Lydekų žvejyba Lietuvoje
Lydekų žvejyba Lietuvoje – viena iš populiariausių žvejybos būdų.Tam, kad gaudyti vieną ar kitą žuvį pirmiausią reikią ją pažinti. Išsiaiškinus kur gyvena lydeka, kaip ir kuo minta, kokiuose ežero vietose jį laikosi ir kokio reljefo pageidauja, Jūs iš karto galėsite atmesti didelę dalį ežero kur neverta žvejot jeigu Jūsų tikslas yra lydeka. Nuo to ir pradėsiu.

Nugara žalsvai pilka, šonai pilkšvai žalsvi. Pilvas šviesus. Šonai dėmėti, neretai ant kūno esančios dėmės sudaro skersines juostas. Ši slepiamoji spalva padeda užsimaskuoti. Lydeka gali būti pilkai žalsva, pilkšvai ruda, pilkai gelsva – tai lemia gyvenamoji aplinka.

Galva ilga ir plokščia iš viršaus. Žvynai pailgi. Šoninė linija beveik tiesi, ištisinė arba punktyrinė. Ištįsęs kūnas ir tam tikrose vietose esantys pelekai leidžia lydekai staiga užpulti grobį. Europinė lydeka turi iki 700 labai aštrių dantų. Žandai su aštriais įvairaus dydžio dantimis, palinkusiais į ryklės pusę. Dantų taip pat būna ant gomurio, liežuvio, žiauninių lankų. Viršutinio žandikaulio dantys pakrypę atgal, kad grobis neišslystų. Apatinio žandikaulio dantys didesni ir išaugę statmenai, galintys užaugti iki 2,5 cm ilgio.

Plėšrūnės lydekos beveik visuomet alkanos. Dažniausiai minta karpinėmis žuvimis. Didelės lydekos, kitaip negu manoma, dažniausiai gaudo menkavertes žuveles, tik kai kada pasmaguriaudamos vertingų žuvų mailiumi. Kartais pasiseka sugauti nedidelį paukštį ar jo jauniklį. Yra žinomas atvejis, kai lydeka buvo pasigavusi kregždę. Didžiąją maisto raciono dalį sudaro karšiai, kuojos, raudės. Neatsisako varlių, smulkių vandens žinduolių.

Lydeka turi puikų regėjimą. Dėl savybės puikiai pulti iš pasalų kartais vadinama „gėlavandeniu rykliu“. Nemėgsta medžioti atvirose vietovėse. Jos nejudėdamos tūno sąžalyne, kol žaibiškai puola pro šalį praplaukiančią žuvelę. Ilgai išbūti vietoje joms padeda nuolat judantys gerklės pelekai, plaukiojamoji pūslė ir neporiniai pelekai.