Vijūnas (lot. Misgurnus fossilis) – tai nedidelė lietuviška žuvis, gyvenanti gėluose vandenyse ir garsėjanti paslaptingu gyvenimo būdu. Ši žuvis priklauso vijūninių šeimai ir dar visai neseniai buvo plačiai paplitusi visoje Lietuvoje. Dabar vijūnas laikomas reta rūšimi – jis įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą, saugomas įstatymų. Įdomu tai, kad vijūnas turi unikalių biologinių savybių: pavyzdžiui, jis gali kvėpuoti atmosferos oru naudodamas žarną. Dėl šios ypatybės vijūnas gali išgyventi ten, kur kitoms žuvims trūktų deguonies – net dumblėtuose vandens telkiniuose. Be to, vijūnas itin jautrus oro pokyčiams – pastebėta, kad prieš orų permainas ši žuvelė suaktyvėja. Todėl seniau žmonės vijūną laikydavo net kaip gyvą barometrą orams spėti. Visos šios savybės daro vijūną ypatingai įdomų gamtos tyrinėtojams ir gamtos mylėtojams, nors plačiajai visuomenei ši paslaptinga žuvis nėra gerai žinoma.

Vijūnas Lietuvos vandenyse

Vijūnas paplitęs daugelyje Europos vietų – nuo Prancūzijos šiaurės iki Rusijos (Nevos baseino) rytuose, tačiau jo nėra Skandinavijoje, Didžiojoje Britanijoje, Italijoje ar Graikijoje. Lietuvoje vijūnas anksčiau buvo laikomas įprasta žuvele: aptinkamas ežeruose, upėse, kūdrose visoje šalies teritorijoje. Vis dėlto XX a. viduryje šių žuvų stipriai sumažėjo dėl neaiškių priežasčių. Nuo 2000 m. vijūnas oficialiai priskirtas saugomoms rūšims ir įtrauktas į Lietuvos raudonąją knygą. Laimei, pastaraisiais dešimtmečiais vijūnų populiacija po truputį stabilizavosi ir net ima atsigauti. Dabar ši rūšis Lietuvoje vis dar reta, bet vietomis vėl randama. Daugiausia vijūnų aptinkama Nemuno deltoje, žuvininkystės tvenkiniuose, taip pat kai kuriuose nedideliuose ežeruose. Pavyzdžiui, stabilios vijūnų populiacijos pastebėtos Buveinių ežere (Tauragės r.) ir mažame Bevardžio ežerėlyje Vilniaus Verkių regioniniame parke. Vijūnas mėgsta lėtai tekantį ar stovintį vandenį – ši žuvis gyvena uždumblėjusiuose upeliuose, senvagėse, pelkėtuose ežeruose. Tokiose vietose gausu vandens augalijos, dumblų ir pūvančių augalų liekanų, kur vijūnas randa maisto bei slėptuvių. Įdomu, kad vijūnai gali išgyventi net laikinai išdžiūstančiose balose ar kūdrose – įsmigę į drėgną dumblą jie pralaukia sausmetį, kol vėl atsiranda vandens. Ši savybė leidžia vijūnui sėkmingai išlikti aplinkose, kurios kitoms žuvims būtų neprieinamos.

Vijūnas: išvaizda ir biologinės savybės

Vijūnas išsiskiria ungurį primenančia kūno forma – jis pailgas, cilindriškas, šiek tiek šonuose suplotas. Suaugęs vijūnas užauga maždaug iki 25–30 cm ilgio (dažniausiai apie 18–20 cm) ir pasiekia 25–40 gramų svorį. Kūno spalva gelsvai rusva arba tamsiai geltona, pilvinė dalis šviesesnė. Išilgai abiejų šonų driekiasi viena plati tamsi juosta, o virš jos ir po ja matyti po dvi siauresnes tamsias linijas. Vijūno kūnas yra dėmėtas, pelekai taip pat nusėti nedidelėmis dėmelėmis. Žvynai labai smulkūs, įaugę į odą, šoninę liniją (pojūčiams skirtų žvynų eilę) plika akimi sunku įžiūrėti. Galva maža, akys taip pat mažos ir įsodintos viršugalvyje – tai rodo prisitaikymą gyventi drumstame vandenyje, kur regėjimas nėra svarbiausias pojūtis. Būdingiausias vijūno bruožas – aplink žiotis išsidėsčiusios net penkios poros ūsų (ūselių). Šie maži “ūsai” yra jautrūs skonio ir lytėjimo organai, padedantys žuviai ieškati maisto dumble.

Vijūno biologinės savybės ne mažiau įdomios nei išorė. Kaip minėta, ši žuvis gali kvėpuoti ne tik vandenyje ištirpusiu deguonimi per žiaunas, bet ir tiesiogiai oru – ryja orą vandens paviršiuje, o deguonį pasisavina žarnyne. Tai – unikalus prisitaikymas, išskiriantis vijūną iš kitų Lietuvoje gyvenančių žuvų. Dėl šio gebėjimo vijūnas gali išgyventi vandenyje, kuriame labai mažai deguonies (pavyzdžiui, balose, pelkėtuose tvenkiniuose). Pastebėta, kad vijūno lervutės vos išsiritusios turi išorines žiaunas – tarsi maži buožgalviai. Ši savybė būdinga labai nedaugeliui žuvų. Dar viena įdomybė: paimtas į rankas vijūnas gali skleisti keistus, vos girdimus cypimo garsus. Dėl šių garsų Žemaitijoje vijūnas pramintas pypliu, o kai kuriose kitose vietovėse – čipliu. Iš pažiūros ramus, rusvas ir ūsuotas vijūnas iš tiesų yra labai savitas mūsų vandenų gyventojas, prisitaikęs klestėti ten, kur kiti neišgyventų.

Kuo minta Vijūnas ?

Vijūnas – dugninė žuvis, mintanti tuo, ką randa dumble. Jo racioną sudaro smulkūs bestuburiai gyvūnai: įvairių vabzdžių lervos, kirmėlės, mažos sraigės, maži vėžiagyviai ir kt. Taip pat vijūnas lesa detritą – suirusių augalų liekanas ir kitą organinę medžiagą dugne. Rausdamas dumblą ir ieškodamas maisto, vijūnas nuolat “ragauja” aplinką savo ūseliais aplink burną. Tokia mityba naudinga ekosistemai – vijūnai sutvarko dumblo sluoksnį, sunaudoja organines atliekas ir yra grobis plėšrioms žuvims. Vijūnas iš tiesų yra savotiškas tvarkdarys vandens telkiniuose.

Vijūno elgsena

Dėl savo uždaro gyvenimo būdo vijūnas pelnė paslaptingos žuvies reputaciją. Dieną šie žvynuotieji slapukai paprastai tūno pasislėpę: įsirausia į minkštą dumblą arba slepiasi tarp vandens augalų šaknų. Tokiose slėptuvėse jie praleidžia šviesų paros metą beveik nejudėdami. Su tamsa vijūnai suaktyvėja – tai naktinės žuvys, kurios temstant išlenda iš dumblo ir ima ieškoti maisto. Plaukiodamas vijūnas juda rangydamasis, vinguriuodamas visu kūnu. Jis dažniausiai plaukioja pavieniui – vijūnai nėra būrinės žuvys ir susitelkia tik per nerštą. Įdomu, kad vijūnai labai jautrūs atmosferos slėgio pokyčiams: artėjant audrai ar staigiai orų permainai, jie tampa neramūs, ima intensyviau plaukioti, kilti į vandens paviršių. Seniau žmonės pastebėjo šią savybę ir net laikydavo vijūnus namuose, stiklainiukuose ar akvariumuose, kad iš jų elgsenos galėtų nuspėti orus – dėl to vijūnas gavo “gyvojo barometro” pravardę.

Vijūno gyvenimo ciklas

Vijūnai auga gana greitai, subręsta būdami vos 2–3 metų amžiaus. Tuo metu jie būna užaugę apie 14–16 cm ilgio ir sveria apie 25–30 gramų. Tai reiškia, kad vos per porą metų maža vijūno jauniklė tampa suaugusia žuvimi, galinčia daugintis. Manoma, kad vijūnai gyvena apie 8–10 metų, nors tiksli gyvenimo trukmė nėra lengvai nustatoma – gamtoje nemažai vijūnų žūsta nuo plėšrūnų dar nesulaukę senatvės.

Kaip neršia Vijūnas

Vijūnų veisimosi metas prasideda vėlyvą pavasarį ir tęsiasi iki vasaros pradžios. Paprastai vijūnai neršia gegužės–liepos mėnesiais, kai vandens temperatūra sušyla iki ~14–19 °C. Nerštas vyksta porcijomis – patelė vienu kartu neišneršia visų ikrų, o padeda juos per kelis kartus, per kelias dienas ar savaites. Vijūnų ikreliai yra smulkūs, jų būna labai daug – viena patelė per sezoną gali išleisti net apie 100–150 tūkstančių ikrelių. Ikreliai klijuojami prie povandeninių augalų, dumblių stiebelių ar kitų povandeninių objektų, kur prilipę vystosi apie savaitę ar dvi (priklausomai nuo vandens temperatūros). Išsiritusios lervutės su išorinėmis žiaunomis kurį laiką slepiasi augalijos tankmėje ir minta savo trynio maišelio atsargomis.

Paaugę jaunikliai ima maitintis smulkiais planktono organizmais, o vėliau pereina prie dugno gyvūnijos. Vijūnų išlikimo strategija – gausumas: nors daugybė jauniklių žūva, išlikę keli individai užtikrina rūšies tęstinumą. Dėl didelio vislumo vijūnai gali greitai atkurti populiaciją, jei sąlygos pagerėja. Pavyzdžiui, į naują izoliuotą kūdrą patekę keli vijūnai per kelerius metus gali prisiveisti dešimtimis – žinoma, jei kūdroje nėra juos ryjančių plėšrūnų ir netrūksta maisto.

Vijūnas žvejyboje

Nors vijūnas – įdomi ir naudinga žuvis, mėgėjų žūklėje jis praktiškai nesugaunamas. Ši žuvis gyvena dumble ir retai kada kimba ant meškerės masalo, be to, dėl nedidelio dydžio nėra tiesioginis žūklės taikinys. Oficialiai vijūnas Lietuvoje nežvejojamas – jis įrašytas į saugomų žuvų sąrašą, todėl gaudyti ar tuo labiau imti jį iš gamtos draudžiama. Net specialiai ieškant, pagauti vijūną sudėtinga, nes jis slepiasi dugne. Vis dėlto kartais vijūnai netyčia pakliūva į gaudykles ar smulkius tinklus, statomus verslinei žvejybai. Tokiais atvejais žvejai privalo sugautą saugomą žuvį nedelsiant paleisti atgal į tą patį vandens telkinį.

Įdomu, kad anksčiau kaimo vietovėse vijūnai buvo vertinami kaip masalas plėšriosioms žuvims vilioti. Gyvi vijūnai yra labai vikrūs ir tvirti, vandenyje vinguriuoja patraukliai, todėl seniau juos panaudodavo kaip jauką lydekoms ar vėgėlėms gaudyti. Iš tiesų daugelis plėšrių žuvų, tokių kaip lydekos, vėgėlės ar net upėtakiai, mielai ėda vijūnus – tad vijūnas yra svarbi vandens maisto grandinės dalis. Šiandien, žinoma, dėl saugomos rūšies statuso vijūnų niekas žvejyboje nenaudoja. Tačiau bet kuris žvejys gali patvirtinti, kad turėti vijūnų vandens telkinyje yra geras ženklas – vadinasi, vanduo švarus, daug smulkių gyvių, o ir plėšrios žuvys turės kuo maitintis. Taigi net ir nežvejojamas, vijūnas yra naudingas ir žuvininkystėje, ir ekosistemoje bendrai.

Vijūnas ir gamtosauga

Vijūnas šiuo metu priskiriamas retoms, bet dar neišnykusioms rūšims – naujausioje Lietuvos raudonojoje knygoje jis klasifikuojamas kaip “arti grėsmės esantis”. Tai reiškia, kad vijūnų populiacija nėra kritinė, tačiau rūšiai iškilę pavojai, kuriuos būtina stebėti. Pagrindinės grėsmės susijusios su aplinkos pokyčiais: nors ši žuvis ištverminga deguonies trūkumui, ji labai jautri aplinkos taršai. Į dumblą ir vandenį patekę pesticidai, trąšos, sunkieji metalai kaupiasi vijūnų organizme ir gali juos pražudyti. Taip pat vijūnams kenkia buveinių naikinimas – pelkių sausinimas, upelių tiesinimas, užtvankų statyba pakeičia jų pamėgtas ramias kūdras ir senvages. Tokiuose pakitusiuose vandens telkiniuose vijūnai nebegali gyventi. Kitas veiksnys – invazinės ar plėšrios žuvys (pvz., jeigu į mažą balą patektų lydekų, jos greitai išgaudytų visus vijūnus). Visa tai nulėmė vijūnų nykimą XX a. antroje pusėje.

Norint apsaugoti vijūnus, imtasi įvairių priemonių. Kaip minėta, jau keli dešimtmečiai šios žuvys oficialiai saugomos – jas draudžiama gaudyti, pardavinėti, naikinti. Lietuvos aplinkosaugininkai vykdo vijūnų tyrimus ir stebėseną: pavyzdžiui, Nemuno deltos regione buvo suskaičiuotas gana gausus vijūnų kiekis (vidutiniškai ~175 indiv./ha), kas nuteikia optimistiškai dėl populiacijos atsikūrimo. Rūšies apsaugai sukurtas specialus apsaugos planas, o vijūnas įtrauktas į tarptautinius saugomų rūšių sąrašus (ES Buveinių direktyvos ir Berno konvencijos). Praktikoje tai reiškia, kad saugomos vijūnų gyvenamosios buveinės – pelkėti ežerėliai, senvagės. Gamtosaugininkai ragina saugoti mažus vandens telkinius nuo teršimo ir niokojimo. Net palikta maža kūdra kieme gali tapti prieglobsčiu vijūnams, jei joje daug augalų, yra dumblo ir neplaukioja plėšrios žuvys. Saugant vijūną, kartu išsaugoma ir visa gausybė kitų smulkių vandens organizmų, kurie sudaro mūsų šalies biologinę įvairovę.

Įdomūs faktai apie vijūną

• Vienintelė žuvis, kvėpuojanti žarnomis. Vijūnas dažnai vadinamas “žuvimi-amfibija”, mat tai vienintelė Lietuvos žuvis, galinti kvėpuoti atmosferos oru. Jis pakyla į vandens paviršių, priryja oro ir jį suvirškina – tiksliau, žarnos sienelėse esantys kraujagyslių tinklai pasisavina deguonį. Dėl šios priežasties vijūnas gali gyventi net sekliuose, dumblinuose kūdrose, kur kitoms žuvims trūktų oro.
• “Gyvasis barometras”. Vijūno jautrumas oro slėgiui seniau buvo panaudojamas praktiškai. Kaime žmonės pastebėjo, kad prieš lietų ar audrą kibire laikomas vijūnas ima nerimauti: plaukioja, sukasi, kyla į paviršių gaudyti oro. Taip atsirado tradicija jį vadinti orų pranašu. Dar ir XX a. pradžioje kai kuriose sodybose buvo galima rasti stiklainį su vijūnu – tarsi naminį barometrą, rodantį artėjantį lietų.
• Ūsuotas dumblynų karalius. Vijūnas turi net 10 “ūsų” aplink burną – daugiau nei bet kuri kita mūsų krašto žuvis. Dėl šių ūselių ir gyvenimo dumble jis žaismingai vadinamas dumblynų karaliumi. Žemaičiai vijūną dar vadina pypliu dėl cyptelėjimo garso, kurį ši žuvelė sugeba skleisti. Paimtas į rankas ar ištrauktas į orą vijūnas kartais skleidžia tylų cypimą – tai unikali šios žuvies savybė.
• Pavaizduotas ant monetos. 2010 metais vijūnas buvo įamžintas Lietuvos pinigų istorijoje – išleista 50 litų nominalo sidabrinė moneta, skirta Lietuvos gamtai, ant kurios pavaizduotas vijūnas. Aplink monetos kraštą iškalti žuvies pavadinimai lietuvių ir lotynų kalbomis. Ši moneta primena, kad vijūnas – vertinga ir saugotina mūsų gamtos dalis.
• Daugybė palikuonių. Vijūnas yra labai visli žuvis – subrendusi patelė per vieną vasarą gali padėti iki ~150 000 ikrų. Tai tarsi žuvų pasaulio rekordininkė pagal ikrų gausą tokio dydžio kūnui. Žinoma, iš tokios galybės ikrelių tik labai maža dalis išauga į suaugusias žuvis.

Pabaigai

Vijūnas – unikalus mūsų krašto vandens gyvūnas, pelnytai vadinamas paslaptingu. Nors iš išorės jis nedidelis ir dažnai nepastebimas, ši žuvis atlieka svarbų vaidmenį ekosistemoje ir stebina savo prisitaikymais. Gamtos mylėtojams vijūnas įdomus tuo, kad yra tarsi gyvas evoliucijos eksperimentas – žuvis, kuri gali kvėpuoti oru, išgyventi purve ir nuspėti orus! Norint jį pamatyti, reikia kantrybės ir pagarbos aplinkai. Jei pasiseks lauke aptikti vijūną (pavyzdžiui, valant kūdrą ar po potvynio), elkitės su juo atsargiai: pasigrožėkite, nufotografuokite ir paleiskite atgal. Jokiu būdu neimkite vijūno į namus – tai saugomas laukinis gyvūnas, kuriam geriausia gyventi natūralioje aplinkoje.

Net ir neturint nuosavo vandens telkinio, prisidėti prie vijūno išsaugojimo galite skleidžiant žinias apie šią žuvį. Papasakokite kitiems apie “ūsuotąjį barometrą” – taip daugiau žmonių sužinos apie vijūną ir jo vertę. Galiausiai, saugokime pelkes, upelių vingius – tai namai ne tik vijūnams, bet ir daugybei kitų gyvybių. Kiekvienas išsaugotas mažas ežerėlis ar net bala gali tapti mažu stebuklu, kuriame vėl sužibs gyvybė. Vijūno istorija įrodo, kad gamtai suteikus šansą atsikurti, net ir nykstanti rūšis gali sugrįžti. Tad saugokime ir branginkime mūsų paslaptingąjį vijūną – kad ir ateities kartos galėtų jį pažinti, pamatyti ir juo pasidžiaugti.