Ūsorius (lot. Barbus barbus) – tai gėlavandenė karpinių (Cyprinidae) šeimos žuvis, garsėjanti savo ilgais ūseliais ir išskirtine jėga. Ši upėse gyvenanti žuvis pasižymi veržlumu – kovodamas su meškeriotoju, ūsorius nepasiduoda iki galo. Dėl savo stiprumo ir nedažno aptikimo Ūsorius dažnai vadinamas „žvejų svajonių žuvimi“. Straipsnyje aptarsime, kaip atpažinti ūsorių, kur jis gyvena, kuo maitinasi, kaip ir kada geriausia jį gaudyti, taip pat sužinosite ūsoriaus neršto ypatumus, kulinarines savybes. Taip pat pateiksime įdomių faktų ir žvejų patarimų, kurie padės plačiau suprasti ūsoriaus elgseną ir pritaikyti šias žinias praktikoje.

Kaip atrodo Ūsorius

Ūsoriaus kūnas ilgas, verpstės formos ir itin raumeningas – pritaikytas gyventi stipriose srovėse. Nugara ir šonai dažniausiai būna žalsvai gelsvi, o pilvinė dalis šviesi. Nugaros ir uodegos pelekai pilkšvai tamsūs, kiti pelekai – švelniai rausvo atspalvio. Ūsoriaus galva didelė, akys mažos, o apatinė pusmėnulio formos burna pritaikyta maitintis nuo dugno. Būtent prie burnos yra išsidėsčiusios dvi poros ilgų ūselių (po du prie viršutinės lūpos kampų ir žiočių šonuose), kurie padėjo šiai žuviai gauti savo pavadinimą. Ūsoriai užauga nemaži: dažniausiai sugaunamos žuvys būna apie 40–60 cm ilgio ir sveria 2–3 kg, tačiau pavieniai egzemplioriai gali pasiekti beveik 80–90 cm ilgį. Ūsorius gali išgyventi iki 15 metų.

Kur gyvena Ūsorius

Paprastasis ūsorius paplitęs didžiųjų Vakarų ir Vidurio Europos upių baseinuose. Jo arealas apima daugelį didžiųjų upių Vakarų ir Vidurio Europoje, bet šiauriau Lietuvos natūraliai ši rūšis neaptinkama. Lietuvoje ūsoriai sutinkami tik švariose, srauniose upėse ir didesniuose jų intakuose. Daugiausia jų gyvena Nemuno ir Neries upių baseinuose. Taip pat jo pasitaiko Šventosios, Merkio, Žeimenos ir Minijos upių žemupiuose. Nedidelė ūsorių populiacija aptinkama Kauno mariose, kur ši rūšis atsidūrė užtvenkus Nemuną. Ūsorius mėgsta upes, kuriose stipri tėkmė, dugnas akmenuotas, žvyruotas ar molingas, o vanduo skaidrus ir prisotintas deguonies. Dažniausiai jie laikosi netoli rėvų, prie didelių į vandenį panirusių riedulių, giliau esančiuose ruožuose prie upės vagos ar netoli kranto. Labai apžėlusių augalija vietų ūsoriai vengia – jiems svarbi atvira vandens erdvė ir stipri srovė. Deja, pastaraisiais dešimtmečiais ūsorių populiacijos sparčiai mažėja – ši rūšis laikoma nykstančia. Lietuvoje ūsorių taip pat sugaunama vis rečiau, todėl pradedami jų dirbtinio veisimo ir įžuvinimo projektai ( 2023 m. į Nerį ir Šventąją išleista apie 18 tūkst. jauniklių).

Kuo minta Ūsorius

Ūsorius yra tipinė dugninė žuvis, besimaitinanti įvairiais smulkiais gyvūnais, randamais upės dugne. Pagrindinį racioną sudaro moliuskai (pvz., sraigės), vabzdžių lervos (laumžirgių, uodo trūklių ir kt.), kirmėlės, smulkūs vėžiagyviai. Ūsoriaus jaunikliai minta dugno bestuburiais ir vabzdžių lervomis, o ūgtelėję individai maisto ieško kapstydamiesi dumble ir žvyre – tam pasitarnauja aplink burną esantys jautrūs ūsai, kurie padeda užuosti ir aptikti grobį net drumstame vandenyje. Stambesni ūsoriai nepraleidžia progos paįvairinti meniu: jie ėda ir kitų žuvų ikrus, mailių (smulkias žuveles), o kartais net mažas varlytes. Dėl stiprių nasrų ūsorius, ieškodamas maisto, gali rausdamas išjudinti nemažus kiekius žvirgždo ar akmenukų upės dugne. Augalinės kilmės maistas šiai žuviai nėra būdingas natūralioje aplinkoje, tačiau ūsorių galima pripratinti ir prie grūdinių jaukų.

Kaip pagauti Ūsorių

Ūsorius tarp žvejų laikomas labai vertingu, tačiau nelengvai sugaunamu laimikiu. Šios žuvies žūklė reikalauja žinių, tinkamos įrangos ir kantrybės. Dažniausiai ūsoriai gaudomi dugninėmis meškerėmis – žvejojant dugnine patariama naudoti pakankamai stiprią meškerę su sunkiu svareliu ar šėryklėle, kad masalas liktų dugne, srovėje.

Masalai: geriausiai pasiteisina gyvūninės kilmės masalai. Ūsoriui vilioti dažnai naudojami:

• įvairūs sliekai (vientisi arba gabaliukais),
• uodo trūklio lervos, musės lervos,
• vabzdžiai (pvz., trūklio ar laumžirgio lervos, karkvabaliai ir kt.),
• smulkios žuvelės

Patyrę žvejai teigia, kad ilgainiui ūsorių galima privilioti ir augaliniais masalais, ypač jei žuvis tose vietose jau pripratusi prie jaukinimo. Šiltesnio klimato šalyse ūsorius neretai gaudomas kukurūzų grūdeliais ar kitais augaliniais jaukais. Lietuvos upėse pasitaiko atvejų, kai ūsorius susigundo konservuotais kukurūzais, perlinėmis kruopomis ar žirniais – ypač jei prieš žūklę žvejys toje vietoje pašeria. Ūsorius galima sėkmingai žvejoti ir plūdine meškere, masalą pateikiant ant dugno.

Nors ūsorių žvejyba dugnine yra populiariausia, egzistuoja ir kiti būdai. Kai kurie meškeriotojai bando laimę spiningaudami – tam renkasi mažus voblerius, nedideles vibro uodegėles ar kitus smulkius guminius masalus, traukiamus palei pat dugną. Ūsorius kartais susigundo spiningo masalais, ypač jei jie primena smulkią žuvelę. Taip pat įmanoma sužvejoti ūsorių museline meškere – gaudant nimfomis ar kitais dugno bestuburius imituojančiais museliniais masalais. Bet kuriuo atveju, žvejojant ūsorių svarbu naudoti tvirtą valą ir patikimą ritę, nes užkibęs stambus ūsorius priešinasi aršiai: staigiais trūkiais mėgina ištrūkti į srovę, gali nutraukti plonesnį valą ar ištiesinti kabliuką.

Žūklavietės pasirinkimas: Norint pagauti ūsorių, labai svarbu pasirinkti tinkamą vietą. Reikėtų ieškoti sraunių upės ruožų su kietu, akmenuotu dugnu. Tinkamos vietos žūklei – rėvų pradžia arba pabaiga, vietos ties stambiais akmenimis, už kurių susidaro srovės užuovėja. Ten ūsoriai mėgsta slėptis ir tykoti maisto. Dažnai jie laikosi gilumoje prie pat dugno, tačiau prietemoje ar naktį gali išplaukti ir į seklesnes vietas pasimaitinti.

Kada geriausia gaudyti Ūsorių

Ūsorių galima gaudyti kone visą atviro vandens sezoną – nuo pavasario iki vėlyvo rudens. Vis dėlto geriausias ūsorių kibimas pastebimas vasaros pabaigoje ir rudens pradžioje. Po neršto (gegužės–birželio mėnesiais) ūsoriai greitai atstato jėgas ir pradeda intensyviai maitintis, kaupdami atsargas žiemai. Rugpjūčio–rugsėjo mėnesiais ši žuvis kimba geriausiai, todėl šis periodas laikomas palankiausiu ūsorių žvejybai. Ankstyvą rudenį vandens temperatūra dar pakankamai aukšta, gausu maisto, tad ūsoriai aktyviai ieško grobio. Be to, trumpėjant dienoms, jie dažnai maitinasi intensyviau prieš ilgą žiemą.

Tuo tarpu pavasarį, prieš pat nerštą ir jo metu, ūsoriai vengia maitintis, todėl balandžio–birželio sandūroje juos suvilioti yra beveik neįmanoma. Vėlyvą rudenį, lapkritį, vandeniui atšalus, ūsorių aktyvumas taip pat smarkiai sumažėja – jie tampa vangūs ir ruošiasi žiemoti gilumoje.

Paros metas: Geriausias paros laikas ūsoriui žvejoti – ankstyvas rytas arba vakaras, saulei leidžiantis. Ramiais vasaros vakarais ūsoriai neretai išduoda savo buvimą staigiais šuoliais virš vandens paviršiaus. Sutemus ir naktį ūsoriai drąsiau išplaukia į seklumas maitintis, todėl naktinė žvejyba gali būti sėkminga. Daugelis patyrusių ūsorių žvejų mieliau žvejoja prietemoje ar tamsoje, kai šios atsargios žuvys ima aktyviau kibti.

Svarbu: Nuo rugsėjo vidurio Lietuvoje prasideda intensyvi lašišų ir šlakių migracija, todėl tam tikruose upių ruožuose įsigalioja apribojimai. Pavyzdžiui, nuo spalio 16 d. iki gruodžio 31 d. draudžiama žvejoti natūralios kilmės masalais kai kurių lašišinių upių atkarpose ties intakų žiotimis (pvz., Neries, Šventosios, Minijos). Šie ribojimai skirti apsaugoti lašišinių žuvų nerštą, tačiau tuo pačiu apsunkina ir ūsorių žūklę rudenį. Tad planuojant vėlyvo rudens žvejybą, būtina pasitikrinti galiojančias žvejybos taisykles konkrečioje vietovėje.

Ūsoriaus dauginimasis

Ūsoriai subręsta palyginti vėlai – tik 3–5 gyvenimo metais, kai užauga apytikriai iki 20–30 cm ilgio. Neršto metu šios žuvys susiburia į grupes sekliose upės vietose. Neršia vėlai pavasarį, maždaug gegužės–birželio mėnesiais, kai vanduo sušyla bent iki ~15 °C. Nerštavietėmis tampa sraunūs upių ruožai su sekliu (~0,5–1 m gylio) žvirgžduotu ar akmenuotu dugnu. Patelė išneršia ikrus porcijomis, pasirinkdama vietas ties rėvomis ar akmenų sąnašomis, kur stipri srovė užtikrina deguonies prisotintą vandenį. Per vieną nerštą stambi patelė gali padėti apie 3 000–30 000 ikrelių. Ikrų grūdeliai iš pradžių prilimpa prie akmenų ir žvyro, tačiau greitai nuplaunami srovės ir toliau vystosi ant dugno. Embrionai vystosi sparčiai – priklausomai nuo temperatūros, mailius išsirita po 9–15 dienų.

Įdomu tai, kad ūsorių ikrai yra nuodingi daugeliui gyvūnų. Manoma, jog tai savotiška gamtos apsauga, sauganti būsimą palikuonį nuo plėšrūnų. Dėl šios priežasties neršiančio ūsoriaus ikrais negalima maitintis – jie gali sukelti stiprų apsinuodijimą.

Ką daryti pagavus Ūsorių (taisyklių laikymasis)

Pagavus retą ir saugotiną žuvį, tokią kaip ūsorius, svarbu elgtis atsakingai. Lietuvoje galioja Mėgėjų žvejybos taisyklės, nustatančios, kokio dydžio ir kiek ūsorių galima pasiimti. Štai keli patarimai, kaip elgtis, kai ūsorius užkimba ant kabliuko:

• Atsargiai atkabinkite žuvį. Ištraukę ūsorių, elkitės su juo kuo švelniau – sušlapinkite rankas arba naudokite specialų atkabintoją, kad nepažeistumėte gleivinės, ir atsargiai išlaisvinkite kabliuką.
• Patikrinkite žuvies dydį. Įstatymai draudžia paimti mažesnius nei 45 cm ilgio ūsorius. Todėl būtinai pamatuokite laimikį. Jei ūsorius per trumpas – nedelsiant ir atsargiai paleiskite jį atgal į upę, kad žuvis galėtų toliau augti.
• Laikykitės sugavimų limito. Net jei sugautas ūsorius viršija nustatytą minimalų dydį, meškeriotojas gali pasiimti ribotą kiekį šių žuvų. Šiuo metu vienos žūklės metu leidžiama pasilikti ne daugiau kaip 2 ūsorius. Neviršykite šio limito – tai padės išsaugoti populiaciją.
• Apsvarstykite paleidimą. Ūsorius yra reta ir vertinga žuvis, todėl atsakingi žvejai dažnai nusprendžia laimikį paleisti net ir tada, kai dydis leidžia jį pasiimti. Paleisdami ūsorių, prisidedate prie rūšies išsaugojimo – ypač jei tai stambus individas, galintis padidinti populiaciją.
• Susipažinkite su taisyklėmis. Visada pasidomėkite vietos žūklės taisyklėmis – kai kuriose upėse ar tam tikrais metų laikotarpiais gali būti taikomi papildomi draudimai. Laikydamiesi reikalavimų, išvengsite baudų ir prisidėsite prie žuvų išteklių išsaugojimo.

Laikantis šių principų, ūsorių žvejyba bus tvari, etiška, ir ateities kartos taip pat turės progų susidurti su šia nuostabia žuvimi.

Kulinarinės savybės

Nors ūsorius – reta ir saugotina žuvis, kartais teisėtai sugautas didesnis egzempliorius gali atsidurti ant žvejo stalo. Ūsoriaus mėsa yra balta, liesoka ir gana tvirta. Kaip ir daugelis karpinių žuvų, jis turi nemažai smulkių ašakų, todėl valgant reikia atidumo. Skonis primena karpio ar šapalo – švelnus, ne itin riebus. Kulinarinė vertė galbūt nėra išskirtinė, tačiau tinkamai paruošta ši žuvis gali būti gardi. Ūsoriaus mėsą galima ruošti įvairiai: kepti keptuvėje ar orkaitėje, virti žuvienę arba rūkyti – tai skonio reikalas.

Vis dėlto, dėl riboto ūsorių paplitimo Lietuvoje, ši žuvis retai sutinkama ant pietų stalo. Daugelis žvejų mieliau pasigroži laimikiu, jį nusifotografuoja ir paleidžia.

Svarbi pastaba: jokiu būdu nevalgykite ūsoriaus ikrų. Jie yra nuodingi žmonėms (kaip ir daugeliui gyvūnų), ypač prieš pat nerštą ir jo metu. Net ir termiškai apdorojus ūsoriaus ikrus, išlieka apsinuodijimo rizika. Taigi, jei pasilikote ūsorių maistui, ikrus saugiai utilizuokite.

Įdomūs faktai apie Ūsorių

• Ūsorius savo vardą gavo dėl būdingų “ūsuotų” ataugų – keturių ūselių aplink burną. Šie ūsiukai veikia kaip lytėjimo ir skonio organai, padėdami žuviai orientuotis drumstame vandenyje ir rasti maisto.
• Ūsorius neretai tituluojamas galingiausia Lietuvos upių žuvimi. Užkibęs jis startuoja kaip torpeda ir gali net išplėšti meškerę iš rankų nepasiruošusiam žvejui. Kova su stambiu ūsoriumi – tikras jėgų išbandymas, paliekantis neišdildomų įspūdžių.
• Ramiais vasaros pavakariais ūsoriai kartais iššoka iš vandens. Įdomu, kad šokdami jie dažnai išsitiesia horizontaliai ir trumpam tarsi “pakimba” ore. Toks elgesys gali išduoti jų buvimo vietą žvejams – jei upėje matote tolimus stiprius pliumptelėjimus, gali būti, jog ten šokinėja ūsoriai.
• Pastaruoju metu imtasi veiksmų išsaugoti ūsorius Lietuvos vandenyse. Žuvivaisos specialistai dirbtinai veisia ūsorius ir paleidžia juos į upes, kur jų sumažėję. Pavyzdžiui, 2023 m. į Nerį ir Šventąją upes buvo suleista 18 tūkst. vnt. metinukų ūsorių jauniklių – tai rodo, kad rūpinamasi šios retos žuvies išlikimu.

Išvados ir žvejo patarimai

Ūsorius – įspūdinga ir reta mūsų krašto žuvis, tikras upių dugno karalius. Jo gaudymas reikalauja meistriškumo, tačiau suteikia nepaprastą džiaugsmą. Svarbu atminti, kad ūsorių ištekliai nėra gausūs, todėl kiekvienas žvejys turėtų elgtis atsakingai: laikytis žvejybos taisyklių ir tausoti šią rūšį. Paleisdami sugautą ūsorių atgal į vandenį, prisidedame prie gamtos išsaugojimo.

Pabaigai – keli naudingi patarimai žvejams, norintiems pergudrauti ūsorių:

• Tinkama įranga: Rinkitės tvirtą meškerę ir kokybišką valą (geriau šiek tiek storesnį – apie ∅0,25–0,30 mm), taip pat patikimą ritę su gerai veikiančiu stabdžiu. Ūsoriaus trūkčiai labai stiprūs, todėl įranga turi atlaikyti staigius smūgius.
• Masalo pateikimas: Žvejodami dugnine naudokite šėryklėlę – ji padės sutelkti ūsorius vienoje vietoje. Iš anksto pašerkite žūklavietę smulkintais sliekais, uodo trūklio lervomis ar specialiu jauku, kad priviliotumėte žuvis iš platesnio ploto.
• Vietos pasirinkimas: Skirkite laiko išžvalgyti upę. Suraskite sraunius ruožus su akmenuotu dugnu, gilias duobes greta seklumų arba upės posūkius prie rėvų. Ten didesnė tikimybė, kad laikosi ūsorius, todėl tokios vietos – perspektyviausios. Žinant žuvies buveines, lengviau suplanuoti, kur mesti masalą.

Tegul šie patarimai padeda jums susipažinti su šiuo neeiliniu laimikiu. Nei žvyno ir malonių akimirkų prie vandens!