšri žuvis – ėda praktiškai viską, kas juda dugne ir telpa į jos nasrus​. Grundulo grobį sudaro moliuskai (midijos, sraigės), kirminai, vėžiagyviai, vabzdžių lervos ir mažos žuvys bei jų ikrai​. Tokiu ėdrumu grundulai gali nusiaubti vandens telkinius ir išėsti kitų žuvų ikrus bei mailių​. Vis dėlto šie maži grundulai drąsiai puola net didesnes žuvis, gindami savo slėptuvę.

Grundulai dažnai susitelkia dideliais kiekiais nedidelėje teritorijoje, tačiau paprastai kiekvienas turi savo slėptuvę. Šios žuvys toli nemigruoja ir paprastai visą gyvenimą praleidžia toje pačioje pakrantės atkarpoje. Dėl intensyvaus veisimosi grundulai išgyvena tik apie 4–5 metus. Nors grundulai kenkia vietinėms ekosistemoms, jie tapo grobiu didesnėms plėšrioms žuvims (pavyzdžiui, starkiams, ešeriams, lydekoms) bei žuvimis mintantiems paukščiams – kormoranams, narams ir kt., todėl šiuos invazinius grobuonis iš dalies natūraliai reguliuoja vietiniai plėšrūnai​.

Kaip neršia grundulas

Šios žuvys neršti pradeda pavasarį (balandžio mėnesį) atšilus vandeniui ir tęsia iki vasaros pabaigos, neršdamos pakartotinai kelis kartus per sezoną. Patinas neršto metu užsiima nedidelę teritoriją ir įsirengia lizdą po akmeniu ar kitame dugno plyšyje. Tada jis pritraukia kelias pateles, ir jos sudeda ikrus toje slėptuvėje ant kieto paviršiaus. Viename lizde gali būti kelių patelių sudėti keli tūkstančiai ikrų, todėl grundulų vados būna labai gausios. Kiekviena patelė vienu nerštu padeda šimtus ar net tūkstančius ikrų, todėl ši rūšis gali sparčiai didinti savo populiaciją.

Patinas po neršto saugo ir vėdina ikrus, užtikrindamas jiems deguonį vystymuisi. Neršto periodu patinas visai neėda ir beveik neišplaukia iš lizdo, kol mailius neišsirita – jaunikliai paprastai išsirita maždaug po 1,5–2 savaičių (priklausomai nuo vandens temperatūros). Deja, pasibaigus nerštui daugelis patinų dėl išsekimo žūva, todėl jų gyvenimo trukmė būna labai trumpa. Be to, patinai gindami lizdą gali skleisti savitus burbuliuojančius garsus, kuriais atbaido įsibrovėlius – tokie grundulų „urzgimai“ fiksuoti moksliniuose tyrimuose.

Grundulo paplitimas

Natūrali grundulo tėvynė – Ponto-Kaspijos regionas (Juodosios, Azovo ir Kaspijos jūrų baseinai), ir ilgą laiką ši rūšis gyveno tik ten​. Tačiau XX a. pabaigoje ši žuvis pradėjo plisti už gimtojo arealo ribų. 1990 m. ji pirmą kartą pastebėta Baltijos jūroje (Lenkijos Gdansko įlankoje)​. Nuo tada grundulas išplito po visą Baltijos Jūrą – šiandien jis paplitęs daugelyje Baltijos jūros pakrančių (Lenkijoje, Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, Suomijoje, Švedijoje, Vokietijoje) ir įsiskverbė į vidinius gėlavandenius telkinius. Be Baltijos jūros, grundulas kaip invazinė rūšis aptinkamas ir kituose regionuose.

Devintajame dešimtmetyje grundulai atsirado Šiaurės Amerikos didžiuosiuose ežeruose, kur sėkmingai prisitaikė ir sparčiai dauginasi. Įdomu, kad didžiuosiuose ežeruose grundulai ėda invazinius moliuskus. Nors taip šiek tiek sumažina šių kenkėjų kiekį, patys grundulai ten tapo rimtu iššūkiu vietos ekosistemai. Taip pat laivų kanalais grundulai pateko į daugelį Europos upių bei ežerų sistemų. Laikoma, kad naujose teritorijose grundulai įgyja pranašumą, nes čia stokoja natūralių priešų ar ligų. Vietomis grundulas tapo viena gausiausių žuvų​.

Kaip grundulas atsirado Lietuvoje

Laivai atplukdė grundulus su balastiniu vandeniu, ir Lietuvoje šios žuvys pirmą kartą pastebėtos 2002 m. netoli Klaipėdos uosto​. Nuo to laiko ši invazinė rūšis sparčiai išplito palei Lietuvos pajūrį ir netrukus pasiekė Kuršių marias​. Kaip būdinga invazinėms rūšims, apie 2012 m. įvyko grundulų populiacijos „sprogimas“. Pajūrio žvejai tuomet per dieną galėdavo prigaudyti net po kelis kibirus šių žuvų​. Per pastaruosius metus grundulai aptikti ir šalies vidaus vandenyse – jie išplito Nemuno deltoje, Neries upėje, o neseniai net sugauti Nevėžio upėje netoli Kauno​. Tai rodo, kad ši invazinė žuvis toliau plečia savo arealą Lietuvoje. Grundulas šiuo metu yra viena iš dviejų oficialiai į Lietuvos invazinių rūšių sąrašą įtrauktų žuvų, todėl jo gausumui reguliuoti skiriamas didelis dėmesys.

Grundulo žvejyba

Pastaraisiais metais grundulų žvejyba tapo itin populiari pajūryje, nes šias žuvis gaudyti lengva ir smagu. Pavasarį, kai grundulai ypač aktyviai kimba, ant Palangos tilto susirenka šimtai žvejų​. Žvejybos technika paprasta – pakanka nedidelės meškerės su kabliuku ir masalą nuleisti ant dugno. Grundulai griebia praktiškai bet kokį masalą, todėl nereikia įmantrių jaukų. Žvejai kaip masalą naudoja krevetes, sliekus, vištienos gabaliukus, o sugavę pirmą grundulą – jį supjausto ir naudoja kaip jauką​. Agresyvios žuvys visiškai neišrankios; jos kimba net ant cigaretės nuorūkos​. Dažnai pakanka poros valandų, kad prigaudytum pilną kibirą. Pagavus grundulą, patariama jo nepaleisti atgal – kadangi tai invazinė rūšis, jos gaudymui netaikomi jokie apribojimai. Žvejai netgi juokauja: „nužudyk byčioką – išgelbėk gamtą“​, pabrėždami, kad kiekvienas sunaikintas grundulas padeda apsaugoti vietines žuvų rūšis.

Kulinarinės savybės

Anksčiau grundulai buvo menkai vertinami – pagavę šias neišvaizdžias sprindžio dydžio žuvis, žvejai jas tiesiog išmesdavo​. Tačiau pastaraisiais metais masiškai padaugėjus grundulų populiacijai, žmonės pradėjo juos vartoti maistui ir įsitikino, kad tai labai skani žuvis​. Grundulų mėsa švelni ir balta, be daugybės smulkių ašakų – kaip sako žvejai, „balta kaip menkės“​. Šias žuvis kepa, rūko, marinuoja, verda iš jų žuvienę ar troškina su daržovėmis. Kepti grundulai primena mažas jūrines žuvis ir yra ypač mėgstami dėl traškios tekstūros. Be to, grundulus lengva paruošti – juos valant beveik nereikia skusti žvynų, žuvys turi mažai ašakų ir daug stambios baltos mėsos. Dėl didelės pasiūlos šių žuvų galima įsigyti itin pigiai turguose, o pajūrio kavinėse jau atsiranda patiekalų iš grundulų​.