Kirtiklis – tai nedidelė, tačiau ypatinga Lietuvos vandenų žuvis. Ši vijūninių šeimos atstovė (lot. Cobitis taenia) gyvena upėse ir ežeruose, slepiasi dugno nuosėdose ir pasižymi unikaliomis savybėmis. Nors kirtiklis mūsų šalyje pakankamai dažnas, apie jį žinoma ne visiems. Europos mastu ši žuvis priskiriama saugomoms rūšims, nes kitose šalyse jos populiacijos nyksta. Šiame straipsnyje apžvelgsime, kas yra kirtiklis, jo paplitimą, elgseną, mitybą, neršto ypatybes, apsaugos statusą bei pateiksime įdomių faktų ir patarimų.

Kas yra kirtiklis?

Kirtiklis – tai sėsli (migracijų nevykdanti) dugninė žuvelė, priklausanti vijūninių (Cobitidae) šeimai. Ji dažnai gyvena pavieniui, o ne būriais. Kirtiklio kūnas primena mažą unguriuką – yra ištįsęs, kirmėliškas, apaugęs labai smulkiais žvyneliais. Spalva paprastai gelsva arba šviesiai pilka, šonus puošia tamsių dėmelių eilės, kurios gali susilieti į juosteles. Nugara ir pelekai taip pat margi, dėmėti. Prie žiaunų turi tris poras ūselių – trumpus siūlelius, padedančius aptikti maistą dugne. Būdingas kirtiklio bruožas – aštrūs spygliai po akimis, kurie ramybės būsenoje pasislėpę odos raukšlėse, tačiau gali išsikišti gynybos tikslais. Šie spygliai padeda apsiginti nuo plėšrūnų ir suteikė žuviai lietuvišką vardą kirtiklis (nes gali “kirsti” – durti dygliu).

Kirtiklis – smulki žuvis. Suaugusių kirtiklių ilgis siekia apie 5–13 cm, dažniausiai užauga iki ~8 cm. Sveria vos apie 8–10 gramų, todėl yra tikra mažylė tarp mūsų žuvų. Nepaisant nedidelio dydžio, kirtikliai sulaukia 3–5 metų amžiaus, o geromis sąlygomis akvariumuose gali išgyventi net iki ~10 metų. Lyčių skirtumai nėra ryškūs, tačiau patelės paprastai užauga kiek didesnės ir gyvena ilgiau nei patinėliai. Kirtiklio jaunikliai subręsta greitai – patinėliai jau pirmais ar antrais gyvenimo metais, patelės – antrais ar trečiais metais pasiekia brandą ir gali neršti. Taigi, ši žuvis gyvena neilgai, bet bręsta anksti ir per trumpą gyvenimą spėja pratęsti giminę.

Kirtiklis Lietuvoje ir Europoje: paplitimas ir buveinės

Kirtiklis yra plačiai paplitęs Eurazijos gėluose vandenyse – jo arealas nusidriekia nuo Vakarų Europos (pvz., nuo Prancūzijos, Portugalijos) iki pat Rytų Azijos (net iki Ramiojo vandenyno pakrančių Japonijoje). Europoje šios rūšies nėra tik Britų salose (pvz., Škotijoje ir Airijoje), taip pat šiauriniuose Skandinavijos regionuose. Savo paplitimo areale kirtiklis sudaro daug smulkių populiacijų ir turi nemažai porūšių bei formų, prisitaikiusių prie vietinių sąlygų. Dėl plataus paplitimo pasauliniu mastu kirtiklis nelaikomas nykstančia rūšimi (Tarptautinės gamtos apsaugos sąjungos IUCN vertinimu priskiriamas mažiausiai susirūpinimą keliančioms – LC kategorijai). Vis dėlto regioniniu lygmeniu kai kuriose šalyse (pavyzdžiui, pramoniniuose Vokietijos regionuose) ši žuvis nyksta, todėl saugoma pagal tarptautinius susitarimus.

Lietuvoje kirtiklis yra gana dažna, vietinė žuvis. Jis aptinkamas daugelyje upių, upelių, taip pat ežeruose ir net tvenkiniuose. Dažniau pasitaiko lėtesnės tėkmės upėse ir mažesniuose vandens telkiniuose, ypač žemupiuose bei uždumblėjusiuose ežerų pakraščiuose. Taip pat kirtikliai gyvena Neries, Nemuno baseino vandens telkiniuose, taip pat ir mažesnėse upėse visoje Lietuvoje. Pavyzdžiui, Neries upė yra saugoma Natura 2000 tinklo teritorija būtent dėl retų žuvų, tarp jų ir kirtiklio. Tai rodo, jog ši rūšis yra svarbi mūsų šalies biologinei įvairovei.

Kirtiklis labiausiai mėgsta lėtai tekančius ar stovinčius vandenis su minkštu dugnu. Jo randama sekliuose upeliuose, upėse su lėtesne srove, ežerų įlankėlėse, kanaluose. Svarbu, kad dugnas būtų smėlingas ar dumblingas, su gausia vandens augalija ir susikaupusiu minkšto organinio dumblo sluoksniu. Tokiose vietose kirtikliai gali lengvai užsirausti į dugną. Taip pat jiems reikalingas pakankamas deguonies kiekis vandenyje – nors gali kurį laiką ištverti prastesnes sąlygas, geriau jaučiasi švariuose, deguonimi turtinguose vandenyse.

Elgsena, mityba ir neršto ypatybės

Kirtiklis yra dugninis gyventojas – laiką leidžia prie pat dugno, tarp augalų, akmenukų ar įsirausęs į smėlį. Dienomis ši žuvelė paprastai vengia šviesos ir slepiasi: guli pusiau įsikasusi dumble ar smėlyje, lindi po akmenimis, taip išvengdama plėšrių paukščių ar žuvų. Priešų akims ji praktiškai nematoma, nes susilieja su dugno aplinka. Aktyviausias kirtiklis būna sutemus – temstant ir naktį jis išlenda iš slėptuvių ir ima ieškoti maisto. Jei dieną apsiniaukę ar po vandeniu tamsu, kirtikliai gali būti aktyvūs ir dienos metu. Gyvena jie dažniausiai pavieniui arba mažomis grupelėmis.

Įdomu tai, kad kirtiklis turi specialių prisitaikymų kvėpuoti, kai trūksta deguonies. Užsikasęs giliai į smėlėtą dugną, jis gali naudotis spiacialiomis angomis žiaunuose, per kurias traukia vandenį ir taip kvėpuoja būdamas „užsikasęs“. Be to, kaip ir artimas giminaitis vijūnas (Misgurnus fossilis), kirtiklis geba pasitelkti žarninį kvėpavimą. Tai reiškia, jog deguonies stygiui jautrus kirtiklis išplaukia prie vandens paviršiaus, praryja oro burbuliuką, o šis keliauja į specialią žarnyno dalį, kur iš oro pasisavinamas deguonis. Vėliau „panaudotas“ oro burbulas pašalinamas pro žuvies analinę angą. Toks oro rijimas padeda kirtikliams išgyventi uždumblėjusiuose, deguonies stokojančiuose vandenyse (pavyzdžiui, vasarą nusekusių upelių balose ar dumblėtuose tvenkiniuose). Vis dėlto visiškai be deguonies ar labai stipriai užterštame vandenyje kirtikliai neišgyvens.

Mityba

Kirtiklis minta tuo, ką randa dugne. Jo pagrindinis racionas – mažyčiai bestuburiai: įvairių vabzdžių lervos (pvz., mašalų trūklio lervos), smulkūs vėžiagyviai, kirmėlaitės, moliuskai. Kartais minta ir minkšta vandens augalija, dumbliais, ypač jei gyvena augalingame vandens telkinyje. Unikalus kirtiklio bruožas – jo žiaunų sandara leidžianti maitintis ir filtruojant organines daleles iš vandens srovės. Tai vienintelė Lietuvoje natūraliai aptinkama žuvis, gebanti tarsi mažas filtras siurbti per žiaunas vandenį ir iš jo perkošti maisto daleles. Taip kirtiklis nufiltruoja detritą – organines nuosėdas, mikroorganizmus ir kitą smulkų maistą, kurio gali nepastebėti kitos žuvys. Dėl šios priežasties paprastieji kirtikliai laikomi gero vandens kokybės indikatoriais. Užterštuose sunkiaisiais metalais ar kitomis kenksmingomis medžiagomis vandens telkiniuose kirtikliai neišgyvena – tai laikoma viena iš priežasčių, kodėl pramoninėse zonose jie nyksta. Be to kirtikliai patys yra maistas didesnėms žuvims – jais minta lydekos, ešeriai, vėgėlės ir kiti plėšrūnai, tad ši rūšis svarbi vandens ekosistemos mitybos grandinei.

Nerštas

Kirtikliai neršia pavasarį, dažniausiai balandžio–gegužės mėnesiais, kai vanduo sušyla bent iki ~15–20 °C. Neršto metu subrendę patinėliai ir patelės sudaro poras (neršia poromis – patinėlis glaudžiasi prie patelės kūno). Patelė neršia porcijomis, t. y. ne visus ikrus vienu metu, o per keletą kartų, priklijuodama juos ant vandens augalų, šaknų, nendrių arba ant smėlėto bei žvirgždo dugno. Viena patelė išneršia kelis šimtus smulkių ikrelių. Ikreliai yra lipnūs, todėl prilimpa prie augalų ar žolių sąžalynų seklioje vandens vietoje. Ten jie inkubuojasi apie 6–10 parų (priklausomai nuo vandens temperatūros). Išsiritusios lervutės dar kelias dienas tūno prisitvirtinusios prie augalų arba pasislėpusios prie dugno. Jos turi išorines žiaunas (kaip kai kurių varliagyvių buožgalviai), kurios padeda apsirūpinti deguonimi kol lervos mažos. Paaugęs mailius ima plaukioti ir maitintis savarankiškai smulkiais organizmais. Per vasarą jauni kirtikliai ūgteli, o kai kurie patinėliai jau kitą pavasarį subręsta ir gali dalyvauti neršte. Dalis žuvų auga lėčiau ir subręsta tik antraisiais gyvenimo metais.

Kirtiklio apsaugos statusas

Paprastasis kirtiklis yra įtrauktas į Europos Sąjungos Buveinių direktyvos II priedą, kaip Europos Bendrijos svarbos rūšis, kuriai išsaugoti reikalingos saugomos teritorijos. Tai reiškia, kad visoje ES privaloma rūpintis šios rūšies apsauga – stebėti jos populiacijas, išsaugoti natūralias buveines, riboti veiklą, galinčią pakenkti kirtikliams. Lietuvoje dėl šios priežasties kirtiklis saugomas Natura 2000 teritorijose, tokiose kaip Neries upė ir kitur, kur įsteigtos specialios saugomos teritorijos siekiant apsaugoti kirtiklių ir kitų retų žuvų buveines. Lietuvos raudonojoje knygoje paprastasis kirtiklis šiuo metu nėra priskirtas prie nykstančių rūšių, nes mūsų vandenyse jis dar pakankamai paplitęs. Vis dėlto, pagal Lietuvos saugomų gyvūnų sąrašus, ši rūšis laikoma saugoma – negalima jos tyčia naikinti, gaudyti ar žaloti. Kirtiklis oficialiai įvardijamas kaip saugoma rūšis, gyvenanti Lietuvos vandenyse.

Didžiausios grėsmės kirtikliui siejamos su vandens telkinių būklės blogėjimu. Ši jautri žuvis, kaip minėta, nepakenčia vandens taršos – ypač toksiškų cheminių medžiagų, sunkiųjų metalų. Pramonės tarša upėse ir ežeruose daugybėje Europos regionų sunaikino kirtiklių buveines, todėl ten populiacijos sumažėjo ar visai išnyko. Kitas pavojus – buveinių nykimas. Upės vagos tiesinimas, kanalizacijos, užtvankų statyba, per intensyvus vagos gilinimas ar valymas gali sunaikinti smėlėtus seklius ruožus ir augalijos sąžalynus, kurių reikia kirtikliui. Taip pat melioracija ir pelkių sausinimas naikina seklius intakus, kur ši rūšis gyvena. Klimato kaita gali lemti vandens lygio svyravimus – vasarą mažos upės nusenka, susidaro izoliuotos balos, kur žuvys gali žūti. Žinoma, kirtikliai tam tikru mastu prisitaikę išlikti sunkiomis sąlygomis (gali kvėpuoti oru, laukti įsirausę), tačiau jei sausra trunka per ilgai arba tarša yra pastovi, populiacija nukenčia.

Kirtiklis žvejyboje

Žvejams ši žuvelė nėra įdomi: kirtikliai per maži, nekimba ant įprastų masalų ir neturi maistinės vertės. Dėl slapto gyvenimo būdo ir polinkio slėptis dumble, mėgėjiškos žūklės metu kirtiklis retai pakliūva ant kabliuko. Kartais jie gali netyčia patekti į žvejų graibštus ar sietelius gaudant kitas žuvis, tačiau sąmoningai gaudyti kirtiklių negalima. Pagal aplinkosaugos teisės aktus, saugomas žuvis sugavus privalu nedelsiant paleisti atgal į tą patį vandens telkinį. Jeigu žvejodami netyčia pagavote kirtiklį – elkitės atsakingai. Atsargiai atkabinkite žuvelę ir paleiskite atgal į vandenį toje pačioje vietoje.

Įdomūs faktai apie kirtiklį

• Kirtiklis didžiąją dienos dalį praleidžia įlindęs į smėlį ar dumblą, palikdamas kyšoti tik galvą. Taip jis slepiasi nuo plėšrūnų ir saulės šviesos. Specialios žiaunų angos leidžia jam kvėpuoti būnant po smėliu – unikalus prisitaikymas, kuriuo pasigirti gali nedaugelis žuvų.
• Kirtiklis, kaip ir vijūnas, gaudamas per mažai deguonies ima ryti orą nuo vandens paviršiaus. Žarninis kvėpavimas padeda pasisavinti ore esantį deguonį tiesiai per žarnyno sieneles.
• Kirtiklio žiaunos veikia panašiai kaip filtravimo aparatas. Jokia kita Lietuvos žuvis neturi galimybės filtruoti vandenyje plūduriuojančių organinių dalelių. Ši žuvis tiesiog siurbia dumblą ir vandenį, perleidžia per žiaunas, o maistą sulaiko ir praryja.
• Po akimis slypi aštrus dyglis (spyglis). Kai žuviai gresia pavojus, ji gali tuos dyglius staiga išskleisti. Tai atbaido plėšrias žuvis – bandant praryti kirtiklį, dygliai įsiremią gerklėje, todėl plėšrūnas kirtiklą tuoj pat spjauna lauk.
• Nors gamtoje kirtikliai gyvena apie 4–5 metus, akvariume jie gali sulaukti ir 8–10 metų amžiaus. Dėl savito rašto ir įdomaus elgesio kirtikliai kartais auginami mėgėjų akvariumuose kaip dekoratyvinės žuvytės.

Pabaigai

Kirtiklis – nors ir mažas, tačiau labai įdomus ir ekologiškai reikšmingas mūsų vandenų gyventojas. Jo unikalūs biologiniai bruožai (tokie kaip oro rijimas ar filtravimas) daro jį išskirtiniu tarp Lietuvos žuvų. Kartu kirtiklis yra gyvas indikatorius: kur gyvena ši žuvis, ten vanduo dar pakankamai švarus. Deja, intensyvi žmonių veikla kai kuriose šalyse kirtiklius nustūmė ant išnykimo ribos, todėl visoje Europoje jie yra globojami ir saugomi. Lietuvoje galime didžiuotis, kad šios žuvys mūsų upėse vis dar dažnai sutinkamos, tačiau tai nereiškia, jog galime atsipalaiduoti – turime stengtis išlaikyti švarias upes ir ežerus, kad kirtikliai ir toliau gyventų mūsų krašto vandenyse. Saugodami kirtiklį, saugome ir visą vandens ekosistemą – nuo mažiausių bestuburių iki didžiųjų plėšriųjų žuvų. Tegul kirtiklis ir toliau tyliai šmirinėja mūsų upių dugnuose, liudydamas gamtos pusiausvyrą ir mūsų rūpestį natūralia aplinka.