Starkis (dar vadinamas sterku) – tai viena žinomiausių Lietuvos gėlavandenių plėšriųjų žuvų. Šis ešerinių šeimos atstovas išsiskiria savo įspūdingu dydžiu, aštriais dantimis ir puikiomis skonio savybėmis. Starkis paplitęs ne tik Lietuvoje, bet ir daugelyje Europos bei Azijos vandenų. Žvejai jį vertina kaip azartišką laimikį, o kulinarai – dėl švelnios ir gardžios mėsos. Toliau šiame straipsnyje apžvelgsime starkio išvaizdą, gyvenamąsias vietas, mitybą, žūklės būdus, masalus, nerštą, žvejybos taisykles bei kulinarinį panaudojimą, taip pat pasidalinsime įdomybėmis apie šį Lietuvos vandenų vilką.

Starkis – išvaizda ir ypatybės

Starkis yra stambi plėšri žuvis, savo išvaizda primenanti tarpinį variantą tarp lydekos ir ešerio. Jo kūnas verpsto formos, pailgas ir aptakus, su smailia galva. Nugara būna žalsvai pilka, šonai – gelsvai plieno spalvos su 8–12 tamsių skersinių dryžių, o pilvas baltas. Šios žuvies akys didelės ir šviesios – tamsoje jos gali net žybčioti dėl specialios atspindinčios plėvelės, padedančios geriau matyti grobį prieblandoje. Starkio žvynai vidutinio dydžio, labai kieti. Burnoje turi gausybę smulkių aštrių dantų bei dvi poras ilgesnių, ilties formos dantų, kuriais efektyviai sugriebia grobį. Ant žiaunų taip pat yra žvynų, kurių kraštai aštrūs, su dygliais – tad laikant starkį svarbu neįsipjauti.

Starkis gali užaugti įspūdingo dydžio. Literatūroje nurodoma, kad maksimalus ilgis siekia ~1,3 metro, o svoris – iki 20 kilogramų. Visgi įprastai Lietuvos vandens telkiniuose pagautų starkių dydis gerokai kuklesnis: dažniausiai pasitaiko 35–55 cm ilgio, 1–3 kg svorio individai. Starkiai auga gana sparčiai ir gali gyventi apie 10–15 metų. Įdomu, kad oficialus Lietuvos rekordinio sterkų (starkių) svoris yra apie 8,45 kg – nors neoficialiai pasakojama ir apie didesnius laimikius. Dėl savo dydžio ir grobuoniškos prigimties starkis yra aukščiausios mitybinės grandinės žuvis, neturinti daug natūralių priešų suaugusiame amžiuje.

Kur gyvena starkis?

Starkio paplitimas labai platus. Ši žuvis aptinkama daugelyje Europos gėlavandenių ir apysūrių vandenų. Natūralus arealas apima Baltijos, Šiaurės, Juodosios, Azovo, Kaspijos jūrų baseinų upes ir ežerus. Starkiai introdukuoti (dirbtinai įveisti) ir kitur – pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje ar net Šiaurės Afrikoje. Tai rodo, kad ši žuvis sėkmingai prisitaiko prie įvairių vandens telkinių, jei tik sąlygos tinkamos.

Lietuvoje starkis natūraliai gyvena didesniuose vandens telkiniuose. Ypač žinomos Kuršių marios ir Nemuno žemupys, kur starkių populiacijos veisiasi natūraliai. Taip pat starkių randama kai kuriuose didesniuose ežeruose (pvz., Kauno mariose, Elektrėnų tvenkinyje) – dalyje jų ši rūšis buvo dirbtinai įžuvinta, bei sėkmingai prigijo. Apskritai per pastaruosius dešimtmečius starkiai išplito daugelyje Lietuvos ežerų, tvenkinių ir upių, nes žvejai mėgėjai bei žuvininkystės tarnybos juos veisė naujuose telkiniuose. Visgi dėl intensyvios žūklės (ypač verslinės Kuršių mariose) kai kur starkių sumažėjo.

Mėgstama starkio aplinka: Ši plėšri žuvis renkasi švaresnius, deguonies turtingus vandenis ir vengia uždumblėjusių vietų. Dažniausiai starkiai laikosi gilesnėse telkinio vietose – prie dugno, ypač kur kietas gruntas (smėlis, žvyras, akmenys). Jie nemėgsta minkšto dumblėto dugno, nes ten mažiau deguonies ir nepatogu medžioti. Upėse starkiai dažnai sutinkami ties tėkmės ir sėklesnių vietų sandūra, prie vagos šlaitų, netoli upių santakų. Ežeruose ir tvenkiniuose jie mėgsta duobes. Vakarais ir naktį starkiai kartais iš gilumos patraukia artyn krantų, į seklumas (~2–4 m gylio) paskui ten susibūrusį smulkios žuvies mailių. Dieną paprastai jie grįžta atgal į gilesnes zonas, kur leidžia laiką neaktyvūs ar tyko grobio iš pasalų.

Mitybos ypatumai

Starkis yra ryškus plėšrūnas – nuo mažens minta gyvūniniu maistu. Jauni starkiukai (iki ~5–8 cm) kurį laiką lesa zooplanktoną ir vabzdžių lervas, tačiau labai greitai, ūgtelėję iki ~8–10 cm ilgio, tampa grobuonimis. Suaugusio starkio racioną sudaro beveik vien žuvys. Mėgstamiausios aukos – mažesnės žuvytės: aukšlės, gružliai, kuojos, ešeriukai. Taip pat minta ir varlėmis, buožgalviais ar kitais smulkiais vandens gyvūnais. Užklupęs progą, starkis nesidrovi pasmaguriauti ir vėžiagyviais ar net didesniais vabzdžiais, tačiau pagrindinę maisto dalį visgi sudaro žuvis. Turėdamas aštrius iltinius dantis, jis lengvai perveria grobį, o smulkesni dantukai padeda tvirtai jį išlaikyti.

Medžiojimo būdas: starkiai dažnai tyko grobio dugno prieigose arba lėtai patruliuoja palei povandeninius šlaitus. Būdami labai gerai prisitaikę prie prieblandos, jie dažniausiai medžioja temstant arba naktį. Starkio akys pritaikytos silpnam apšvietimui – daugelis smulkių žuvelių prieblandoje mato prastai, o starkis tuo naudojasi. Vakaro prieblandoje, saulei nusileidus, ~1–2 valandoms užverda intensyviausias starkių medžioklės periodas. Vėliau nakties viduryje aktyvumas kiek sumažėja, tačiau prieš pat aušrą vėl galima sulaukti kibimų suaktyvėjimo. Dieną ši plėšri žuvis paprastai slepiasi gelmėje, kur šviesa blankesnė, nors kartais ir vidurdienį starkis gali stverti pro šalį plaukiančią žuvelę. Įdomu, kad starkiai labai nemėgsta konkurencijos – pastebėję kitas žuvis savo teritorijoje, jie gali griebti jas net ne dėl alkio, o gindami savo teritoriją.

Starkio žūklės būdai ir patarimai

Starkių žvejyba žavi daugelį žvejų – ši žuvis gudri, atsargi ir dažnai kimba tik kantriausiems. Yra keli populiarūs starkių gaudymo būdai, kuriuos verta aptarti:

• Spiningavimas. Tai bene dažniausias būdas gaudyti starkius. Žvejai naudoja spiningo meškeres ir įvairius dirbtinius masalus (apie juos – kitame skyriuje). Dažniausiai taikoma jigavimo technika: masalas (pvz., guminukas ant galvakablio) užmetamas į gilesnę vietą, nuskandinamas iki dugno, tada traukiamas su trumpais trūktelėjimais ir pauzėmis. Starkio kibimas spiningaujant gali būti labai švelnus – dažnai pajuntamas tik lengvas stuktelėjimas ar masalo „palengvėjimas“. Dėl to rekomenduojama naudoti jautrų spiningą ir pintą valą, kad geriau jaustumėte menkiausius žuvies prisilietimus. Gaudant spiningu, ypač efektyvu žvejoti vakarais ir naktį, kai starkiai išplaukia medžioti į seklesnes vietas.
• Dugninė meškerė. Kitas populiarus būdas – žūklė dugnine meškere su gyva žuvele. Ant kabliuko užkabinama nedidelė gyva žuvelė (arba jos gabaliukas), sistema užmetama prie povandeninio šlaito ar duobės krašto – ten, kur gali tykoti starkis. Kadangi dažnai žvejojama sutemus, žvejai naudoja kibimo signalizatorius (skambaliukus, elektroninius signalizatorius) arba prie valo tvirtina šviečiančias lazdelės, kad pastebėtų atsargų starkio kibimą. Starkis gali ilgokai ragauti masalą, todėl patariama luktelėti, kol aiškiai supypsės signalizatorius, ir tik tada pakirsti. Žūklė naktį su gyva žuvele reikalauja kantrybės ir tylos – starkiai baikštūs, stiprūs šviesos šaltiniai ar triukšmas gali juos baidyti.
• Poledinė žūklė. Žiemą starkius taip pat galima sėkmingai žvejoti. Dažniausiai tam naudojamos specialios blizgutės arba balansyrai. Starkiai žiemą laikosi gilesnėse vietose, duobėse. Kibimas šaltuoju metu laiku neretai būna labai atsargus, todėl žvejai naudoja jautrias žiemines meškerėles ir stengiasi masalą pateikti arti dugno. Didžiausia starkio žvejyboje žiemą sėkmė aplanko pirmojo ledo metu arba vėlyvą žiemą, kai žuvys vėl suaktyvėja.

Keletas patarimų žvejojant starkius

• Tinkamas laikas. Geriausia starkių žūklė – sutemus. Vasarą kibimai intensyviausi vėlyvą vakarą (~19–23 val.) ir naktį, taip pat prieš aušrą. Rudenį starkiai aktyviai maitinasi prieš žiemą, todėl ir dienomis gali kibti drąsiau. Esant ramiai, debesuotai nakčiai su lengvu vėjeliu – kibimo tikimybė didžiausia. Pastebėta, kad per jaunatį (be Mėnulio šviesos) starkių aktyvumas gali būti dar didesnis.
• Tinkama vieta. Ieškokite starkių ties gilių duobių ar šlaitų pakraščiais, ties upių žiotimis ar ties povandeninėmis struktūromis (nuskendusiais medžiais, akmenų sankaupomis). Vakare jie atplaukia arčiau seklumų, todėl verta masalą mesti netoli krantų, prie povandeninių kalnelių (2–4 m gylyje).
• Įranga ir valas. Starkio žvynai ir pelekų spygliukai aštrūs, todėl naudojant ploną valą rizikuojama, kad laimikis nusitrins ir pabėgs. Rekomenduojama pintas valas (~0,12 mm) su fluorokarboniniu pavadėliu – pastarasis mažiau pastebimas vandenyje. Tačiau per storas valas ir grubūs kabliukai gali išgąsdinti atsargų starkį. Balansuokite tarp tvirtumo ir subtilumo.
• Masalų keitimas. Jei starkiai nekimba, nebijokite eksperimentuoti. Pabandykite pakeisti guminuko spalvą ar dydį – kartais užtenka menkos detalės, kad sudomintumėte žuvį. Taip pat verta keisti žūklės gylį ar vietą, jei ilgai nėra kibimo.
• Kantrybė atsiperka. Starkio žūklė reikalauja kantrybės ir atidumo. Dažnai pirmas kibimas gali įvykti tik po kelių valandų. Pastebėta, kad užkirtus vieną starkį, aplink gali būti ir daugiau – šioms žuvims būdingas tam tikras bandos jausmas, jos neretai medžioja grupelėmis. Tad sugavus pirmą starkį, verta šiek tiek ilgiau užtrukti toje pačioje vietoje, galbūt netrukus kibs antras ar trečias.

Masalai starkių žvejybai

Tinkamas masalas yra sėkmės raktas gaudant starkius. Šie plėšrūnai viliojami tiek gyvais masalais, tiek įvairiais dirbtiniais viliokliais. Masalo pasirinkimas neretai priklauso nuo sezono ir žūklės būdo.

Gyvi masalai

Tradicinis būdas privilioti starkį – pasiūlyti jam natūralų grobį. Tam geriausiai tinka nedidelės žuvelės (5–15 cm ilgio) – pavyzdžiui, aukšlės, kuojos, rainės. Gyva žuvelė blaškydamasi skleidžia virpesius, kurie starkį traukia iš toli. Dažnai naudojama gyva žuvelė ant dugninės sistemos – ypač tamsią naktį, kai starkis pasikliauja savo puikia uosle ir šonine linija aptikti grobį. Be žuvelių, kai kurie žvejai išbando varles ar net didelius sliekus, nors pastarieji kiek mažiau efektyvūs. Negyva žuvelė ar jos gabalas taip pat gali būti masalas – dugnine meškere starkis kartais susigundo ir ant dugno gulinčia žuvies filė ar uodega, ypač jei ji skleidžia kvapą.

Dirbtiniai masalai

Spiningaujant starkiai gaudomi dirbtiniais masalais, imituojančiais smulkias žuveles ar kitus grobio objektus. Vieni populiariausių – guminukai (minkšti masalai). Starkiams paprastai naudojami 7–12 cm ilgio guminukai, dažniausiai natūralių atspalvių: baltos, pilkos, sidabrinės, į kuojos ar aukšlės panašių spalvų. Guminukas tvirtinamas ant galvakablio (svarelio su kabliu) – jo svoris parenkamas pagal žūklės gylį (dažniausiai 5–20 g). Kitas veiksmingas masalas – vobleris (kietas plastikinis ar medinis masalas su liežuvėliu). Starkiams labiau tinka giliau neriantys vobleriai, ~5–10 cm ilgio. Taip pat naudojamos blizgės (tačiau rečiau nei lydekoms). Svarbu masalą traukti tinkamai (su pauzėmis, priverčiant jį „šokinėti“ prie dugno), kad imituotų sužeistą ar dugne nardančią žuvelę – tai labai vilioja starkį.

Masalų pasirinkimas pagal sezoną

skirtingu metų laiku starkio apetitas ir elgsena kinta, tad verta prisitaikyti. Pavasarį (iki neršto) starkiai būna atsargesni – vandeniui atšalus po žiemos, jie dar ne itin aktyvūs, todėl tinka lėčiau traukiami masalai, mažesnės žuvelės. Vasarą, ypač šiltais vakarais, starkiai medžioja aktyviai – galima drąsiau naudoti didesnius guminukus ar voblerius, spiningauti greičiau. Geriausi vasaros kibimai – liepą–rugsėjį, sutemus. Rudenį starkiai intensyviai maitinasi kaupdami riebalus žiemai, tad rugsėjį–lapkritį griebia grobį godžiau. Rudenį galima išbandyti kiek didesnes žuveles masalui arba ryškesnius masalus, nes plėšrūnai agresyviai reaguoja prieš žiemą. Žiemą, kaip minėta, starkiai pasyvesni, bet juos vis tiek galima pagauti – efektyvūs lėti masalo pateikimo būdai. Poledinei žūklei gerai tinka masalai su stipresne vibracija, nes po ledu regimumas mažesnis. Svarbu nepamiršti, kad per patį starkių nerštą pavasarį geriau jų visiškai negaudyti – apie tai plačiau kitame skyriuje.

Neršto laikas ir reikšmė

Starkių neršto laikas Lietuvoje paprastai prasideda pavasario viduryje ir tęsiasi iki vėlyvo pavasario. Lytiškai subręsta starkiai sulaukę maždaug 3–4 metų amžiaus, kai užauga apie 40 cm ilgio. Nerštas vyksta balandžio pabaigoje – gegužės mėnesį, kai vandens temperatūra pakyla iki ~12 °C. Šiuo metu starkiai iš gilumų traukia į seklesnes, gerai įšylančias vietas – dažniausiai vandens telkinių pakraščiuose, 0,5–3 m gylyje. Patelės išneršia smulkias lipnias ikreles ant povandeninių augalų, žolių liekanų arba ant švaraus žvirgždėto dugno. Viena stambi starkė gali išleisti milžinišką kiekį ikrų – net iki 100–500 tūkstančių vienetų, priklausomai nuo savo dydžio.

Įdomu tai, kad starkių nerštavietė yra saugoma: patinas pasilieka prie lizdo ir aktyviai saugo ikrus nuo plėšrūnų, vėdina juos pelekų judesiais kol išsirita mailius. Per šį laikotarpį patinėliai būna agresyvūs ir praktiškai nesimaitina – visas dėmesys skirtas būsimai jauniklių kartai. Išsiritę starkiukai kurį laiką laikosi netoliese, maitindamiesi planktonu, o patinas juos dar kurį laiką saugo.

Neršto reikšmė žuvų ištekliams – milžiniška. Kadangi neršdami starkiai susitelkia konkrečiose seklumose ir būna lengvai pažeidžiami, Lietuvoje nustatytas visiškas starkių žvejybos draudimas neršto laikotarpiu – nuo kovo 1 d. iki gegužės 31 d. Tai leidžia žuvims ramiai išneršti ir apsaugoti būsimas starkių kartas. Žvejai privalo laikytis šio draudimo: pagavus starkį minėtu laikotarpiu (netyčia, gaudant kitas žuvis) – jis nedelsiant paleidžiamas atgal į vandenį. Be to, neršto metu sugauti starkiai dažniausiai neturi jokios maistinės vertės (liesi, išsekę), todėl ir iš sportinės pusės jų gaudyti neverta. Svarbu: jeigu matote sekliuose pakraščiuose besisukiojančius starkius pavasarį – netrukdykite jiems, tai ateities laimikiai.

Starkių žvejybos taisyklės Lietuvoje

Lietuvoje starkių žvejybą reglamentuoja Mėgėjų žvejybos taisyklės, kurios periodiškai atnaujinamos. Nuo 2024 m. įsigaliojo sugriežtintos taisyklės, skirtos starkių ištekliams saugoti. Pateikiame svarbiausius punktus, kuriuos privalo žinoti kiekvienas starkių žvejys:

• Draudžiamas laikas: kaip minėta, starkius draudžiama gaudyti nuo kovo 1 d. iki gegužės 31 d. imtinai. Šis ~3 mėnesių draudimas sutampa su neršto periodu ir yra skirtas neršto apsaugai.
• Leidžiamas dydis: galima pasiimti tik 50–65 cm ilgio starkius. Mažesni nei 50 cm (jauni) ir didesni nei 65 cm (dažnai patys stambiausi veisliniai egzemplioriai) privalo būti paleisti atgal į vandenį. Tai vadinama „langelio“ principu – saugomi ir per maži, ir trofėjiniai dydžiai, kad spėtų užaugti ir padėti daugiau ikrų populiacijai atkurti.
• Paros laimikio limitas: vienas žvejys per dieną gali pasiimti ne daugiau kaip 2 starkius. Taip pat galioja bendras limitas – iš viso ne daugiau 5 didesnių žuvų (čia sumuojami lydekos, starkiai, šamai, upėtakiai, kiršliai ir kt.), o bendras sugautų žuvų svoris neturi viršyti 5 kg. Tai reiškia, kad negalima gaudyti ir sandėliuoti namo dešimčių starkių – reglamentuotas saikingas kiekis, skatinantis pagavai-paleisk principą.
• Kitos taisyklės: žvejybos metu privaloma turėti galiojantį žvejo mėgėjo bilietą (nebent žvejojama privačiame vandens telkinyje ar esate atleisti pagal specialias sąlygas, pvz., pensininkai). Starkiams jokios specialios licencijos nereikia, išskyrus atvejus, jei žvejojama limituotos žvejybos plotuose (pvz., kai kuriuose draustiniuose – tada reikalinga žvejo kortelė). Taip pat verta sekti Aplinkos ministerijos pranešimus – taisyklės gali keistis kasmet.

Laikantis šių taisyklių, prisidedame prie starkių išteklių išsaugojimo. Nepamirškite: už taisyklių pažeidimus (pvz., pagavus ir nepaleidus per mažo starkio ar viršijus limitą) gresia baudos, žvejybos įrankių konfiskavimas ir net baudžiamoji atsakomybė. Tad žvejokime atsakingai!

Starkis virtuvėje: patiekalai, skonis ir receptai

Kulinariniu požiūriu starkis – viena vertingiausių žuvų mūsų vandenyse. Jo mėsa yra balta, liesa ir labai švelnaus skonio. Starkio filė neturi intensyvaus „žuvies“ kvapo, todėl patinka net tiems, kurie kitų žuvų privengia. Be to, starkio mėsa kepant nesubyra, išlaiko formą, o išimti ašakas – palyginti lengva (starkis neturi tiek smulkių kaulų „šakelių“ kaip, tarkime, karpis).

Patiekalai iš starkio užima garbingą vietą tiek lietuviškoje, tiek kitų šalių virtuvėje. Šią žuvį galima ruošti įvairiausiais būdais: kepti orkaitėje, troškinti, virti garuose, kepti ant grilio ar net rūkyti. Starkio skonis puikiai atsiskleidžia kepant jį su nedaug prieskonių – dažnai pakanka druskos, pipirų, citrinos sulčių ir šlakelio aliejaus. Populiarūs receptai: orkaitėje keptas starkis (galima kepti folijoje ar kepimo rankovėje su daržovėmis), troškintas starkis grietinėlės padaže (labai švelnus, tirpstantis burnoje patiekalas), įdarytas starkis (dažniau ruošiamas per šventes – visa žuvis įdaroma daržovėmis, grybais), keptuvėje kepti starkio filė gabaliukai (greitai apkepami svieste, patiekiami su bulvių koše). Taip pat verdama skani žuvienė iš starkio – jo galva ir kaulai suteikia sultiniui gerą skonį, o gabalėliai mėsos praturtina sriubą.

Kadangi starkio mėsa liesoka, ji puikiai dera su įvairiais padažais ir priedais, suteikiančiais sultingumo. Pvz., grietinėlės arba sviesto-pomidorų padažas pagardins keptą starkį. Citrina ir žolelės (krapai, petražolės) – klasikiniai priedai prie šios žuvies. Starkis tinkamas ir žuvies kotletams daryti, nes malta starkio mėsa lengvai formuojasi. Restoranuose neretai galima rasti marinuoto, kapoto starkio tartarą – jo švelni mėsa tam tinka kaip ir tuno atveju.

Patarimas: starkio patiekalus geriausia ruošti iš kuo šviežesnės žuvies. Šaldytas starkis taip pat gana gerai išlaiko tekstūrą, bet skonis visada ryškiausias šviežio laimikio. Jei pasisekė sužvejoti starkį – nepraleiskite progos pasigaminti ką nors gardaus!

Įdomybės apie starkį

• Starkis ar sterkas? Lietuviškai ši žuvis turi ne vieną vardą. Oficialiai vartojamas pavadinimas starkis, tačiau daugelis žvejų tarpusavyje vadina ją sterku. Visi šie vardai reiškia tą pačią žuvį. Mokslinis pavadinimas – Sander lucioperca, anksčiau žinomas kaip Stizostedion lucioperca. Beje, angliškai starkis vadinamas pike-perch (lydeka-ešerys), nes išvaizda primena lydeką, o priklauso ešerių giminei.
• „Blausų akių“ žuvis. Starkio akys atrodo lyg blankios, lyg būtų užtrauktos melsvu rūku – dėl to rusakalbėse šalyse starkis gavo pavadinimą судак, kilusį nuo žodžio „sudakij“ – „be regėjimo“. Iš tiesų starkio regėjimas puikus naktį, o jo akys turi šviesą atspindintį sluoksnį (tapetum lucidum), todėl šviečiant prožektoriumi po vandeniu starkio akis galima pamatyti sužibančias iš tolo.
• Rekordiniai egzemplioriai. Nors dažnas starkis sveria ~1–2 kg, pasitaiko tikrų milžinų. Pasaulyje užfiksuotas net 26 kg svorio, 145 cm ilgio starkis – toks gigantas pagautas Rusijoje. Europoje rekordai kiek kuklesni (Lenkijoje ~15,6 kg, Suomijoje 16,5 kg). Lietuvos oficialus rekordas – 8,45 kg sveriantis starkis, sugautas Kauno mariose. Vis dėlto žvejai pasakoja legendas apie didesnius laimikius, likusius neužfiksuotus – kas žino, gal būtent jums nusišypsos laimė pagerinti rekordą!
• Starkis – ešerių karalius. Starkis priklauso ešerinių žuvų šeimai ir yra vienas stambiausių jos atstovų Europoje. Tiesą sakant, starkiai yra artimi ešerio giminaičiai, tik gerokai už jį didesni. Mažesnės ešerinių šeimos žuvys (pvz., ešeriai, saulažuvės) neretai netgi įtraukiamos į starkių racioną – štai jums ir „karališkas“ statusas!
• Jautrus aplinkai. Starkiai gana jautrūs vandens kokybei. Jie blogai toleruoja deguonies trūkumą – ilgiau užsitęsus vasaros karščiams ir sumažėjus deguonies kiekiui ežeruose, starkiai gali imti sirgti ar net gaišti. Taip pat jiems kenkia staigūs vandens temperatūros šuoliai. Todėl starkių gausa – geras indikatorius, kad vandens telkinys yra švarus, pakankamai gilus ir jame nevyksta alinantys žydėjimai.

Pabaigai

Starkis – įspūdinga ir vertinga mūsų vandenų žuvis. Susipažinus su jo biologija ir įpročiais, tampa aišku, kodėl jis taip vertinamas. Tai plėšrioji žuvis, kuri suteikia ir sportinio azarto žvejams, ir puikių patiekalų gurmanams. Norint sėkmingai sužvejoti starkį, reikia gerai išmanyti jo elgseną: žinoti, kad geriausia žvejoti temstant ar naktį, tinkamose vietose ir naudojant tinkamus masalus. Kantrybė – būtina savybė starkiautojui, tačiau laimikis dažnai atperka įdėtas pastangas.

Nepamirškime ir atsakingos žūklės principų. Visada laikykitės nustatytų taisyklių: gaudykite starkius tik leidžiamu metu, paleiskite atgal mažuosius arba labai didelius egzempliorius. Taip prisidėsime prie to, kad starkių populiacija išliktų gyvybinga ir ateities žvejai taip pat galėtų džiaugtis šiuo laimikiu. O parsinešus legalų starkį namo – beliks mėgautis puikiu skoniu virtuvėje!