Žemėlapyje saugomos jūrų teritorijos ribos aiškios. Tačiau jūroje vien brūkšnio neužtenka: kai kuriuose tokiuose plotuose ir toliau žvejojama dugniniais tralais, o gamtai būtini apribojimai lieka neįgyvendinti. 2026 m. spalio 26 d. paskelbta Europos Audito Rūmų ataskaita parodė, koks didelis gali būti atotrūkis tarp saugomos teritorijos statuso ir realios apsaugos. Šis klausimas tiesiogiai svarbus ir Baltijai, kur žvejyba, laivyba bei tarša veikia tas pačias jautrias buveines.
Europos saugomų teritorijų tinklas plečiasi, apsauga vėluoja
Europos Audito Rūmų ataskaitoje nagrinėjama, ar Sąjungos jūrų apsaugos sistema veikia taip, kaip numatyta. Auditoriai konstatavo: saugomų plotų daugėja, bet daugelyje jų trūksta aiškių, įgyvendinamų priemonių, o rezultatų stebėsena nepakankama.
Europos Sąjungos biologinės įvairovės strategija numato iki 2030 metų apsaugoti bent 30 proc. viso ES jūrų ploto, o griežtą apsaugą taikyti mažiausiai 10 proc. visų ES jūrų vandenų. Kol kas saugomos teritorijos užima apie 14 proc., griežtai saugoma mažiau nei 1 proc. Sąjungos jūrų. Auditoriai abejoja, kad per likusį laiką pavyks pasiekti abu tikslus.
Saugomos teritorijos statusas nebūtinai reiškia žvejybos draudimą. „Natura 2000“ plotuose saugomos konkrečios rūšys ar buveinės: vienur – rifai, kitur – jūriniai paukščiai. Veiklos ribojimai turi atitikti tai, ką siekiama išsaugoti. Jei nustatytos priemonės neveikia, vien išplėsti saugomų plotų ribas neužtenka.
Kodėl saugomose vietose vis dar dirba dugniniai tralai?
Auditoriai išanalizavo 2020–2024 metų laivų automatinio identifikavimo sistemos (AIS) duomenis. Europos Audito Rūmų skaičiavimais, žvejybos intensyvumas vienam kvadratiniam kilometrui jūrinėse „Natura 2000“ teritorijose buvo vidutiniškai 72 proc. didesnis nei už jų ribų tose pačiose Europos jūrų dalyse. Maždaug 85 proc. pagal laivų sekimo duomenis apskaičiuotų žvejybos pastangų priskirta įrankiams, turintiems sąlytį su dugnu. Į šią grupę, be dugninių tralų, patenka ir statomieji tinklai, dugninės ūdos bei gaudyklės. Šių įrankių poveikis nevienodas, todėl 85 proc. rodiklio negalima laikyti vien dugninio tralavimo mastu.
Šie duomenys rodo pagal laivų sekimo signalus apskaičiuotą žvejybos aktyvumą, o ne sugautų žuvų kiekį ar nustatytus taisyklių pažeidimus. Be to, kai kurios saugomos teritorijos apima seniai žinomus žuvingus rajonus. Vis dėlto audito išvados verčia kelti klausimą, ar taikomi apribojimai pakankami jautrioms buveinėms apsaugoti.
Jūros dugnu velkamas tralas gaudo žuvis, tačiau kartu gali pakelti nuosėdas, pažeisti dugno paviršių ir jame gyvenančius organizmus. Poveikis priklauso nuo grunto, tralo konstrukcijos ir tralavimo dažnumo. Jautriose buveinėse net leidžiama žvejyba gali nesiderinti su apsaugos tikslais.
Baltijoje saugomų plotų daugiau, bet jūros būklė išlieka prasta
HELCOM 2025 metų veiklos ataskaitoje nurodoma, kad saugomomis paskelbtos jūrinės teritorijos sudaro apie 18,4 proc. HELCOM vertinamo Baltijos jūros ploto. Šis rodiklis apima platesnį regioną nei ES vandenys, o jo apskaičiavimo metodika skiriasi nuo ES audite naudojamos. Todėl 18,4 proc. ir 14 proc. duomenų tiesiogiai lyginti negalima.
Baltijai tenka kelios susijusios problemos. Į jūrą patenkantys azoto ir fosforo junginiai skatina eutrofikaciją, gilesniuose vandens sluoksniuose trūksta deguonies, o dugno buveines vietomis trikdo žmogaus veikla. HELCOM vertinimai rodo, kad nemažos dalies Baltijos jūros dugno buveinių būklė tebėra prasta. Vietiniai veiklos ribojimai savaime neapsaugo nuo taršos, atplukdomos iš kitų Baltijos jūros baseino vietų.
Daugeliui žuvų skirtingais gyvenimo tarpsniais reikalingos nevienodos buveinės. Nerštavietės, jauniklių augimo vietos ir suaugusių žuvų maitinimosi rajonai gali būti nutolę vieni nuo kitų. Todėl saugomų teritorijų tinklas turi apimti ne vien pavienius vertingus plotus, bet ir ekologinius ryšius tarp jų.
Ką tai reiškia Lietuvos pajūriui?
Lietuvos jūrinėje teritorijoje saugomi tiek priekrantės, tiek atviresnės jūros plotai. Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba nurodo, kad jų paskirtis ir taikomos priemonės skiriasi. Pavyzdžiui, Klaipėdos–Ventspilio plynaukštės biosferos poligone saugoma rifų buveinė, nuodėgulių sankaupų vieta, alkų ir ledinių ančių populiacijos. Pietinėje Lietuvos jūros dalyje yra Sambijos plynaukštės biosferos poligonas.
Šios vietos svarbios ne vien žuvims. Prie rifų gyvena įvairūs dugno organizmai, jais minta ir dalis jūrinių paukščių. HELCOM tyrimai rodo, kad nardantys paukščiai gali įsipainioti į statomuosius tinklus ir žūti. Dugninis tralavimas kelia kitokio pobūdžio pavojų – jis gali pažeisti dugno buveines. Todėl kiekvienai saugomai vietai reikia pagal jos gamtines vertybes parinktų priemonių.
Aplinkos apsaugos agentūros duomenimis, 2015–2018 metais dugniniais tralais žvejota penkiose iš aštuonių tuo metu Lietuvos vandenyse buvusių jūrinių „Natura 2000“ teritorijų. Atskirose saugomose teritorijose plotai, kuriuose fiksuotas dugninis tralavimas, sudarė nuo 0,2 iki 13,7 proc. jų ploto. Šie duomenys apibūdina 2015–2018 metų žvejybą, o ne dabartinį jos mastą. Jie rodo, kad tuo laikotarpiu dugninis tralavimas vyko ir saugomuose Lietuvos jūros plotuose.
Dar 2023 metais Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba viešai įvardijo nepakankamą jūrinių saugomų teritorijų apsaugos veiksmingumą ir atkreipė dėmesį į jose vykdomą verslinę žvejybą. Kokie ribojimai taikomi, priklauso nuo konkrečios teritorijos apsaugos tikslų, naudojamų įrankių ir galiojančių taisyklių.
Svarbu nepainioti ir geografijos: Europos audito žvejybos intensyvumo vidurkis nėra Lietuvos pakrantės matavimas. Iš jo neįmanoma pasakyti, kiek tralerių šiuo metu dirba mūsų saugomose teritorijose. Norint vertinti konkrečią vietą, reikia jos žvejybos duomenų, galiojančių nuostatų ir informacijos apie saugomų buveinių būklę.
Prieš planuojant žūklę Baltijoje verta pasitikrinti ne tik bendrąsias žvejybos taisykles, bet ir pasirinktos teritorijos apsaugos režimą. Vienur tam tikri įrankiai ar žvejybos būdai leidžiami, kitur jų naudojimas ribojamas.
Žuvų ištekliams reikia ne vien laimikio limitų
Žvejui rūpi, kur galima žvejoti, ar žuvis kimba ir kiek laimikio leidžiama pasilikti. Tačiau žuvų gausą lemia ir tai, ko nuo kranto ar iš valties beveik nematyti: nerštaviečių būklė, jauniklių augimo vietos, dugno organizmai. Jei šios buveinės nyksta, vien laimikio limitų neužtenka.
Skirtingos žuvų rūšys priklauso nuo tarpusavyje susijusių Baltijos jūros buveinių. Plekšnės maitinasi prie dugno, kur gaudo bestuburius. Menkėms būtinos tinkamos neršto ir augimo sąlygos, o strimelės yra svarbus plėšriųjų žuvų grobis. Pažeidus vieną mitybos tinklo grandį, poveikis gali būti juntamas ir kitur.
Skirtingi žvejybos būdai jūros gyvūnams ir jų buveinėms kelia nevienodą pavojų. Dugniniai tralai gali pažeisti jūros dugną ir jame gyvenančius organizmus. Į statomuosius tinklus kartais įsipainioja nardantys vandens paukščiai, kurie, negalėdami iškilti į paviršių, nuskęsta. Mėgėjų žūklės poveikis priklauso nuo jos intensyvumo, naudojamų įrankių ir žvejybos vietos. Todėl ribojimai turi būti pagrįsti konkrečiomis grėsmėmis, aiškūs žvejams ir reguliariai peržiūrimi.
Apsaugos taisyklės turi veikti ir už dokumentų ribų
Auditoriai atkreipė dėmesį į saugomų teritorijų valdymo spragas: ne visur pakanka darbuotojų, finansavimo ar patikimų stebėsenos duomenų. Žvejybos ribojimus dar sudėtingiau suderinti, kai toje pačioje jūroje veikia kelių valstybių laivynai. Derybos gali užsitęsti, o jautrios buveinės per tą laiką lieka pažeidžiamos.
Saugomos teritorijos tikslai turi būti aiškūs: kokias buveines norima išsaugoti, kokią veiklą riboti ir kaip matuoti pokyčius. Tik nuolat stebint jūros būklę ir lyginant kelių metų duomenis galima spręsti, ar taikomos priemonės duoda rezultatų.
Iki 2030-ųjų liko nedaug laiko
Europos Audito Rūmai rekomenduoja neapsiriboti naujų teritorijų steigimu. Reikia taikyti veiksmingas apsaugos priemones, nuosekliau rinkti duomenis ir gerinti institucijų bendradarbiavimą. Baltijos regione prie tokių darbų prisideda „PROTECT BALTIC“ iniciatyva, nagrinėjanti, kaip sustiprinti jūrinių saugomų teritorijų tinklą.
Rengiant saugomų teritorijų apsaugos taisykles svarbu įtraukti ir žvejus. Jie iš patirties žino, kur telkiasi žuvys ir kaip keičiasi žūklės rajonai. Tokios žinios mokslinių tyrimų neatstoja, tačiau kartu su duomenimis apie buveines, priegaudą ir žuvų išteklius padeda geriau įvertinti galimas priemones.
Saugoma jūra turi būti atpažįstama ne iš spalvos žemėlapyje, o iš jos būklės: gyvybingo dugno, saugesnių nerštaviečių ir stiprėjančių žuvų išteklių.
