Starkį dažnai sunkiau surasti nei suvilioti. Gali turėti jautrų blanką, ploną pintuką ir pilną dėžę gumų, bet jei masalas krenta ne ten, kur stovi žuvis, kibimo greičiausiai nebus.
Starkių žūklėje viskas prasideda nuo kelių paprastų dalykų: vietos, gylio, tinkamo svorio ir pravedimo. Spalva ar konkretus gumos modelis ateina vėliau. Kai pradedi jausti ne tik „kalimą“, bet ir dugno pasikeitimą, kritimo trukmę bei briaunos pradžią, žvejyba nustoja būti spėlionė.
Šis gidas padės suprasti, ko ieškoti jau nuo pirmo metimo. Ne tik kokią gumą užmauti ant galvos, bet ir kur ją mesti, kokį svorį rinktis bei ką gali reikšti trumpas stuktelėjimas masalui krentant.
Kokia žuvis yra starkis ir kodėl jo žūklė kitokia
Starkis (Sander lucioperca) priklauso ešerinių šeimai. Jo rega gerai prisitaikiusi prie silpnos šviesos, todėl prieblanda ir prastesnis matomumas šiai žuviai palankūs. Vis dėlto tai nereiškia, kad starkis maitinasi tik tamsoje.
Starkio nereikėtų laikyti vien naktine žuvimi. Žuvų sekimo tyrimuose jis dažnai suaktyvėdavo prieblandoje, o dieną laikydavosi giliau. Tačiau dieną starkiai taip pat juda ir maitinasi, todėl paros metas tėra viena paieškos dėlionės dalis.
Starkių žūklėje daug lemia dugno skaitymas. Briauna, vagos kraštas, akmenų juosta, kieto ir minkšto dugno riba ar povandeninis kalniukas neretai pasako daugiau nei dar viena nauja gumos spalva.
Kada galima gaudyti starkius Lietuvoje
Pagal Mėgėjų žvejybos vidaus vandenyse taisyklių redakciją, galiojančią nuo 2026 m. gegužės 14 d., starkių žūklei svarbiausi šie ribojimai:
- Draudimas: starkius draudžiama gaudyti nuo kovo 1 d. iki gegužės 31 d. imtinai. Sezonas prasideda birželio 1 d.
- Bendrasis režimas: per vieną žvejybą galima pasiimti iki 2 starkių, kurių ilgis 50–65 cm. Mažesnius nei 50 cm ir didesnius nei 65 cm starkius reikia iš karto paleisti. Žuvies ilgis matuojamas nuo snukio pradžios iki uodegos peleko galo. Bendras Taisyklių 6 punkte išvardytų ribojamų rūšių laimikis negali viršyti 5 žuvų, o bendras vienos žvejybos laimikio svoris paprastai negali viršyti 5 kg, Kuršių mariose – 7 kg, taikant Taisyklėse numatytą paskutinės sugautos žuvies išimtį.
- 7 priedo telkiniai: plėšriąsias žuvis leidžiama gaudyti tik dirbtiniais masalais ir vienu įrankiu. Per žvejybą galima pasiimti vieną ne mažesnį kaip 65 cm sterką. Jei turi ar naudoji žuvis aptikti padedantį prietaisą, pavyzdžiui, sonarą, visus sugautus sterkus ir lydekas privalai nedelsiant paleisti. Kituose specialaus ar limituoto režimo telkiniuose gali galioti papildomos sąlygos.
Kada geriausiai kimba starkiai
Starkiai dažnai suaktyvėja prieblandoje ir ima daugiau judėti. Žuvų sekimo tyrimuose dieną jie dažniau laikėsi giliau, o temstant judėjo į seklesnes vietas. Naktį jų taip pat aptikta arčiau krantų, tačiau buvimas seklumoje dar nereiškia, kad žuvis tuo metu būtinai aktyviai maitinasi.
Kibimų galima sulaukti ir ryte, ir vidury dienos. Taisyklė „starkis kimba tik tamsoje“ per daug supaprastina žūklę. Dieną jį sėkmingai gaudo ir nuo kranto, ir iš valties, jei masalas pravedamas ten, kur tuo metu laikosi žuvis.
Starkio rega gerai prisitaikiusi prie silpnos šviesos. Drumstesnis vanduo taip pat gali pakeisti jo elgseną, tačiau pats savaime aktyvesnio kibimo negarantuoja. Vėjas, šviesa, vandens skaidrumas ir pašarinės žuvies vieta veikia kartu.
Į laikrodį žiūrėk kaip į orientyrą, ne kaip į garantiją. Jei sonaras vidurdienį rodo žuvį prie dugno, nėra prasmės laukti vakaro vien todėl, kad „starkis juk vakarinis“.
Kaip keičiasi starkių žvejyba per sezoną
Birželis ir vasaros pradžia
Pasibaigus draudimui starkis netampa automatiškai „alkanas ir puolantis viską“. Neršto pradžią stipriai veikia vandens temperatūra ir geografinė vieta. Mokslinėje literatūroje dažniausiai minima maždaug 8–16 °C vandens temperatūra, nors kai kur nerštas prasideda ir šaltesnėmis sąlygomis, o šiauriau – vėliau.
Birželį paiešką pradėčiau nuo briaunų, kietesnio dugno ruožų, vagos kraštų ir vietų šalia pašarinės žuvies. Vakare galima patikrinti ir seklesnius plotus prie gylio, tačiau vien prieblanda negarantuoja, kad starkis ten ateis maitintis.
Vasara
Vietos, kuriose laikosi starkis, per parą gali keistis. Viename upės tyrime žuvys dieną dažniau laikėsi giliau, o prieblandoje judėjo sekliau. Kitame telkinyje vaizdas gali būti kitoks, todėl seklesnes naktines vietas vertink kaip vieną iš paieškos krypčių, o ne taisyklę.
Per karščius nereikia automatiškai važiuoti į giliausią duobę. Termiškai susisluoksniavusiuose telkiniuose apatiniame, šaltesniame vandens sluoksnyje gali stigti deguonies. Starkio pasirenkamą gylį lemia ne vien temperatūra, todėl giliausia vieta nebūtinai bus tinkamiausia.
Ruduo
Rudenį keičiantis vandens temperatūrai ir pašarinės žuvies vietoms persiskirsto ir starkiai. Tikrink ne vien senus taškus: daugiau dėmesio skirk briaunoms, vagos kraštams, kalniukams ir ruožams, kuriuose laikosi ir smulki žuvis.
Spalis ar lapkritis pats savaime nepasako, kokio gylio reikia. Geras taškas yra tas, kuriame tuo metu yra maisto ir starkiui tinkamas dugnas.
Žiema
Po ledu vietos paieška tampa dar svarbesnė. Viena eketė gali būti tuščia, o už kelių metrų stovėti kelios žuvys. Tokiu metu daugiau duoda aktyvi paieška ir skirtingų gylių tikrinimas nei ilgas sėdėjimas virš vieno taško.
Vibai, balansyrai ir vertikalūs masalai leidžia greitai patikrinti kelis vandens sluoksnius. Jei žuvis pakibusi aukščiau dugno, nėra reikalo visą laiką „kalti“ masalu į gruntą.
Kur ieškoti starkių
Briaunos ir vagos kraštai
Briauna – vieta, kur gylis keičiasi ryškiau nei aplinkui. Tai gali būti nedidelis pusės metro lūžis arba kelių metrų šlaitas. Tokie gylio lūžiai – vienos iš pirmųjų vietų, kurias verta patikrinti ieškant starkio.
Vien užmesti „ant briaunos“ neužtenka. Patikrink jos viršų, šlaitą ir papėdę. Jei kibimas buvo šlaito apačioje, kitus metimus verta kartoti tuo pačiu kampu ir panašiame gylyje.
Kietas dugnas
Žvyras, akmenys, kietas molis, kriauklės ar kieto ir minkšto dugno riba yra geri paieškos orientyrai. Tačiau starkį rasi ne vien ant akmenų, todėl kietas dugnas nėra būtina sąlyga.
Žiūrėk, kas yra šalia. Jei greta eina vaga, laikosi mailius ar prasideda aiški briauna, toks ruožas jau turi kelis požymius, dėl kurių verta jį apmėtyti rimčiau.
Povandeniniai kalniukai
Kalniuką apgaudyk iš kelių pusių. Starkio vieta ant jo gali keistis, todėl tikrink viršūnę, šlaitą ir papėdę. Vėjas, srovė ir pašarinės žuvies vieta padeda nuspręsti, nuo kurios pusės pradėti.
Iš valties nemesk visą laiką ta pačia kryptimi. Pakeitus metimo kampą, keičiasi ir gumos kritimo trajektorija. Kartais to užtenka, kad tuščias taškas staiga duotų kibimą.
Kliuviniai ir dirbtinės struktūros
Akmenų sankaupos, tilto poliai, senos vagos, nuskendę medžiai ir kitos kliūtys gali laikyti starkį. Tiesa, tokiose vietose kartu auga ir užkabinimų rizika.
Čia ypač svarbus tikslus metimas ir kontroliuojamas kritimas. Jei gumą leidi kristi visiškai laisvu valu, kibimą gali pajusti jau per vėlai – starkis masalą paims ir išspjaus.
Echolotas starkių žvejyboje: ko iš tikrųjų ieškoti
Echolotas nėra starkių detektorius. Jis pirmiausia padeda perskaityti dugną ir vandens sluoksnį: kur prasideda briauna, kaip leidžiasi šlaitas, kokiame gylyje laikosi pašarinė žuvis ir kur kartojasi didesni žuvų signalai.
Graži arka ekrane dar nereiškia, kad radai tašką. Svarbiau suprasti, kokioje vietoje matoma žuvis laikosi. Jei keli didesni signalai kartojasi ties vagos kraštu, o šalia sukasi mailius, jau turi aiškią priežastį sustoti ir patikrinti.
Echolotu pasižymėk ne tik žuvį, bet ir dugno pasikeitimus. Starkiai iš ekrano gali dingti, tačiau geras kieto dugno ruožas niekur nepabėgs – vakare tas taškas vėl gali atgyti.
Starkinis spiningas, ritė, pintukas ir pavadėlis
Vieno universalaus starkinio koto nėra. Nuo kranto dažnai patogesnis ilgesnis spiningas – lengviau toliau mesti ir kontroliuoti valą. Iš valties trumpesnis kotas paprastai patogesnis dirbant arti savęs.
Greitesnės akcijos blankas džigaujant gali padėti tiksliau valdyti masalą, greitai sureaguoti į kibimą ir tvirtai pakirsti. Tačiau jautrumą lemia ne vien užrašas „Fast“ – svarbūs blanko konstrukcija, pintukas, naudojamas svoris ir visas įrankio balansas.
Užmetimo testą rinkis pagal svorius, kuriais iš tikrųjų žvejosi. Jei daugiausia naudoji 10–18 g galvas, 60 g klasės kotas greičiausiai bus bereikalingai grubus.
Ritė ir pintukas
Ritę derink prie koto ir žvejybos tipo. Už skaičių ant korpuso svarbesni sklandus stabdis, tvarkingas valo klojimas ir patikima mechanika.
Pintukas starkių žūklėje vertinamas dėl mažo tamprumo – jis gerai perduoda kontaktą su dugnu ir trumpą kibimą. Tik nepersistenk su storiu. Kuo storesnis pintukas, tuo labiau jį veikia srovė ir vėjas, ypač gilesniame vandenyje.
Nuo kranto plonesnis pintukas padeda toliau mesti, bet jis greičiau nukenčia nuo akmenų ir kriauklių. Čia jau praverčia pavadėlis.
Fluorokarboninis pavadėlis
Fluorokarboninis pavadėlis starkių žūklėje dažnai pasirenkamas dėl standumo ir atsparumo trinčiai prie akmenų, kriauklių ar kitų kliuvinių. Skirtingų gamintojų ir skirtingo storio valai dėvisi nevienodai, todėl vien medžiagos pavadinimas nieko negarantuoja.
Starkio dantys nėra pagrindinė priežastis rišti fluorokarboną. Jei telkinyje daug lydekų, plono fluorokarboninio pavadėlio nelaikyk patikima apsauga nuo nukandimo – pavadėlio medžiagą ir storį rinkis atsižvelgdamas į lydekų gausą ir realią nukandimo riziką.
Pavadėlį perbrauk pirštais kas kelis metimus, ypač gaudydamas tarp akmenų ar kriauklių. Pajutai šiurkštumą ar įpjovą – keisk dabar, ne po nutrūkusios žuvies.
Guminukai starkiui: dydis, spalva ir galvos svoris
Guminukai ir jų dydis
Guma – vienas universaliausių starkio masalų. Shad tipo, žuvytės formos guminukai turi ryškesnį uodegos darbą, siauresni vibrotailai juda subtiliau, o pintail tipo gumos – su plona, tiesia uodegėle – praverčia tada, kai žuvis nenori stiprios vibracijos.
Masalo dydžio nepaversk dogma. Starkiui dažnai naudojamos 7–12 cm gumos, tačiau tinkamas gali būti tiek mažesnis, tiek gerokai stambesnis masalas.
Pradėk nuo masalo, panašaus dydžiu į tame telkinyje vyraujančią pašarinę žuvį, ir žiūrėk, ar jį patogu valdyti pasirinktame gylyje.
Spalva
Spalva svarbi, bet jos nekeisčiau pirmiausia. Jei guma eina metru virš žuvies arba nuo briaunos krenta netinkamu greičiu, kitas atspalvis situacijos neišgelbės.
Dėžėje pakanka trijų spalvų grupių: natūralių atspalvių, tamsaus silueto ir ryškesnio kontrastinio varianto. Tokio pasirinkimo užtenka greitai patikrinti, ar starkis tą dieną aiškiai reaguoja į spalvą.
Drumstame vandenyje ryškus ar kontrastingas masalas gali būti geras bandymas, bet taisyklė „drumsta – tik chartreuse“ neveikia visur. Chartreuse – ryškiai gelsvai žalia spalva. Kartais tamsus siluetas matomas geriau už fluorescencinę gumą.
Galvos svoris
Vien gylio galvos svoriui parinkti neužtenka. Svarbi srovė, pintuko storis, vėjas, masalo dydis, metimo kampas ir tai, kokio kritimo nori.
Pradėk nuo tokio svorio, su kuriuo aiškiai jauti dugną ir valdai kritimą. Su per lengva galva bus sunku suprasti, kas vyksta apačioje. Per sunki galva per greitai daužys dugną ir sutrumpins natūralų gumos kritimą.
Stiprioje srovėje net keli gramai gali smarkiai pakeisti masalo kontrolę. Jei guma ilgai nepasiekia dugno, o pintukas išsipučia lanku, didesnė galva dažnai duos daugiau kontrolės nei dar jautresnis blankas.
Džigavimas: paprasta technika, kurią sunku atlikti gerai
Klasikinis džigas iš pirmo žvilgsnio paprastas: užmeti, palauki, kol guma pasieks dugną, keliais ritės pasukimais ją pakeli ir vėl leidi kristi. Taip dirbi iki pat valties ar kranto.
Sunkiausia – atskirti dugną nuo kibimo. Akmuo duoda vienokį kontaktą, minkštas dumblas – kitokį. Starkio smūgis kartais toks trumpas, kad jį nesunku palaikyti paprastu dugno nelygumu.
Kontroliuok valą. Guma turi kristi laisvai, bet pintukas neturi gulėti ant vandens kilpomis. Kuo geriau matai ir jauti kritimą, tuo mažiau kibimų praleisi.
Kibimas dažnai ateina masalui krentant
Klasikinis starkio „kalimas“ – tik viena kibimo forma. Kartais smūgis aiškiai nueina į blanką. Kartais pajunti vos vieną stuktelėjimą. O kartais guma paprasčiausiai nustoja kristi per anksti arba staiga pajunti papildomą svorį.
Jei žinai, kiek maždaug sekundžių guma krenta tame gylyje, o šį kartą sustojo gerokai anksčiau, reaguok. Starkis galėjo paimti masalą kritimo metu.
Čia pintuko kontrolė ypač svarbi. Stebėk jo kampą ir atsipalaidavimą – dalį kibimų pirmiau pamatai, o tik tada pajunti.
Kaip teisingai pakirsti starkį
Starkio žandikauliai tvirti, todėl džigaujant svarbus aštrus kabliukas ir aiškus kontaktas su masalu. Pajutęs aiškų kibimą, surink laisvą valą ir pakirsk greitai bei kontroliuojamai. Didelio mosto savaime nereikia.
Su plonu pintuku ir standesniu blanku sistema mažai amortizuoja. Pernelyg stiprus pakirtimas gali perkrauti valą, mazgą ar kabliuką, todėl jo jėgą derink prie naudojamo įrankio, o ne vien prie žuvies rūšies.
Kabliuką tikrink reguliariai. Po kelių kontaktų su akmenimis ar kriauklėmis smaigalys jau gali būti atšipęs, nors akimi to beveik nepamatysi.
Ką daryti, kai starkis tik daužo masalą
Jei gauni kelis trumpus stuktelėjimus, bet žuvies nepakerti, taško dar nenurašyk. Pirmiausia pasižiūrėk, kaip pateiki masalą.
- Sumažink gumos dydį arba rinkis siauresnį profilį.
- Pabandyk lengvesnę galvą ir ilgesnį kritimą.
- Sutrumpink arba pailgink pauzę.
- Patikrink, ar kablio dydis atitinka gumą ir smaigalys lieka laisvas.
- Keisk pravedimo greitį, o spalvą palik vėlesniam bandymui.
Jei kontaktai kartojasi toje pačioje vietoje, tai jau rimtas signalas. Įsimink metimo kryptį, gylį ir atstumą iki briaunos. Geras starkinis taškas neretai laiko ne vieną žuvį.
Naktinė starkių žvejyba vobleriais
Naktinė starkių žūklė vobleriais gali gerokai skirtis nuo dieninio džigo. Kai kuriuose telkiniuose naktį starkiai laikosi sekliau, tačiau vien tai dar nereiškia aktyvaus maitinimosi. Seklūs ruožai prie krantų, molų, akmenų ar briaunų yra vietos, kurias verta patikrinti, o ne garantuotas naktinis „stalas“.
Tokiose vietose patogūs negiliai dirbantys minnow tipo, siauri žuvelę imituojantys vobleriai. Juos galima vesti lėčiau ir kontroliuoti jų darbą virš dugno bei kliuvinių. Darbo gylis ir greitis čia dažnai svarbesni už agresyvų tampymą.
Tik nereikia tikėtis, kad kiekvieną naktį starkiai būtinai pakils į metro gylį. Jei sekluma tuščia, tikrink pirmą gylio lūžį arba vietą, kur matosi pašarinės žuvies judėjimas.
Velkiavimas starkiams
Velkiaujant reikia žinoti du dalykus: kokiame sluoksnyje dirba masalas ir kur tuo metu laikosi žuvis. Jei ežeras aštuonių metrų gylio, tai dar nereiškia, kad penkiuose metruose einantis vobleris bus teisingas pasirinkimas.
Maršrutą vesčiau palei briauną, šlaitą ar pašarinės žuvies būrio kraštą. Echolotas padeda suprasti, ar masalas apskritai eina tame sluoksnyje, kuriame stovi žuvis.
Keisk ne tik voblerį, bet ir greitį bei trajektoriją. Posūkyje vienas masalas pagreitėja, kitas sulėtėja – neretai kibimas ateina per patį posūkį.
Starkių žvejyba gyva žuvele
Starkius galima gaudyti ir žuvele, naudojant plūdinę arba dugninę sistemėlę, jei tuo metu tai leidžia taisyklės ir konkretaus telkinio režimas.
Bendruosiuose vidaus vandenyse nuo sausio 2 d. iki balandžio 30 d. žuvelę masalui naudoti draudžiama, išskyrus Kuršių marias; žuvies gabalėliui šis draudimas netaikomas. Starkio sezonas prasideda birželio 1 d., todėl bendruoju atveju šie laikotarpiai nesikerta. 7 priedo telkiniuose starkius leidžiama gaudyti tik dirbtiniais masalais, tad žuvelė ten starkių žūklei netinka nepriklausomai nuo sezono.
Laukti, kol starkis žuvelę giliai praris, nereikia. Kuo giliau kabliukas atsiduria, tuo sunkiau žuvį saugiai paleisti, todėl kibimą geriau pakirsti laiku, be bereikalingo delsimo.
Poledinė starkių žvejyba
Ant ledo starkių paieška primena darbą su žemėlapiu. Jei po tavimi tuščia, dar kelios eketės dažnai duos daugiau naudos nei valanda virš tos pačios duobės.
Tikrink gylio lūžius, vagos kraštus, kalniukus ir vietas, kur laikosi pašarinė žuvis. Vibai, balansyrai ir vertikalūs masalai leidžia greitai patikrinti kelis vandens sluoksnius.
Sonaras po ledu padeda suprasti, ar žuvis stovi prie dugno, ar pakilusi aukščiau. Tačiau joks taškas nevertas rizikos – ledą vertink pagal realias sąlygas, ne pagal datą kalendoriuje.
8 dažniausios starkių žvejybos klaidos
- Žvejojama „gražioje“ vietoje, nors šalia nėra nei pašarinės žuvies, nei kitų aktyvumo ženklų.
- Uždedama per sunki galva, todėl guma per greitai kala dugną ir nebelieka normalesnio kritimo.
- Stiprioje srovėje naudojamas be reikalo storas pintukas, kurį srovė išpučia lanku.
- Nuolat keičiama gumos spalva, nors masalas eina ne tuo gyliu.
- Tas pats pravedimas kartojamas visą dieną, net kai starkis tik baksteli ar palydi masalą.
- Kibimas masalui krentant nepastebimas, nes pintukas nekontroliuojamas.
- Žvejojama buku kabliuku po daugybės kontaktų su akmenimis.
- Po pirmo kibimo taškas paliekamas per greitai, nors toje pačioje briaunos atkarpoje gali stovėti daugiau starkių.
Paprastas pirmos starkių žūklės planas
1. Surask briauną, vagos kraštą arba kieto dugno ruožą.
2. Patikrink, ar šalia yra pašarinės žuvies arba kitų gyvybės ženklų.
3. Parink tokį galvos svorį, su kuriuo aiškiai jauti dugną ir valdai kritimą.
4. Pradėk nuo paprastos 7–12 cm gumos.
5. Keisk pravedimo greitį ir pauzės trukmę.
6. Tik tada žaisk spalvomis ir smulkesniais masalo niuansais.
7. Gavęs kibimą įsimink gylį, metimo kryptį, kritimo trukmę ir vietą ant briaunos.
DUK apie starkių žvejybą
Kada galima pradėti gaudyti starkius?
Birželio 1 d. Starkių žvejyba draudžiama nuo kovo 1 d. iki gegužės 31 d. imtinai.
Kokio dydžio starkį galima pasiimti?
Bendruoju režimu galima pasiimti 50–65 cm ilgio starkį. Mažesnį nei 50 cm ir didesnį nei 65 cm starkį reikia iš karto paleisti. 7 priedo ir limituotos žvejybos telkiniuose gali galioti kitoks režimas.
Kiek starkių galima pasiimti?
Bendruoju režimu – iki 2 starkių per vieną žvejybą. 7 priedo telkiniuose leidžiama pasiimti vieną ne mažesnį kaip 65 cm sterką, o turint ar naudojant sonarą sugautus sterkus privaloma paleisti.
Kur dažniausiai laikosi starkiai?
Dažnos paieškos vietos – briaunos, vagos kraštai, kietesnio dugno ruožai, povandeniniai kalniukai ir vietos šalia pašarinės žuvies.
Koks geriausias guminuko dydis starkiui?
Dažnas pradinis pasirinkimas – 7–12 cm guma. Dydį derink prie pašarinės žuvies, gylio ir starkių reakcijos.
Kokio svorio galvakablį rinktis?
Tokio, su kuriuo aiškiai jauti dugną ir kontroliuoji kritimą. Svorį lemia gylis, srovė, vėjas, pintukas ir masalo dydis.
Ar starkiai kimba dieną?
Taip. Starkiai dažnai suaktyvėja prieblandoje, tačiau dieną taip pat juda ir maitinasi. Konkretus aktyvumo laikas priklauso nuo telkinio, gylio, šviesos ir pašarinės žuvies vietos.
Ar starkiui būtinas fluorokarbonas?
Nebūtinas visada. Jis naudingas dėl atsparumo trinčiai į akmenis, kriaukles ir kliuvinius. Nuo lydekos nukandimo plonas fluorokarbonas patikimai neapsaugo.
Kada geriau džigauti – ryte ar vakare?
Ir rytas, ir vakaras gali būti geri. Prieblandoje starkiai dažnai suaktyvėja, bet vieta ir žuvies gylis svarbiau už laikrodį.
Ar naktį starkius galima gaudyti sekliai?
Taip, kai kuriuose telkiniuose naktį starkiai laikosi sekliau. Jei sekluma tuščia, tikrink pirmą briauną ar gylio perėjimą.
Pabaigai
Starkis nėra žuvis, kurią reikia „pergudrauti“. Dažniausiai užtenka tiksliai suprasti, kur jis stovi ir kaip tuo metu pateikti masalą.
Gerą starkinę žūklę retai padaro viena „stebuklinga“ guma. Kur kas daugiau duoda perskaitytas dugnas, teisingai parinktas svoris, kontroliuojamas kritimas ir gebėjimas pakartoti metimą, per kurį jau gavai kontaktą.
Kai jauti ne tik kibimą, bet ir dugną, kritimo laiką bei briaunos pradžią, starkių žvejyba iš spėliojimo virsta sistema.


