Karšių žvejyba – viena populiariausių žūklės rūšių Lietuvoje. Karšis (lot. Abramis brama) yra gausi ir dažnai kimbanti žuvis, todėl ją mėgsta gaudyti tiek pradedantys, tiek patyrę žvejai. Ši taiki žuvis paplitusi daugelyje Lietuvos ežerų ir upių, o jos žūklė vilioja galimybe pagauti stambų laimikį. Karšiai auga gana dideli – pasitaiko iki 5–7 kg svorio ir 75 cm ilgio egzempliorių. Nors pastaraisiais metais dėl intensyvios žvejybos tokių trofėjinių karšių sumažėjo, karšių žvejyba išlieka mėgstamas užsiėmimas, dovanojantis daug azarto ir malonių akimirkų gamtoje.

Karšių žūklės populiarumą lemia ir tai, kad karšiai dažnai kimba, o jų žvejybai galima pritaikyti įvairius būdus. Kad karšių žvejyba būtų sėkminga, svarbu suprasti šios žuvies gyvenimo būdą: kur ji gyvena, kuo minta, kada būna aktyviausia. Taip pat reikia parinkti tinkamus žūklės metodus, masalus bei jaukus ir atsižvelgti į sezoniškumą – skirtingais metų laikais karšių elgsena kinta. Šiame straipsnyje aptarsime visus šiuos aspektus: karšių buveines ir mitybą, geriausius kibimo laikotarpius, populiariausius žvejybos būdus bei įrangą, efektyviausius masalus ir jaukus. Galiausiai pateiksime patarimus, kaip gaudyti karšius pavasarį, vasarą, rudenį ir žiemą tiek ežeruose, tiek upėse.

Kur gyvena karšis ir kuo maitinasi

Karšiai paplitę įvairiuose gėluosiuose vandenyse – jų randama ežeruose, tvenkiniuose, lėtai tekančiose upėse, taip pat lagūnose. Lietuvoje karšiai gyvena praktiškai visuose didesniuose vandens telkiniuose, įskaitant upes (pvz., Nemuną, Neries žemupį) ir ežerus, taip pat Kuršių mariose. Karšis yra dugninė žuvis: mėgsta laikytis priedugnyje, ypač tose vietose, kur minkštas dumblingas dugnas ir nedaug vandens augalijos. Dažnai karšiai renkasi gilumas ar duobes, priekrančių zonas su nelygiu dugnu, povandenines sankaupas – tokiose vietose jie jaučiasi saugūs ir randa daugiau maisto. Karšiai paprastai buriasi į didelius būrius (tuntus), tad suradus tinkamą vietą galima sulaukti ne vieno kibimo.

Kokias vietas renkasi karšis telkiniuose

Karšiai labiau mėgsta lėtą tėkmę arba stovintį vandenį. Upėse jie vengia stiprios srovės – dažniau sutinkami ramiose zonose, senvagėse ar upių užutėkiuose, kur vanduo teka lėčiau. Ežeruose karšiai laikosi toliau nuo intensyvios augalijos – dažnai ties dugnu prie povandeninių slėnių ar nuolydžių, kur dugnas pamažu gilėja. Vandens gylis taip pat svarbus: karšiai dažniausiai būna 1,5–4 m gylyje, nors vasarą, ypač rytmečiais ir vakarais, gali pakilti arčiau paviršiaus maitintis. Karšių žvejyba efektyviausia telkiniuose, kuriuose yra pakankamas deguonies kiekis dugno zonoje – pernelyg uždumblėjusiuose ar vasarą deguonies stokojančiuose vandenyse karšiai bus pasyvūs.

Kuo minta karšis

Karšis yra visaėdis, tačiau didžiąją raciono dalį sudaro dugno gyviai. Jauni karšiukai minta planktonu, o paaugę pereina prie bentoso – įvairių bestuburių, gyvenančių dugne. Stambesni karšiai pirmenybę teikia dugno bestuburiams: vabzdžių lervoms (pvz., uodo trūklio lervoms), moliuskams, kirmėlėms ir mažiems vėžiagyviams. Tokių organizmų gausu dumblo sluoksnyje, tad ir karšiai rausiasi dugne ieškodami maisto. Vis dėlto karšiai nėra išrankūs – jie ės ir kitokį maistą, jei ras: mažesni vėžiagyviai ar net augalinis maistas gali papildyti jų racioną. Dėl to žvejai karšiams naudoja įvairios kilmės masalus – tiek gyvūninius, tiek augalinius (apie tai plačiau aptarsime kitame skyriuje). Svarbu paminėti, kad maitinimosi intensyvumas priklauso nuo vandens temperatūros: šiltesniame vandenyje karšiai maitinasi aktyviau ir daugiau, o atvėsus – lėčiau ir mažesniais kiekiais. Todėl karšių žvejyba vėsiuoju sezonu reikalauja subtilesnio jaukinimo, kad žuvys nebūtų persotintos maistu.

Kada geriausiai kimba karšis pagal metų laikus

Karšių aktyvumas ir kibimas labai priklauso nuo sezono, vandens temperatūros, paros meto ir oro sąlygų. Žinant, kada karšiai būna aktyviausi, galima suplanuoti žūklę taip, kad karšių žvejyba būtų sėkmingiausia.

Karšių žvejyba pavasari

Po žiemos atšilus vandeniui, karšiai ima aktyviau maitintis. Geriausias kibimas prasideda, kai vandens temperatūra pasiekia ~8–10°C – Lietuvoje tai būna balandžio viduryje ar pabaigoje. Pavasario pabaigoje ir vasaros pradžioje (gegužė–birželis), vandeniui įšilus iki ~12–20°C, karšiai kimba ypač intensyviai. Visgi reikia atsižvelgti, kad gegužės mėnesį karšiai neršia (dažniausiai gegužės–birželio mėn.), tad per nerštą jų aktyvumas gali būti nepastovus, be to, galioja tam tikri žvejybos ribojimai (pvz., kai kuriose vietovėse draudžiama gaudyti karšius apie neršto laikotarpį). Pasibaigus nerštui, vėlyvą pavasarį karšiai vėl intensyviai maitinasi, kaupdami jėgas.

Karšių žvejyba vasara

Šiltuoju metu karšiai toliau aktyviai maitinasi, tačiau karštomis dienomis dienos metu jų kibimas gali susilpnėti. Vidurvasarį, ypač per kaitrą, karšiai dažnai tampa vangūs dieną ir traukiasi į gilesnes vietas, kur vėsiau. Geriausias karšių žvejybos metas vasarą – ankstyvi rytai ir vėlyvi vakarai, taip pat nakties valandos. Sutemus vanduo atvėsta, karšiai drąsiau išeina maitintis negu dieną. Iš tiesų naktinė karšių žūklė gali būti itin rezultatyvi: tamsiuoju paros metu didesnė tikimybė sulaukti trofėjinio dydžio karšio kibimo. Daugelis patyrusių žvejų būtent naktį sugavo didžiausius savo karšius. Be to, vasarą palankios yra šiek tiek apniukusios dienos su lengvu vėjeliu – tokios oro sąlygos skatina karšius aktyviau maitintis. Tuo tarpu staigūs oro permainos, stiprus vėjas ar slėgio šuoliai gali trumpam pabloginti kibimą.

Karšių žvejyba rudeni

Nukritus vasaros karščiams, ankstyvą rudenį karšiai išlieka aktyvūs. Rugsėjis ir spalio pradžia dažnai džiugina stambiais laimikiais – karšiai intensyviai maitinasi, ruošdamiesi žiemai. Vandeniui atvėsus iki ~10°C ir žemiau, karšių kibimas pamažu silpnėja, tačiau vis dar galima pagauti gražių žuvų iki pat vėlyvo rudens. Rudenį karšiai neretai telkiasi į dar didesnius būrius ir laikosi gilesnėse vietose. Gaudant rudenį dienos metu, ypatingai per atvėsusius orus, kibimas gali būti geras ir vidurdienį – žuvys saulėtą dieną mėgsta pasimėgauti paskutiniais šilumos spinduliais gilesnėse įšildytose vietose. Vėlų rudenį, prieš pat žiemos pradžią, karšiai tampa vangūs ir mažiau maitinas – tuomet karšių žvejyba jau gana sudėtinga.

Karšių žvejyba žiema

Žiemą karšius gaudyti sudėtingiau, bet įmanoma – jie žvejojami po ledu. Atšalus vandeniui, karšių medžiagų apykaita sulėtėja, jie laikosi gilumose, dideliais kiekiais susiburia žiemojimo duobėse. Per pirmąjį ledą (sezono pradžioje) ir paskutinį ledą (ankstyvą pavasarį) karšiai būna aktyvesni, tuomet pasitaiko gerų kibimų. Žiemos viduryje, ypač per didžiausius šalčius, kibimas silpniausias – karšiai beveik nebesimaitina, tik retkarčiais grybšteli smulkių jaukų. Visgi patyrę poledinės žūklės entuziastai net ir tokiu metu sugeba prisivilioti karšių, pasitelkdami smulkius gyvus masalus (pvz., uodo trūklio lervas) ir jautrią žieminę žūklės įrangą.

Kokiu žvejybos būdu dažniausiai gaudo karšius

Karšių žūklėje pasitelkiami įvairūs meškeriojimo būdai. Populiariausi – dugninė žūklė (taip pat šiuolaikinis jos atmaina feederis, apie karšių žvejyba feederiu galite paskaityti čia) ir plūdinė žūklė. Kiek rečiau karšiai gaudomi spiningu (avižadrebiu) ar museline (nes tai taiki žuvis, specialiai ji spiningu viliojama retai, dažniau pasitaiko atsitiktinai užkibusios). Žiemą naudojami specialūs poledinės žūklės būdai. Aptarkime kiekvieną iš jų:

Karšių žvejyba dugnine meškere

Tai tradicinis karšių gaudymo būdas, kai masalas pateikiamas ant dugno. Karšiai – dugninės žuvys, todėl natūralu juos gaudyti dugnine. Karšių žvejyba dugnine leidžia pasiekti toliau nuo kranto esančias duobes ar povandenines kalvas, kur mėgsta laikytis stambūs egzemplioriai. Įprasta dugninės įranga: svarelis arba šėryklėlė, pavadėlis su kabliuku ant galo. Pastaruoju metu dauguma žvejų renkasi šėryklėlę (mažo narvelio formos šėryklą) – tai feeder tipo dugninė, apie kurią plačiau pašnekėsime žemiau. Dugninės meškerės privalumas – jautri viršūnėlė arba elektroniniai signalizatoriai parodo net silpnus kibimus. Karšiai kibdami dažnai lėtai tempia masalą, todėl aiškus kibimo indikatorius padeda laiku sureaguoti. Dugninei paprastai naudojama 3,0–4,2 m ilgio tvirta meškerė, ritėje suvyniotas 0,20–0,30 mm valas. Pavadėliai pasirenkami pagal situaciją: dieną, kai žuvis atsargi, gali prireikti ilgesnio ir plonesnio (~0,14–0,18 mm) pavadėlio, naktį galima naudoti ir storesnį, nes tamsoje karšis drąsesnis. Dugninė žūklė efektyviausia jaukinant – į tą patį tašką nuolat tiekiant jauką, karšių būrys ilgainiui susirenka pasimaitinti.

Karšių žvejyba feederiu

Karšių žvejyba feederiu – tai dugninės žūklės atmaina. Karšių žvejyba feederiu pastaruoju metu labai populiari, nes leidžia tiksliai jaukinti ir suvilioti stambius karšius. Feeder meškerė turi ypač jautrią viršūnėlę, kuri fiksuoja kibimą. Prieš pradedant žvejoti, žvejys dažnai atlieka startinį jaukinimą – į tą vietą įmeta 5–7 šėryklėles su jauku, kad suformuotų jaukinimo zoną. Karšiai yra atsargūs ir dažnai iš pradžių prie jaukinamos vietos nepriplaukia – ten pirmiau susiburia smulkesnės žuvys. Tačiau kantriai jaukinant po kurio laiko pasirodo ir didesni karšiai. Feederio taktika reikalauja neskubėti: užmetus meškerę laukiama kelias minutes, tada šėryklėlė pakratoma išberiant jauką ir vėl permetama. Taip nuolat palaikomas maisto debesis dugne, kuris vilioja žuvis.

Svarbu neprarasti budrumo, kai smulkmės kibimas staiga liovėsi – tai ženklas, kad atplaukė didelis karšis, išvaikęs mažas žuvis. Tada reikia pasirengti kibimui ir papildomai pridėti gyvo masalo į jauką, kad karšis liktų maitintis. Feeder žūklėje paprastai naudojami 30–90 g svorio šėryklėlės (upėse sunkesnės, kad nenuneštų srovė). Įranga – 3,3–4,2 m feeder kotas, ritė su vidutinio storio valu (0,20–0,25 mm). Pavadėliai dažniau ilgesni (net iki 1 m), kad masalas natūraliai nugultų šalia jauko. Karšių kibimas feederiu dažnai švelnus, bet aiškus – viršūnėlė lėtai linksta arba stabiliai juda į šoną. Daugiau naudingų patarimų apie karšių žvejyba feederiu gali paskaityti šiame mano straipsnyje.

Karšių žvejyba plūdine meškere

Klasikinis būdas gaudyti karšius – su plūdine meškere. Plūdinė ypač praverčia, kai karšiai maitinasi ne visai ant dugno, o kiek aukščiau, arba prie pat žolių kraštų, kur dugninę užmesti sudėtinga. Karšių žvejyba plūdine dažniausiai vykdoma nuo kranto (pvz., nuo liepto) arba iš valties, žvejojant netoli žolių, prie meldų linijos, kur karšiai atplaukia maitintis anksti ryte. Reikia naudoti ilgesnę meškerę (5–7 m be ritės arba match tipo su rite), kad pasiektumėte toliau nuo kranto esančius taškus. Plūdės pasirenkamos gana didelės, nes karšiui skirtas masalas – sunkesnis, be to, gali tekti gaudyti giliau. Nustatomas toks gylis, kad masalas būtų prie pat dugno arba vos pakilęs virš jo.

Kibimas dažnai pasireiškia kaip lėtas plūdės panėrimas ar truktelėjimas į šoną – karšis ima masalą atsargiai. Plūdinės pliusas tas, kad masalas gali ilgiau išbūti vienoje vietoje nejudinamas, kas patinka karšiui, kai jis ragauja jauką. Būtina vietą jaukinti mažais jauko rutuliais arba specialiu jauku plūdinei, kad pritrauktumėte žuvį. Gaudant su plūde upėje, svarbu parinkti tinkamą svarelių išdėstymą, kad masalas lėtai grimztų – karšiui patrauklu lėtai leidžiamas masalas.

Kiti karšių žvejybos būdai

Nors rečiau, karšiai gali būti gaudomi ir spiningaujant – tam naudojami mikromasalai (maži minkšti masalai, nedideli tvisteriai), imituojantys lervas ar vėžiagyvius. Taip gaudomi patys didžiausi karšiai, tačiau kibimų tenka laukti ilgai, be to, tai labiau atsitiktinė žvejyba (karšis gali grybštelėti spiningo masalą netyčia). Žiemą, po ledu, karšiai gaudomi avižėlėmis (mormyškėmis) arba žieminiais feederiais. Žiemą naudojama labai jautri meškerėlė su plonyte gumele (amortizatoriumi) ar sargeliu, masalui dažniausiai vėlgi uodo lervos. Karšiai kimba itin atsargiai – sargelis vos sudreba. Tačiau žiemą, pataikius ant karšių būrio, galima sugauti nemažai žuvų, nes jos laikosi glaudžiai ir jei pradeda maitintis, kimba viena po kitos.

Kokius masalus ir jaukus naudoti

Tinkamai parinktas masalas ir jaukas – raktas, kad karšių žvejyba būtų sėkminga. Karšis, būdamas visaėdis, ima tiek gyvulinės, tiek augalinės kilmės masalus, tačiau tam tikri pasirinkimai veikia geriau.

Gyvi masalai (gyvūninės kilmės)

Populiariausias gyvas masalas karšiui – sliekai. Tinka tiek mėšliniai sliekai, tiek didesni naktiniai sliekai (gali būti ir supjaustyti gabaliukais). Taip pat plačiai naudojamos įvairios lervos: uodo trūklio lervos (vadinamos matyliais) ir musės lervos (vadinamos dzikais arba pinkomis). Musės lervos yra universalus masalas, dažnai veriamos po kelias ant kabliuko; jų privalumas – tvirtai laikosi ir vilioja karšius kvapu. Uodo trūklio lervos – labai smulkus, bet ypač patrauklus karšiui masalas, nepamainomas šaltu oru ar žiemą. Karšiai gali imti ir kitus gyvūninius masalus: trūklio lervų kuokštelį, musės lervas su slieko gabaliuku (sumuštinis), net nedidelį vėžiagyvį ar krevetę (ypač komerciniuose telkiniuose). Gyvą masalą pravartu derinti: pavyzdžiui, užverti kelias baltas musės lervas ir vieną raudoną – spalvinis kontrastas traukia dėmesį. Arba slieką derinti su keliomis lervomis gale.

Augaliniai masalai

Karšis noriai ragauja augalinius masalus, ypač šiltu metų laiku. Vienas geriausių – konservuoti arba virti kukurūzai. Karšius vilioja saldus kukurūzų skonis ir ryški spalva. Taip pat naudojami kviečiai, perlinės kruopos (išvirtos), miežių kruopos, įvairūs tešlos kukuliai, batono minkštimas. Iš augalinių masalų stambesni karšiai mėgsta ir žirnius (apvirtus, be luobelės) – ant kablio maunamas pusė žirnio ar visas, jei mažas. Kai kurie žvejai naudoja specialius karpinius masalus: mini boilius (8–12 mm skersmens baltyminius kukulius) ar granules. Karšis, būdamas smalsus, paragauja ir jų – ypač tinka kvapnūs, saldūs boiliukai. Taip pat efektyvus masalas – bandelė (tešlos rutuliukas su kvapais) arba net paprasčiausias batono gumulėlis (jis vandenyje išbrinksta ir vilioja žuvį savo kvapu). Svarbu eksperimentuoti, nes vieną dieną karšiai labiau nori slieko, kitą – kukurūzo.

Jaukai ir jaukinimas

Norint prisivilioti karšių būrį, būtina naudoti jauką. Karšių žvejybai skirtų jaukų yra daug – tiek paruoštų pirkti mišinių, tiek galima pasiruošti patiems. Pagrindinis jauko tikslas – sukurti maisto debesį dugne, kuris išskiria patrauklų kvapą ir skonį, tačiau nepasotina žuvų per greitai. Karšių jaukai paprastai yra rupios frakcijos (stambūs), nes karšiai – stambi žuvis. Į jų sudėtį įeina maltos skrudintos sėklos, džiūvėsiai, kviečiai, avižos, saulėgrąžos, žirniai, kanapių sėklos. Dažnai jaukuose būna saldiklių, kvapnių priedų (vanilė, kalendra, karamelė ir pan.). Žvejojant šaltame vandenyje, rekomenduojama kiek sumažinti stambių dalelių – naudoti smulkesnį jauką, nes pasyvus karšis daug ėsti nebus linkęs. Labai svarbu į jauką dėti gyvūninės kilmės komponentų – tai gali būti saujelė uodo lervų, sauja musės lervų (pinkų), kapotų sliekų. Gyvi priedai smarkiai padidina jauko patrauklumą, nes karšiai dugne randa realaus maisto. Be to, patartina įmaišyti būtent tų masalų, kuriuos naudosi ant kabliuko, kad karšis įprastų prie skonio ir drąsiau imtų su kabliuku.

Kvapai ir spalvos

Karšiai labai mėgsta saldžius aromatus. Vasarą ypač pasiteisina vaisiniai kvapai – braškių, slyvų, tutifruti, vanilės, medaus, karamelės aromatai. Taip pat pamėgtas kvapas – kalendra, migdolai, kokosai. Pavasarį ir rudenį gerai veikia švelnesni kvapai, šaltuoju metu – prieskoniai (pvz., anyžius, cinamonas). Rudenį pridedama ir kanapių aromato ar susmulkintų kanapių sėklų – tai baltymingas priedas, viliojantis karšius ruošti riebalų atsargas žiemai. Spalviškai karšių jaukas dažniausiai tamsiai rudas arba juodas – kad dugne neišgąsdintų atsargių žuvų (ypač pavasarį, rudenį, kai vanduo skaidrus). Vasarą galima naudoti šviesesnį jauką, net gelsvą, nes vanduo būna drumstesnis, be to, gausu smulkių žuvų (šviesus jaukas jas gali kiek nukreipti, kol prisišaukia karšius).

Jaukinimo taktika

Karšius geriau jaukinti dažniau mažais kiekiais, nei iškart supilti labai daug. Yra rizika peršerti – kai žuvys pasisotina ir nebėra alkios. Pavasarį ir vėlyvą rudenį reikia jaukinti itin saikingai, mažomis dozėmis. Vasarą karšis maitinasi godžiau, tad galima jaukinti dosniau, didesniais kamuoliais arba dažniau metant pilnas šėryklas. Jei kibimas geras, nereikia jo „gesinti” papildomu jauku – pratęskite jaukinimą tik kai silpnėja kibimas arba sumažėja žuvų aktyvumas. Taikliam jaukinimui naudokite laidynę (jei jaukas rutuliais) arba šėryklą. Nuolat stebėkite žuvų reakciją – jeigu kibti nustojo – gal jauką suėdė, verta įmesti dar kelis rutulius.

Karšių žvejybos patarimai pagal metų laikus

Kiekvienas sezonas atneša savitų iššūkių ir galimybių karšių žūklei. Pateikiame patarimus, kaip maksimaliai išnaudoti pavasario, vasaros, rudens ir žiemos sąlygas, atskirai aptariant, kuo skiriasi karšių žvejyba ežeruose ir upėse įvairiu metu.

Karšių žvejyba pavasarį

Ežeruose pavasarį

Ankstyvą pavasarį, vos nutirpus ledui, ežeruose karšiai dar būna apsnūdę ir laikosi giliai. Geriausia taikytis į vėlyvą pavasarį, kai vanduo sušyla iki ~10°C ir daugiau – tuomet karšiai traukia į seklumas maitintis. Pavasarį ežeruose karšiai mėgsta ramias įlankėles, seklumas prie nendrių, kur vanduo šiltesnis. Verta rinktis saulėtas dienas – saulė sušildo pakraščius, pritraukia smulkių organizmų, o paskui juos atplaukia ir karšiai. Pavasarį ežere vanduo skaidrus, tad naudokite plonesnius pavadėlius, mažesnius kabliukus. Jaukinti – labai atsargiai: užtenka kelių nedidelių rutuliukų su daug smulkių dalių (pvz., uodo trūklio lervų). Masalui geriausia tinka gyvi masalai – uodo lervos, mažas sliekas, musės lervos. Augalinius masalus (kukurūzą, grūdus) verta išbandyti vėliau, kai vanduo dar labiau sušyla. Pavasario pabaigoje, prieš pat nerštą, karšiai būna labai aktyvūs – tai puikus metas gaudyti stambius ežero karšius feederiu jaukinant kvapniu jauku su saldžiais priedais (vanile, medumi). Tiesa, per nerštą (gegužę) ežeruose karšiai kurį laiką nekibs, tad derėtų leisti jiems išneršti netrukdant.

Upėse pavasarį

Pavasarį upėse dažnai būna pakilęs vanduo, stipresnė srovė nuo polaidžio. Karšiai tada laikosi prie pat dugno, vengia srovės – jų ieškokite sraunumo užuovėjose: užlietose senvagėse, prie kranto esančiuose užutekiuose, už povandeninių iškyšulių. Geros vietos pavasarį – kur į upę įteka mažesni upeliai ar kanalai su šiltesniu vandeniu. Ten karšiai plaukia į šilumą ir paskui maistą. Upėje pavasarį karšių žvejyba efektyvi su dugnine meškere: rinkitės sunkesnę šėryklą, kad srovė nenuneštų (gali reikėti 60–100 g svorio, priklausomai nuo srovės stiprumo). Jaukinkite mažai ir koncentruotai – geriau dažniau permesti feederį su nedaug jauko, nei išberti daug iš karto. Jaukui tinka tamsios spalvos, didelės maistingos vertės, bet negausiai aromatizuoti mišiniai (pavasarį per stiprūs kvapai gali atbaidyti).

Būtinas komponentas – gyvi masalai jauke (uodo lervos, kapoti sliekai). Masalui upėje puikiai tinka sumuštinis: sliekas su keliomis musės lervomis. Taip pat gerai veikia vien musės lervų kuokštelis. Kibimą gali pagerinti pavasarinis lietus ar debesuotas dangus – tuomet karšiai drąsesni. Svarbu paminėti: Nemuno deltoje pavasarį karšių žvejyba ypač populiari, bet ten galioja neršto apribojimai (nuo balandžio 20 d. iki gegužės 20 d. tam tikrose vietose karšius gaudyti draudžiama), tad prieš vykstant pasidomėkite taisyklėmis.

Karšių žvejyba vasarą

Ežeruose vasarą

Vasarą ežeruose karšius galima sėkmingai žvejoti tiek dieną, tiek naktį, tačiau reikia prisitaikyti prie jų elgsenos karštyje. Dienomis, ypač jei labai šilta ir giedra, didesni karšiai laikosi giliau, kur vanduo vėsesnis. Tada geriau žvejoti gilesnėse ežero vietose – duobėse, prie povandeninių šlaitų. Žūklaujant dieną, padeda debesuotas oras ar vėjelis, sujudinantis paviršių. Rytas ir vakaras – aukso metas: saulei tekant ar leidžiantis karšiai atplaukia į seklesnes vietas, prie augalijos maitintis. Daugelis žvejų praktikuoja naktinę žūklę ežere – sutemus dideli karšiai atplaukia net į seklumas. Tad naktį galima meškerioti net 1–2 m gylyje netoli kranto, ypač jei yra maitinimosi stalas (pvz., smėlėtas plotelis prie dumblėtos zonos).

Vasarą karšių žvejyba su feederiu ežere labai efektyvi – karštą dieną jauką darykite lipnesnį (kad gulėtų dugne, nesukeldamas debesies, kuris trauktų smulkmę), o vakare ir naktį galima jauko padaryti puresnį, kad kvapas greičiau pasklistų. Masalai vasarą ežere: puikiai tinka kukurūzai, kviečiai, dideli mėšliniai sliekai, jų deriniai. Šiltame vandenyje karšiai mėgsta saldžius kvapus, todėl į jauką įlašinkite vanilės, braškės ar karamelės aromato. Jeigu kibimas lėtas, pabandykite keisti masalą – tarkim, jei ant slieko nekimba, perverkite kukurūzą ar kelias musės lervas. Vasarą karšiai greitai reaguoja į šviežią jauką, tad periodiškai įmeskite po rutulį ar papildomą šėryklą, kad išlaikytumėte žuvų susidomėjimą.

Upėse vasarą

Vasarą upėse vanduo nusenka ir skaidrėja, tad karšiai tampa atsargesni dienos metu. Geriausi laikai upėje – ankstyvas rytas, vėlyvas vakaras ir naktis. Upėje karšiai naktį drąsiai išeina maitintis net ir santykinai srauniose vietose, todėl tamsiu paros metu galima pabandyti žvejoti arčiau pagrindinės tėkmės, užmetant masalą į srovės kraštą, kur plaukia maisto dalelės. Dieną geriau rinktis duobes, esančias šalimais srovės – ten karšiai praleidžia laiką. Karšių žvejyba upėje vasarą reikalauja tvirtesnės įrangos: dėl vešlių vandens augalų ir kliuvinių patartina naudoti kiek storesnį pavadėlį (0,18–0,22 mm), nes užkibęs stambus karšis gali nerti į žoles.

Jaukinti upėje vasarą verta intensyviau, nes srovė greitai išneša jauką – darykite permetimus kas 5-10 minučių arba dažniau. Naudokite sunkų, gerai sulipdytą jauką, kad srovė jo neišsklaidytų per greit. Į jauką upėje pridėkite smėlio ar molio – tai padidins jo svorį ir sukurs ilgiau kybantį drumstumą. Vasarą upėje karšiams patinka aromatingi jaukai su anyžiaus, kalendros kvapu, taip pat mėgsta kepintų kanapių aromatą. Masalus geriau pateikti ant dugno – pvz., rinktis sunkesnį kabliuką, kad musės lervos nenukeltų į viršų. Itin karštomis dienomis pabandykite žvejoti naktį – upių karšiai naktį gali nustebinti intensyviu kibimu ir dideliu kiekiu laimikio.

Karšių žvejyba rudenį

Ežeruose rudenį

Rudeniop ežerų vanduo vėsta, karšiai keičia elgesį. Ankstyvą rudenį (rugsėjį) jie dar aktyviai maitinasi, neretai kimba visą dieną, jei orai stabilūs. Orams vėstant, karšiai ima ilgiau išbūti gilumoje dienomis, o į seklumas išplaukia trumpesniam laikui. Todėl rudenį rezultatą duoda žvejyba gilesnėse vietose vidurdienį, kai vanduo nuo ryto spėja kiek sušilti saulėje. Reikia pritaikyti jauką: mažinti bendrą kiekį, bet dėti daugiau baltyminių priedų (daugiau kapotų sliekų, lervų) – karšiams prieš žiemą reikia prisikaupti energijos, todėl rudenį jie noriau ima baltyminį maistą.

Į jauką tinka įberti malto cinamono ar kitų prieskonių – šaltame vandenyje prieskoniniai kvapai gerai sklaidosi. Spalį–lapkritį karšiai ežeruose būna labai atsargūs: verta naudoti ilgesnius pavadėlius, mažesnius kabliukus, ypač jei vanduo itin skaidrus. Gerų rezultatų duoda žvejyba naktį vėlyvą rudenį, jei dar nėra labai šalta – neretai šiltą spalio naktį kimba stambiausi karšiai, atplaukę maitintis prieš pat žiemą. Tik reikia šiltai apsirengti ir kantriai laukti. Rudenį svarbu nepraleisti kibimo momento – karšis gali labai silpnai timptelėti ir jei pramiegosite, masalą spjaus. Todėl naudokite jautrius signalizatorius.

Upėse rudenį

Upėse rudenį karšiai migruoja į žiemojimo vietas. Rugsėjo pradžioje jų dar galima rasti tose pačiose vasarinėse vietose, bet vėliau jie pamažu traukiasi į gilesnes duobes, kur liks per žiemą. Taigi, norint sėkmingai gaudyti rudenį, verta iš anksto žinoti gilias vietas upėje. Karšių žvejyba rudens upėje veiksminga prie didelių duobių pradžios ar pabaigos, kur lėtesnė srovė. Ten karšiai sustoja maitintis. Ankstyvą rudenį galima jaukinti gana įprastai, bet vėliau reikia mažinti jauko kiekį. Upėje rudenį puikiai veikia kvapnus jaukas su trupučiuku žuvies miltų ar vėžių miltų kvapo – tai suteikia baltyminį signalą žuvims. Masalus rinkitės gyvūninius: net jei anksčiau puikiai veikė kukurūzai, spalį geriau vietoje jų dėti slieką ar lervas.

Orams vėstant, karšiai mėgsta didelį sultingą slieką – tokiu pasivaišinę, jie gauna daug energijos. Upėje rudenį dažnai pasiteisina ilgiau užlaikyti masalą – jei vasarą permetinėdavote kas 5-10 min., tai spalį pabandykite palikti masalą ilgiau. Karšis tapo lėtesnis, jam reikia laiko rasti maistą. Rugsėjo pabaigoje – spalį puikus metas gaudyti dienomis, nes vėsesniu oru karšiai nebijo saulės. Tačiau vėjuotą dieną upėje kibimas gali visai dingti – vėjas sukelia slėgio svyravimus. Tokiu atveju geriau luktelėti ramesnės dienos. Galiausiai, lapkritį, kai vanduo labai atšąla, ateina metas leisti karšiams ruoštis žiemai – kibimų mažai, žvejyba pasidaro sudėtinga.

Karšių žvejyba žiemą

Ežeruose žiemą

Užsitraukus ledui, karšiai dažniausiai būna susitelkę giliausiose ežero vietose. Žiemą efektyviausia gaudyti juos ties tomis duobėmis, kur rudenį matėte susibūrimų. Pirmu ledu (gruodžio pradžioje) karšiai dar gana aktyvūs – tuo metu galima gaudyti net ne pačioje duobėje, o šalia jos, ant nuolydžio. Naudokite smulkius masaliukus: mormyškes (avižėles) su keliomis uodo trūklio lervomis arba mažus kabliukus su lervutėmis. Valas turi būti kuo plonesnis (0,08–0,12 mm) dėl skaidraus vandens ir atsargaus kibimo. Plona meškerėlė su sargeliu parodys menkiausią virptelėjimą. Žūklės gylis gali būti 6–10 m ar net daugiau – tokiame gylyje karšio kibimas labai švelnus, sargelis gali tik vos vos kilstelėti (karšiui paimant masalą, sumažėja avižėlės svoris).

Tokių kibimų nevalia pramiegoti! Karšių žvejyba žiemą reikalauja kantrybės – kartais žuvis prisišaukti padeda labai ilgas jaukinimas: į eketę reguliariai leiskite smulkinto jauko su trupučiu lervų. Svarbu neperšerti. Geriausi karšių kibimai dažnai būna prie pirmojo ledo ir paskutinio ledo. Sausio vidury, per didžiuosius šalčius, kibimas minimalus – tuomet geriau patausoti jėgas. O štai vasario pabaigoje ar kovo pradžioje, atodrėkių metu, karšiai vėl suaktyvėja po ledu. Sekite orus: švelnesnėmis, apsiniaukusiomis dienomis žiemos karšis drąsiau ima masalą. Žvejybai rinkitės vidurdienį, kai po rytinio šalčio truputį atšyla.

Upėse žiemą

Ne visos upės žiemą užšąla; tekančiame vandenyje karšiai paprastai renkasi giliausias duobes su lėta srove. Jei upė neužšalusi (pvz., Nemunas), karšius gaudo dugninėmis ir žiemą – tiesiog iš kranto meta į žiemojimo duobes. Tačiau daug kur upės būna po ledu. Poledinė karšių žūklė upėje – sudėtinga, nes reikia rasti vietą, kur nėra stiprios povandeninės srovės. Tai dažniausiai būna senvagės, intakų žiotys ar įlankos. Technika – panaši kaip ežeruose, su avižėlėmis. Dėl srovės upėje deguonies situacija būna geresnė, todėl kartais karšiai aktyvesni nei ežeruose. Pradedančiajam patarimas – žiemą geriau gaudyti karšius nedidelėse upėse ar upeliuose, kur nėra gilių duobių (ten karšius lengviau rasti, jei jie ten apskritai yra). Masalai visais atvejais – tik gyvi (trūklio lervos, nedidelis sliekas), jokio augalinio masalo šaltame vandenyje, nes karšis jo tiesiog nenorės.

Pabagai

Karšių žvejyba gali būti itin sėkminga, jei žinote jų įpročius skirtingais metų laikais ir pritaikote tinkamą taktiką. Pavasarį ir rudenį koncentruokitės į geriausius kibimo langus (rytmečius, pavakarius), vasarą išnaudokite nakties privalumus, o žiemą – pirmojo ir paskutinio ledo progą. Rinkdamiesi masalus ir jaukus atsižvelkite į sezoniškumą: vėsiu metu daugiau gyvų masalų, šiltu – saldžių aromatų. Kiekviena smulkmena – nuo vietos pasirinkimo iki pavadėlio storio – gali lemti rezultatą. Tad eksperimentuokite, stebėkite gamtą ir kaupkite savo patirtį. Tegul karšių žvejyba jums dovanoja įsimintinas kovas su šiais puikiais žvynuotais galiūnais ir gražias laimikio nuotraukas!