Upėtakių žvejyba žiema Lietuvoje prasideda sausio 1 d. – tą dieną atšaukiamas neršto laikotarpio draudimas. Nuo Naujųjų daugybė žvejų skuba prie upelių tikėdamiesi pagauti šią vikrią žuvį, nepaisydami net stingdančio šalčio. Sezonas tęsiasi iki spalio 1 d., tačiau žiemą ir ankstyvą pavasarį žvejyba labai specifinė dėl šalto vandens ir žuvų vangumo. Reikia žinoti ne tik kada galima gaudyti, bet ir kur ieškoti upėtakių, kokius masalus pasirinkti bei kaip juos tinkamai pateikti, kad žūklė būtų sėkminga.

Upėtakių žvejybos sezono pradžia

Upėtakių žūklė Lietuvoje oficialiai leidžiama nuo sausio 1 d. iki spalio 1 d. Tai reiškia, kad pasibaigus rnerštui (spalio–gruodžio draudimui), jau Naujųjų metų pirmą dieną galima pradėti medžioti marguosius upėtakius. Visgi nepamirškite, kad galioja ir kitos taisyklės: gaudyti leidžiama tik dirbtiniais masalais (draudžiami bet kokie gyvi masalai, pvz., sliekai ar žuvelės), nuo 2024 metų žvejyba vyksta pagavai-paleisk principu, todėl upėtakius negalima imti. Tam tikruose ruožuose taikomi ir papildomi reikalavimai – pavyzdžiui, norint žvejoti Merkio upės aukštupyje virš Ožkelaičių tilto, reikia įsigyti specialią žvejo mėgėjo kortelę.

Geriausios upės pradedančiajam žvejui

Kur gi važiuoti naujokui? Upėtakių entuziastai savo slaptų vietų dažnai neatskleidžia, tačiau Lietuvoje yra nemažai gerai žinomų upių ir upelių, kur pradedančiajam verta pabandyti laimę. Paprastai upėtakiai gyvena mažesnėse, švariose ir vėsiose upėse – „negražiose vietose upėtakių nėra“, kaip sako žvejai. Žemiau pateikiame kelias lengvai pasiekiamas ir žuvingas upes, nuo kurių verta pradėti:

• Merkio upė (Dzūkija) – didžiausia šaltavandenė Pietų Lietuvos upė, garsėjanti lašišinėmis žuvimis. Pradedančiajam rekomenduojami Merkio aukštupio ruožai Varėnos rajone, kur upė siauresnė ir negili. Patogu privažiuoti ties Valkininkais ar netoli Puvočių kaimo (yra keliukai ir stovyklavietės pakrantėse). Šiose atkarpose Merkys vingiuoja miškais, o intakų santakos (pvz., kur įteka Ūla, Grūda, Skroblus) sukuria daug žadančius ruožus. Merkio vandenys itin švarūs ir vėsūs, todėl čia gausu upėtakių. Beje, Merkys – licencinė upė (kai kuriose atkarpose), tad nepamirškite pasitikrinti dėl kortelės, jei žvejosite aukščiau Ožkelaičių tilto.
• Žeimenos upė ties Kaltanėnais (Aukštaitija) – Žeimena yra viena žuvingiausių ir skaidriausių mūsų upių, garsėjanti dideliais upėtakiais. Rytų Lietuvoje esantis Kaltanėnų miestelis – populiari vieta pradėti žūklę Žeimenoje, nes čia upė pakankamai plati, vidutinio sraunumo, nėra sudėtingų užvartų. Upės vaga vingiuoja pro miškus, dugne gausu akmenų – puikus upėtakių prieglobstis. Patogu, kad netoli yra kelias ir stovyklavietės. Naujokui tai reiškia lengvesnį priėjimą prie vandens ir geras galimybes pagauti pirmąjį upėtakį.
• Vilnios upė (Vilnelė) ties Belmontu (Vilnius) – visai šalia miesto centro vingiuojanti Vilnelė yra puiki vieta pasitreniruoti gaudant upėtakius. Ruožas ties Belmontu (Pavilnių regioniniame parke) lengvai pasiekiamas pėsčiomis, yra takeliai palei upę. Čia upė srauni, su akmenimis, nedidelėmis rėvelėmis ir duobėmis – upėtakiai čia nuolat laikosi. Vilnelėje gaudo tiek spiningautojai, tiek muselininkai, o žuvys periodiškai yra įveisinamos, tad naujokui šansų tikrai yra. Tiesa, Vilnios upėtakiai smulkesni, todėl puikiai tinka mokytis žūklės technikos. Būtina paminėti, kad šiame ruože galima gaudyti tik su vienu vienšakiu kabliuku be užkarpėlės.
• Ūlos upė (Varėnos r.) – legendinis Merkio intakas, daugelio laikomas viena gražiausių upėtakių upių Lietuvoje. Ūla garsėja itin skaidriu vandeniu ir smėlėtu dugnu. Žiemą jos vanduo ne taip stipriai atvėsta dėl požeminių versmių, todėl upėtakių aktyvumas gali būti didesnis. Naujokui patartina rinktis Ūlos atkarpas prie Zervynų ar Mančiagirės kaimų, kur upę kerta keliai ir yra įrengtos stovyklavietės. Ten patogu prieiti prie vandens, be to, galima pasigrožėti įspūdingomis atodangomis. Ūloje upėtakių daug, tačiau vanduo skaidrus – teks prisėlinti atsargiai!
• Siesarties upė (Ukmergės r.) – Vidurio Lietuvoje upėtakių taip pat esama: viena žinomų vietų – Siesartis. Tai Neries intakas, kurio tam tikruose ruožuose gyvena margieji upėtakiai. Upė nėra labai maža – pradedančiajam patogu spiningauti. Rekomenduojamos atkarpos Siesarties kraštovaizdžio draustinyje netoli Šešuolėlių ir Lėno – ten upė teka miškais, vagoje daug akmenų, žemi krantai. Privažiuoti galima vietiniais keliais, pakrantėse rasite takelių. Siesartyje sužvejoti upėtakį galima ir žiemą, nes upė paprastai neužšąla.

(Žinoma, tai tik keletas pavyzdžių. Upėtakių aptinkama ir Žemaitijoje – pavyzdžiui, Minijos ar Jūros upių baseinuose. Ten geriausia ieškoti mažesnių intakų ar aukštupio ruožų, kuriuose vanduo vėsiausias.)

Kur ieškoti upėtakio upėje?

Surasti upėtakį žiemą – pusė sėkmės. Šios žuvys nevienodai pasiskirsto upėje priklausomai nuo sezono. Šaltuoju laikotarpiu (sausį, vasarį ir kol vanduo dar neįšilęs pavasarį) upėtakių reikia ieškoti giliausiose upės vietose – duobėse, lėto tekėjimo ruožuose. Dažnai tai būna tiesesnės upės atkarpos, kur tėkmė aprimusi ir yra kiek didesnis gylis. Tokiose vietose upėtakiai žiemoja, taupydami energiją. Jie mielai laikosi prie priedangų – ten, kur į upę įvirtę rąstai, nuo kranto pasvirę medžiai ar dunkso stambūs akmenys. Už kliuvinių srovė sulėtėja, susidaro užutėkiai, o po šakomis krenta šešėlis, tad upėtakis gali saugiai slėptis. Būtinai apžvelkite duobes prie krantų ar posūkiuose – jų pašlaitėse srovė lėtesnė, vanduo giliau išgraužtas, neretai ten kaupiasi nukritusios šakos. Žiemą upėtakiai būna gana vangūs, dažnai aptinkami net apsinešę dėlėmis, todėl giliame užutėkyje stovintis laimikis ne visuomet puls pro šalį plaukiantį masalą. Dėl to žvejui svarbu masalą tiesiai „po nosimi“ pateikti ten, kur žuvis tupi (pvz., palei pat povandeninį rąstą ar akmenį).

Ankstyvą pavasarį, kai tik vanduo ima po truputį šilti ir gamta atgyja, upėtakiai pradeda judėti aktyviau. Saulėtomis dienomis, ypač apie vidurdienį, jie gali išlįsti iš duobių ir trumpam užsukti į seklumas ar nedideles rėvas pasimaitinti. Vis dėlto net ir kovą–balandžio pradžioje margieji upėtakiai vengia labai stiprios srovės – stengiasi išvengti bereikalingo energijos eikvojimo plaukiant prieš tėkmę. Todėl dažniausiai apsistoja ties ribomis tarp sraunumo ir ramumos: pavyzdžiui, užsiima poziciją už didelio akmens (užuovėjoje) ar prie rėvos pradžios, kur greta greitos srovės yra ramus vandens plotelis. Iš ten patogu iššokti į srovę pagriebti atplaukiančio grobio ir vėl grįžti atgal. Apžiūrėkite rėvų pakraščius – ten pavasarį būna daugiausiai kibimų. Taip pat gera idėja patikrinti priekrantės zonas po stačiais krantais, kur krenta šešėlis: po išgraužtomis pakrantėmis upėtakiai jaučiasi saugūs ir dažnai ten tyko grobio.

Pagrindiniai žieminiai masalai upėtakiams

upėtakių žvejybai žiema labiausiai tinka maži, lengvi ir lėtai skęstantys masalai. Didelių ar labai greitai plūksiančių masalų šaltame vandenyje žuvis tiesiog nesivys – jiems trūksta energijos, be to, vangi žuvis mieliau griebia mažesnį kąsnį. Pradedančiajam svarbu turėti įvairių rūšių masalų, kad galėtų eksperimentuoti, nes nežinia, kuris tądien upėtakiui patiks labiausiai. Štai pagrindinės masalų kategorijos, kurios pasiteisina gaudant upėtakius žiemą ir pavasario pradžioje:

• Vobleriai. Maži, 3–5 cm ilgio vobleriukai – ko gero populiariausias masalas upėtakių spiningautojų tarpe. Geriausia rinktis siaurą voblerį, imituojantį nedidelę žuvelę (tokia ir yra pagrindinė upėtakio grobio mitybos bazė žiemą). Naujokui vertėtų pradėti nuo neutralios spalvos voblerių (pilkų, rusvai gelsvų, sidabrinių), nes jie universaliai veikia bet kokiomis sąlygomis. Skaidriame vandenyje geriau natūralūs atspalviai, o po stipraus lietaus ar polaidžio, kai upė drumsta, galima pamėginti ir ryškesnį voblerį (oranžinį, ryškiai geltoną). Patyrę žvejai neretai naudoja ir specialius „twitch“ tipo voblerius – juos traukiant masalas trūkčioja į šonus, imituodamas sužeistą žuvelę. Toks veiksmas gali labai sudominti plėšrūną, tačiau šią techniką išmokti reikia laiko. Todėl kol kas svarbiausia – turėti bent keletą patikimų mažų voblerių savo dėžutėje.
• Silikoniniai masalai. Pastaruoju metu vis labiau populiarėja minkšti guminiai masalai upėtakių žūklei. Dažniausiai naudojami nedideli (~5 cm) „tvisterio“ tipo guminukai ar mažos vabzdžių lervų imitacijos (pvz., uodo trūklio lervos, lašalo lervos iš silikoninio masalo). Jų privalumas – galima labai lėtai ir subtiliai pravesti masalą, pritaikant masalo dydį prie natūralaus grobio. Pradedantiesiems paprasčiausia silikoninį masalą naudoti su mažu galvakabliu (1–3 g). Užmeskite tokį guminuką į duobę, leiskite nuskęsti iki dugno ir lėtai truktelėkite porą metrų – jis atrodys tarsi dugne spurda koks kirminas ar žuvelė. Tada vėl pauzė, vėl kelis metrus patraukite. Toks žaidimas gali išprovokuoti net ir vangų upėtakį griebti masalą.

Masalo pateikimo technika šaltame vandenyje

Žiemą ir ankstyvą pavasarį svarbu masalą pateikti teisingai – pravedimo technika gali lemti, ar upėtakis susigundys atakuoti, ar ne. Pagrindinis patarimas naujokui – netraukti masalo per greitai. Šaltame vandenyje upėtakiai vangūs, todėl lėtas, natūralus masalo vedimas yra raktas į sėkmę. Pabandykite masalą traukti tolygiai lėtai, vos sukant ritę – tik tiek, kad jaustumėte masalo darbą. Taip pat nebijokite pauzių: trumpam sustabdžius masalą, jis ima srovėje sūpuotis vietoje, ir būtent tą akimirką žuvis dažnai čiumpa grobį. Pavyzdžiui, vesdami voblerį darykite 1–2 sekundžių pauzes kas kelis metrus – neretai per tokią pauzę pajusite smūgį.

Labai efektyvus būdas žiemą – „driftinimas“ pasroviui. Tai reiškia, kad masalą leidžiame nešti srovei beveik natūraliai, tik šiek tiek jį valdydami. Praktikoje tai atrodytų taip: užmeskite masalą šiek tiek įstrižai prieš srovę (45° kampu aukštyn prieš srovę) ir pradėkite lėtai suvynioti valą. Masalas pradės judėti pasroviui, tačiau tuo pat metu judės ir skersai upės – natūraliai keliaus su tėkme, atrodydamas lyg pasroviui plaukianti žuvelė ar vabzdys. Jūs tik kontroliuokite jo judėjimą, kad neužkibtų už dugno kliuvinių: lengvai timptelėkite, pakelkite kotą aukščiau, vėl duokite laisviau dreifuoti. Toks pusiau dreifuojantis masalo pravedimas labai vilioja tingų upėtakį – grobis pats atplaukia į nasrus. Daug patyrusių žvejų netgi rekomenduoja žiemą masalus vesti ne prieš srovę (kaip įprasta), o pasroviui – tuomet žuvys lengviau juos pasiveja.

Apibendrinant kelis technikos patarimus naujokui žiemą: traukite masalą lėtai ir tolygiai, dažnai stabtelėkite, leiskite jam dreifuoti su srove. Stebėkite upės tėkmę – jei matote ramų tarpą už akmens ar sūkuringą duobutę už medžio kamieno, ten ir nukreipkite masalą, leiskite jam ten pabūti. Būtent tokiose vietose tūnantis upėtakis nesugebės atsispirti lengvam grobiui. Svarbiausia – būkite kantrūs ir atkaklūs. Upėtakių žvejyba žiema reikalauja įdėti daugiau pastangų, tačiau pirmasis laimikis atpirks su kaupu!