Raudė (lot. Scardinius erythrophthalmus) – tai vidutinio dydžio gėlavandenė žuvis, priklausanti karpinių (Cyprinidae) šeimai. Ši žuvis paplitusi daugelyje Europos vandens telkinių, taip pat gausiai aptinkama Lietuvoje. Dėl savo ryškiai raudonų pelekų ši žuvis lengvai atpažįstama ir neretai tampa smagiu laimikiu žvejyboje.

Jos kūnas yra žvynuotas, šonuose suplotas, pasižymintis sidabriškai auksiniu atspalviu. Akys neretai turi rausvą atspalvį (iš čia kilęs ir pavadinimas „raudė“). Tai taiki, ne plėšri žuvis, dažnai gyvenanti būriais. Toliau šiame straipsnyje apžvelgsime jos išvaizdą, kur ji gyvena, kuo minta, kaip ją žvejoti bei kitas įdomias šios žuvies ypatybes.

Kaip atrodo raudė

Raudės yra lėtai auganti žuvies rūšis. Vienerių metų amžiaus žuvies kūno ilgis yra ne didesnis kaip 4–6 cm, todėl optimalius dydžius pasiekia tik suaugusieji, o tiksliau seni, 15–20 metų individai. Vidutiniškai suaugusių individų kūno ilgis yra nuo 15 iki 30 cm, o svoris – nuo 100 iki 500 g. Šiltuose vandens telkiniuose, kuriuose gausu maisto, raudė gali priaugti rekordinį svorį iki 2 kg., o kūno ilgis gali siekti iki 50 cm.

Raudė turi aukštą, iš šonų suplotą kūną ir mažą galvą. Dantys išdėstyti dviem eilėmis. Akys didelės su rausvomis arba oranžinėmis rainelėmis. Visas žuvies kūnas padengtas dideliais, tankiais žvynais.

Kūno spalva priklauso nuo žuvies buveinės ir amžiaus. Drumstame šiltame vandenyje jis ne toks ryškus, vėsiame ir švariame – šviesus ir ryškus. Jaunikliai iki 2–3 metų yra šviesesnės spalvos. Su amžiumi spalva keičiasi, įgauna daugiau spalvų ir atspalvių. Suaugusios žuvies nugara yra tamsiai rudos spalvos, kartais su žalsvu atspalviu. Pilvo žvynai yra sidabriniai, o šonai turi auksinį atspalvį. Pelekai yra nuo oranžinės, geltonos iki tamsiai raudonos spalvos.

Raudė ir kuoja: kaip atskirti?

Dažnai pradedantieji žvejai raudę supainioja su kita panašia žuvimi – kuoja (lot. Rutilus rutilus). Nors šios dvi karpinių šeimos žuvys atrodo panašiai, yra keli požymiai, padedantys jas atskirti:

• Kūno spalva: raudė paprastai turi auksinį atspalvį šonuose, o kuojos kūnas labiau sidabrinis.
• Pelekų spalva: raudės apatiniai pelekai ryškiai raudoni, tuo tarpu kuojos pelekai gali būti rausvai oranžiniai, ne tokie ryškūs (kuojos nugaros pelekas paprastai pilkšvas).
• Burnos padėtis: raudės burna šiek tiek pasisukusi į viršų (pritaikyta lesti vabzdžius nuo paviršiaus), o kuojos – tiesesnė, labiau pritaikyta maitintis vandens sluoksnyje ar dugne.
• Nugaros pelekas: žiūrint iš šono, raudės nugaros pelekas yra atitolęs atgal – jo pradžia yra už pilvinių pelekų pradžios linijos. Kuojos nugaros pelekas prasideda beveik tiesiai virš pilvinių pelekų.

Šie skirtumai padeda žvejams greitai identifikuoti, ar pagaunama žuvis yra raudė, ar kuoja. Įgijus patirties, žuvų atskyrimas tampa paprastesnis net iš pirmo žvilgsnio.

Raudės gyvenimo būdas

Paprastai raudės gyvena sėslų gyvenimo būdą ir renkasi stovinčius, gerai įšilusius vandens telkinius. Neršto metu gali šiek tiek migruoti. Raudės gali palikti savo „namus“ tik tada, kai rezervuaras yra kritiškai užterštas arba seklus. Įprastai jos lieka savo maitinimosi vietose ir retai juda per visą vandens telkinį.

Jaunikliai iki 1–2 metų būriuojasi į būrius, tačiau augdami suskyla į nedideles „šeimas“ iki 10 individų. Suaugusios žuvys viena su kita nekonfliktuoja, bet sugeba iš savo teritorijos išvyti kitos rūšies svetimšalius.

Raudės gyvena viduriniame ir viršutiniame vandens sluoksnyje, renkasi vietas kurios apaugę žole ir dumbliais. Jos nemėgsta šaltų povandeninių srovių ir akmenuoto dugno.

Atėjus šaltiems orams, raudė keliasi į žiemojimo duobes ir lieka ten. Pavasarį, kai vanduo sušyla jos pradeda ruoštis nerštui, aktyviai maitinasi. Po neršto persikelia į įprastas vietas ir ten maitinasi iki rudens vidurio.

Žiema raudės neaktyvios, jų gyvenimo procesai sulėtėja, vangiai reaguoja į masalą. Geriausias kibimo laikotarpis žiemą būna po pietų, taip pat per atlydžius ir saulėtomis, nevėjuotomis dienomis.

Kuo minta raudė

Ši žuvis yra visaėdė, tad jos mityba gana įvairi. Didelę raciono dalį sudaro augalinis maistas ir smulkūs gyvūnai. Tipiški maisto šaltiniai:

• Vandens augalai ir dumbliai: jos noriai rupšnoja minkštuosius vandens augalus, siurbia dumblius nuo povandeninių daiktų. Ypač mėgsta jaunus ūglius, vandens samanėles.
• Vabzdžiai ir jų lervos: vandens paviršiuje nutūpę vabzdžiai (musės, uodai) tampa lengvu grobiu šiai žuviai. Taip pat ėda vabzdžių lervas, gyvenančias vandenyje.
• Smulkūs bestuburiai: įvairūs mažyčiai vandens gyvūnai – planktoniniai vėžiagyviai (dafnijos, ciklopai), smulkūs moliuskai, kirmėlės – taip pat patenka į jos racioną.
• Žuvų mailius ir ikrai: nors ši žuvis nėra aktyvi plėšrūnė, kartais ji pasigauna kitų žuvų jauniklių ar pasitaikius progai suėda žuvų ikrus. Tai nėra pagrindinis maistas, tačiau esant dideliam maisto stygiui šios žuvys gali valgyti ir tokius baltyminius šaltinius.

Jos mityba priklauso ir nuo sezono. Pavasarį bei vasarą, kai gausu vandens augalijos ir vandens vabzdžių, šios žuvys maitinasi intensyviausiai. Rudenį, atvėsus vandeniui, jos mityba sulėtėja, žuvys ruošiasi žiemai. Žiemą šios žuvies virškinimas lėtesnis.

Kaip pagauti raudę

Raudžių žvejyba – nesudėtingas ir smagus užsiėmimas, tinkantis net pradedantiesiems žvejams. Ši žuvis nėra labai įnoringa, tačiau keli patarimai padės padidinti sėkmę:

• Tinkama meškerė: geriausia naudoti lengvą plūdinę meškerę. Plonas valas (0,14–0,18 mm) ir nedidelis kabliukas (Nr. 10–14) puikiai tinka šiai žuviai – ji nėra didelė ar labai stipri, tad sunkios įrangos nereikia.
• Masalas: šioms žuvims vilioti tinka įvairūs masalai. Labai veiksmingi gyvulinės kilmės masalai – mažas sliekas, uodo trūklio lervos, musės lervos. Taip pat sėkmingai gaudoma ir augaliniais masalais: duona, batonas, tešla, virtas kviečio ar miežio grūdas. Kai kurie žvejai naudoja kukurūzų grūdelius ar net mažus sūrio gabalėlius.
• Žvejybos vieta: ieškokite jų ten, kur ramu ir daug augalijos. Patartina meškerioti prie meldų, lelijų lapų ar kitų vandens augalų salelių, netoli pakrančių. Sekliose, saulės šildomose įlankėlėse.
• Laikas: geriausiai jos kimba šiltuoju sezonu anksti ryte arba pavakary, kai saulė nebe tokia kaitri. Debesuotomis dienomis gali kibti ir dieną. Vasaros vakarais raudės mėgsta kilti į paviršių maitintis vabzdžiais, tuomet jas galima gaudyti net museline meškere su nedidele musele imituojančiu masalu.
• Elgsena ir kibimas: ši žuvis kimba švelniai, tad plūdė gali tik lengvai virptelėti ar lėtai nugrimzti – svarbu nepraleisti momento pakirsti.

Svarbu: gaudydami šias žuvis, elkitės tyliai ir ramiai. Staigūs judesiai, triukšmas gali išbaidyti būrį. Kantrybė ir tinkamas masalo pateikimas – raktas į sėkmę. Kadangi šios žuvys dažnai plaukioja būreliais, vienoje vietoje pagavus vieną žuvį verta ten pat užmesti dar kartą – tikėtina, kad tuoj pat kibs kita.

Kada ir kaip neršia raudė

Priklausomai nuo oro sąlygų, neršto laikotarpis gali vykti nuo balandžio iki birželio. Pagrindinė sąlyga – vandens temperatūra, kai tik ji pasiekia +16 +17 °C, lytiškai subrendę individai pradeda ruoštis nerštui.

Raudė neršia nedidelėmis „porcijomis“ sekliame vandenyje, apaugusiame tankia augmenija. Ikrų dydis yra nuo 1 iki 1,5 mm, jie yra padengti glitimu, kuris padeda patelei juos pritvirtinti prie augalų. Neršto gylis neviršija 15–50 cm. Vidutinio dydžio patelė gali dėti daugiau nei 10 tūkst. ikrų, o stambus, 300 gramų ir daugiau sveriantis individai – iki 100 tūkst. ikrų.

Deja, dauguma ikrų nespėja išsiperėti. Taip yra dėl to, kad raudė neršia vėliau nei kiti povandeniniai gyventojai. Kai patelės deda kiaušinėlius, kitos žuvys jau pradeda aktyviai maitintis sekliame vandenyje. Ir nors patelės sumaniai užmaskuoja kiaušinius prie augalų šaknų, yra žuvų, kurios randa ir suvalgo ikrus.

Inkubacinis laikotarpis trunka 3–4 dienas. Išsiritęs mailius beveik skaidrus, jo kūno ilgis neviršija 5 mm. Naujagimis mailius iškyla į paviršių ir pasislepia augmenijoje. Jie visą vasarą nepalieka nerštaviečių ir minta zooplanktonu. Prasidėjus rudeniui išnyksta didžioji dalis povandeninės floros ir faunos, todėl mailius kraustosi į apaugusius krantus ieškoti maisto ir pastogės. Šiuo laikotarpiu mailiaus ilgis siekia 30–35 mm.

Raudžių žvejybos taisyklės

Mėgėjų žūklė Lietuvoje yra reglamentuojama taisyklių, kurios galioja ir gaudant šias žuvis. Šią žuvį žvejoti leidžiama ištisus metus – ši žuvis neturi specialaus draudimo sezono. Dėl didelio šių žuvų paplitimo nėra nustatytas ir minimalus dydis, nuo kurio šią žuvį galima pasiimti (skirtingai nei, pavyzdžiui, lydekoms ar sterkams, kuriems taikomi dydžio apribojimai). Vis dėlto, bendros žvejybos etikos sumetimais, labai mažas (vos kelių centimetrų) raudes rekomenduojama paleisti atgal į vandenį, kad jos galėtų užaugti.

Pagal Lietuvoje galiojančias mėgėjų žvejybos taisykles, žvejybai reikia turėti galiojantį žvejo mėgėjo bilietą (leidimą). Taip pat nustatyti bendri sugavimo kiekio limitai – vienos žvejybos metu visų smulkių žuvų (tokių kaip raudės, kuojos, ešeriai ir pan.) bendras svoris neturėtų viršyti 5 kg vienam žvejui. Ši taisyklė skatina saikingai imti laimikį ir nekenkti žuvų ištekliams.

Raudžių kulinarinės savybės

Nors raudė nėra pats populiariausias kulinarinis delikatesas, ją tikrai galima skaniai paruošti. Dėl nedidelio šios žuvies dydžio ir gana daug ašakų, ši žuvis nėra plačiai naudojama komercinėje žuvininkystėje. Visgi mėgėjai dažnai parsineša kelis didesnius laimikius ir išmėgina įvairius receptus.

Štai keletas būdų, kaip galima panaudoti raudės mėsą virtuvėje:

• Kepimas keptuvėje: nedideles raudes galima kepti visas (išskrodus) gerai įkaitintoje keptuvėje su aliejumi. Prieš kepant, žuvies šonuose rekomenduojama padaryti negilias įpjovas kas kelis milimetrus – kepant smulkios ašakos apskrus ir taps ne tokios juntamos. Apkepintas žuvies kūnas tampa traškus, žuvis skani su citrinos griežinėliu.
• Žuvienė (žuvių sriuba): ši žuvis dėl savo liesos mėsos ir intensyvaus skonio tinka virti žuvienei. Jas galima virti vienas arba maišyti su kitomis žuvimis. Svarbu virti pakankamai ilgai, kad atsiskleistų skonis, o kaulai suminkštėtų. Išvirtą žuvį galima išimti, nuvalyti mėsą nuo kaulų ir grąžinti mėsą atgal į sultinį.
• Rūkymas ir džiovinimas: smulkias raudes žvejai neretai džiovina ar išrūko. Išdžiovintos ir lengvai pasūdytos šios žuvys yra tradicinis užkandis, tinkantis prie alaus. Rūkymui labiau tinka didesni egzemplioriai: išrūkytos žuvys įgauna malonų kvapą, auksinę spalvą ir gali būti valgomos tiek šiltos, tiek atvėsusios.
• Žuvies faršas: kadangi ši žuvis turi daug smulkių ašakų, geras būdas jas panaudoti – sumalti mėsą mėsmale ir gaminti maltinukus ar kotletus. Sumalta žuvis sumaišoma su kiaušiniu, prieskoniais, baltos duonos trupiniais, suformuojami kotletukai ir jie iškepami keptuvėje arba ištroškinami. Iš paruoštos maltos žuvies gaunami sultingi kotletai, o kauliukai beveik nesijaučia.

Šios žuvies mėsoje yra pakankamai baltymų, ji nėra riebi (kaip lašišinės žuvys), tad tinkama norintiems liesesnės žuvies. Taip pat joje yra vitaminų D, B12, seleno ir kitų mikroelementų, kurių randama gėlavandenėse žuvyse.