Starkis – vidutinio dydžio žuvis iš ešerių šeimos. Savo pailgomis kūno formomis atrodo kaip lydeka, skersiniais dryžiais šonuose primena ešerį, turi dvi iltis ant apatinio ir viršutinio žandikaulių, dėl kurių iš meškeriotojų gavo vilko pravardę. Starkis – viena iš populiariausių žuvų kurias gaudo Lietuvoje. Starkio mėsa laikoma dietine dėl didelio baltymų kiekio ir mažo riebalų kiekio. Iš starkio gaminama daugybė įvairiausių patiekalų. Apžvelkime šią žuvį išsamiau.

Kaip atrodo starkis

Starkis turi liekną, pailgą kūną, šiek tiek suspaustais šonais, kuris padengtas smulkiais ir kietais žvyneliais, kurie patikimai apsaugo starkio kūną nuo visų rūšių traumų ir kitų plėšrūnų dantų. starkio galvos ilgis yra didesnis arba lygus kūno aukščiui. Žandikaulis turi pailgą, smailią, kūgišką snukį.

Žiaunų dangteliai susideda iš trijų porų. Toks žiaunų dangčių išdėstymas starkiui užtikrina patikimą žiaunų plyšių atidarymo ir uždarymo sistemą. Tarp nugaros peleko spindulių ištempta plėvelė su tamsiomis dėmėmis. Starkio nugarinis pelekas išsiplėtęs primena ešerio nugaros peleką ir savo standumu jam nenusileidžia. Uodegos pelekas yra simetriškas su galingais ašmenimis; uodegos peleko dydis ir galia leidžia žandikauliui išvystyti didelį greitį.

Suporuoti krūtinės ir pilvo pelekai yra apatinėje kūno dalyje, o analinis pelekas yra po uodega. Visi šie pelekai turi aštrius spygliukus, kurie patikimai apsaugo starkį nuo priešų. Pelekų spalva pilka su purvinu gelsvu atspalviu.

Skirtinguose vandens telkiniuose gyvenančių starkių kūno spalva labai skiriasi. Dažniausiai starkis yra pilkšvai alyvmedžio kūno spalvos, su 8-12 tamsiai rudų juostelių šonuose ir pilkšvai baltu pilveliu su nežymiu gelsvumu. Dažnai pasitaiko starkis, kurio yra šviesios šiaudų geltonumo žvynų spalvos, su labai neryškiomis šviesiai rudomis juostelėmis, kurios labiau primena dėmes, o ne juosteles.

Giliuose vandenyse, esant šaltam vandeniui, tamsiam dugnui ir saulės trūkumui, pasitaiko tamsesnės spalvos starkių. Nugara beveik vienodai juoda, šonai tamsiai rudi, ant kurių tamsios juostelės vos išsiskiriančios.

Regėjimas ir jutimo organai

Regėjimas – pagrindinė starkio supančio pasaulio suvokimo sistema. Starkis turi dideles akys kurios yra apvalios, išgaubtos su rudos spalvos rainele. Starkio akys puikiai prisitaiko matyti aplinką prieblandoje ir naktį. Starkio akys turi specialų kraujagyslių sluoksnį – už tinklainės esantį tapetumą, kurį sudaro plokščios ląstelės, užpildytos šviesą atspindinčia organine medžiaga.

Toks aparatas sterko regėjimui padidina jautrumą, leidžia matyti esant silpnam apšvietimui, be to, tapetumo dėka, tamsoje švyti sterko akys. Dėl savo regėjimo starkis gerai mato tamsoje, tačiau nemėgsta ryškios saulės šviesos ir neskiria spalvų.

Svarbus starkio jutimo organas yra šoninės linijos organas, leidžiantis  pagauti menkiausius vandens svyravimus ir tiksliai nustatyti atstumą bei kryptį nuo šių svyravimų šaltinio. Šoninė linija prasideda nuo nuo žiaunų gaubtų ir eina per visą kūną, iki pat uodegos, tai kanalas su jautriomis ląstelėmis, kurį su išoriniu pasauliu jungia mažos skylutės. Šoninės linijos svarbą liudija faktas, kad visiškai regėjimą praradęs starkis sugeba išgyventi pasikliaudamas tik informacija iš šoninės linijos.

Starkis turi gerai išvystytą uoslę. Priešais galvą, po kiekviena akimi, žandikauliai turi dvi skylutes, tai šnervės, iš kurių patenkama į vidinius uoslės organus.

Starkis turi gerą klausą, gerai girdi tvenkinio krante girdimus garsus, pavyzdžiui, žmogaus žingsnius. Garsas per kaukolės kaulus perduodamas į dešinįjį ir kairįjį klausos jutiklius.

Starkis, kaip ir kitos žuvys, turi skonio organą, kurio jautrios ląstelės yra žiotyse, ir lytėjimo organus, kurių jautrios ląstelės išsidėsčiusios visame žuvies kūne.

Amžius ir dydis

Starkis – didžiausia ešerių šeimos žuvis. Esant palankioms sąlygoms, starkis gali užaugti iki 140 cm ilgio, o sveria iki 15-18 kg. Maksimali gyvenimo trukmė – 14-15 metų. Bet tokio dydžio žuvys itin retos, nuo 4 kg sveriantys egzemplioriai jau laikomi labai geru trofėjumi.

Gyvenimo būdas

Starkis mėgsta didelius vandens plotus ir yra labai reiklūs vandens švarumui ir deguonies kiekiui, todėl vengia telkinių su stovinčiu vandeniu, kur nėra srovės. Pagrindinė buvimo rezervuare sąlyga yra švaraus tekančio vandens buvimas, tuose telkiniuose, kuriuose nėra tekančio vandens ir nėra šaltinių ar šaltinių, įtekančių į rezervuarą, starkių nebus arba bus labai mažai.

Starkis mieliau gyvena didelėse upėse, jose renkasi vietas su akmenuotu ar smėlėtu dugnu. Upėse lydekos mieliau laikosi giliose vietose: duobėse, verpetuose. Starkis mėgsta apsistoti tose vietose, kur smarkiai keičiasi gylis, vadinamuosiuose perkritimuose, vagoje ir artimuose pakraščiuose. Mėgsta pabūti tarp nuvirtusių medžių, kelmų ir krūmų.

Smulkus starkiai dažnai stovi sekliose vietose. Medžioklei vakarais ir rytais eina į seklius upės ruožus kur sumedžioja smulkias žuveles. Starkis gali gyventi ne tik upėse, bet ir dideliuose bei giliuose ežeruose bei telkiniuose su tekančiu vandeniu. Čia jis taip pat prilimpa prie giliausių vietų, užtvindytos vagos atkarpų, buvusių daubų, gilių duobių. Tiek upėse, tiek telkiniuose starkiai mėgsta slėptis nenatūraliose rezervuaro dugne suformuotose pastogėse, tai gali būti nuskendusios valtys, gelžbetonio poliai, sugriuvusios tilto konstrukcijos ir pan.

Kuo minta starkis

Starkis – tipiškas plėšrūnas. Zooplanktonu minta tik gimusios sterkų lervos: ciklopai, vabzdžių lervos ir bestuburiai. Pasiekęs 20-30 mm dydį, starkis pradeda maitintis lervomis ir mažiausiais kitų žuvų mailiais. Iki 500 gramų užaugę  minta daugiausia smulkiomis žuvelėmis. Suaugę bet kokio dydžio, iki trofėjinių egzempliorių, mieliau ėda mažas siauros formos 8-9 cm ilgio žuveles.

Sugavęs ir prarijęs grobį starkis atsistoja pastogėje, prie akmens ir laukia, kol jo prarytas grobis bus suvirškintas, tik po to vėl tęsia medžioklę. Starkis labai atsargiai ryja grobį, nes neapskaičiuotas ar neteisingai nurytas grobis gali įstrigti siauroje gerklėje.

Suaugęs starkis apetitu lenkia net lydekas ir ešerius, palankiomis sąlygomis per 2 metus gali užaugti iki 1 kg svorio. Norėdami padidinti masę 1 kg, starkis turi suvalgyti apie 3,5 kg žuvies.

Dauginimasis

Starkis pasiekia brendimą ir pradeda dalyvauti neršte sulaukęs 4-5 metų. Patelės subręsta kiek anksčiau, patinai kiek vėliau. Šaltesnėse sąlygose gyvenantys starkiai sunoksta po 1,5-2 metų.

Nerštui starkis dažniausiai renkasi seklias vandens vietas, kurios gerai įšyla, dažniausiai tai yra smėlynai, akmenėtas dugnas. Gylis neršto vietoje gali būti nuo pusės metro iki šešių metrų.

Neršto metu patinas dugne sukrauna lizdą, pilvu ir pelekais išvalydamas būsimo kiaušinėlių dėjimo vietą nuo dumblo. Tada patelė priartėja prie lizdo, ji nuleidžia galvą ir pakelia uodegą, užimdama beveik vertikalią padėtį ir išleisdama kiaušinėlius. Patelė skatina kiaušinėlių išsiskyrimą siūbuodama uodegą. Patinas sukasi aplink patelę ir išskiria pieną. Ikrai, patenkantys į lizdą, turi laiko apsivaisinti.

Ikrai yra apie 1-1,5 mm skersmens, turi gelsvą atspalvį. Viena patelė, priklausomai nuo jos dydžio, padeda nuo 100 iki 300 tūkstančių kiaušinėlių. Kiaušinių lukštas yra lipnus, todėl jie tvirtai suklijuoti ir tvirtai laikomi lizde.

Patinas, skirtingai nei patelė, lieka prie lizdo ir saugo būsimus palikuonis. Su pelekais jis padidina vandens cirkuliaciją aplink padėtus kiaušinėlius, taip užtikrindamas deguonies patekimą. Mirus lizdą saugančiam patinui, jo vietą užima kitas patinas, kuris lizdą saugo vietoj mirusiojo. Lizdą saugantis patinas yra labai agresyvus kitų žuvų atžvilgiu. Išskleisdamas pelekus ir iškišęs žiaunų gaubtus, žandikaulių patinas puola priešą. Starkis lizdą saugo 1,5-2 savaites, kol iš padėtų kiaušinėlių pasirodo lervos.

Mailius auga labai greitai, 1,5 mėnesio amžiaus jau pasiekia 7-8 cm, o rudenį jau 14-17 cm ilgio.

Kaip pagauti starkį

Spiningas – vienas populiariausių starkio gaudymo būdų, kadangi žvejyba dažniausiai vykdoma tinkamame gylyje, toliau nuo kranto, gaudant spiningu, patartina naudotis valtimi. Kai kurie meškeriotojai žvejoja nuo kranto, prieplaukų, pylimų, tiltų ar stačių skardžių, tačiau daug  geriau žvejoti iš valties. Gaudant starkius ant spiningo, naudojami įvairūs spiningo masalai: tačiau starkis geriausiai kimba ant džigo.

Gaudant ant spiningo, reikia padaryti stiprų pakirtimą, kad kabliukas galėtų pramušti kietą starkio burną.

Labai populiarus gaudymo būdas – žvejyba dugnine meškere. Su tokiu įrankiu starkius galima gaudyti visą atviro vandens sezoną. Žvejybai naudoja paprastą dugninę meškerę, kurio apkrova yra 100–150 gramų. Ant kabliuko užmaunama pusiau perpjauta žuvelė.

Kad ir kaip gaudysite starkius pats geriausias metas žvejybai prasideda nuo saulėlydžio. Dieną starkis kimba kur kas prasčiau. Būtent ryto ir vakaro valandomis starkis priartėja prie seklių vandens vietų, arčiau pakrantės medžioklei.

Starkis kulinarijoje

Starkio mėsa laikoma vertingu dietiniu produktu dėl didelio baltymų kiekio (18,4 gramo baltymų 100 gramų) ir mažo riebumo (1,1 gramo riebalų 100 gramų). Baltymų kiekis mėsoje viršija 18%, joje yra 20 aminorūgščių, iš kurių 8 yra būtinos. Be to mėsoje yra daug įvairių mineralinių elementų, būtinų normaliai žmogaus organizmo veiklai. Starkio mėsoje ypač daug fosforo, kalio, jodo, molibdeno ir mangano.

Starkis gaminamas visais įmanomais būdais. Galima virti žuvienę, kepti, rūkyti ir net džiovinti.