Žvejyba – labai sena veikla, kuri jau daugiau kaip 40 000 metų yra svarbi žmogaus gyvenimo dalis. Daugelyje pasaulio vietų žuvis buvo pagrindinis maisto šaltinis, todėl vietos gyventojai turėjo gerai išmanyti, kaip ją pagauti. Bėgant šimtmečiams, skirtingos tautos išrado vis kitokius žvejybos būdus, kad išgyventų tose aplinkose, kuriose buvo įsikūrę. Taigi, šiame straipsnyje nagrinėsime kai kuriuos seniausius tradicinius žvejybos būdai ir kaip jie keitėsi, bėgant laikui.

Povandeninė žvejyba

Povandeninė žūklė – labai senas žvejybos būdas, naudojamas žvejų jau tūkstančius metų visame pasaulyje. Remiantis ankstyviausiais įrašais apie povandeninę žūklę, harpūnai buvo naudojami Indijoje ir Prancūzijoje dar prieš 16 000 metų. Nuo to laiko žeberklų ir trišakių naudojimas buvo aprašomas nesuskaičiuojamoje daugybėje pasakojimų ir religinių tekstų. Dažniausiai atpažįstamas yra graikų–romėnų vaizduojamas jūrų dievas.

Amerikos indėnų gentys, pavyzdžiui, hupai, jau daugiau kaip tūkstantmetį naudoja žeberklus žuvims gaudyti. Vis dėlto žeberklo mėtymas nebuvo vienintelis būdas gaudyti žuvis. Atsiradus šaudymui iš lanko, daugybė genčių išplaukė į vandenis ir taip įsigalėjo žvejyba lanku.

Tokios gentys kaip negritai, gyvenę dabartinėje Filipinų valstybėje, tradiciškai žvejodavo naudodami lankus seklumose, kur skaidrus vanduo. Nors genties nariai daugiausia žvejojo sekliuose vandenyse, jiems vis tiek reikėjo panaudoti daug įgūdžių, kad metimas būtų taiklus, kadangi šviesa, pasiekusi vandenį, lūždavo. Jie gaudydavo geltonpelekes karanges, gruperius, karališkąsias žuvis ir daugelį kitų žuvų rūšių.

Bėgant metams, povandeninė žūklė beveik nepakito. Šiandien daugelyje JAV valstijų aplink Meksikos įlanką, gaudant plekšnes, populiarūs tokie žvejybos būdai kaip žeberklavimas. Pavyzdžiui, Bahamų salose narai-žvejai, žvejodami didesnių rūšių žuvis aplink rifus, naudoja ietis, pagamintas iš metalinio strypo su ietigaliu ir gumine kilpa, arba laidynes (šaudykles).

Meškeriojimas

Meškeriojimas – bene labiausiai paplitęs ir taip pat vienas iš seniausių žvejybos būdų. Meškeriojant naudojamas kabliukas (kampas), tvirtinamas prie žvejybinio valo. Istoriškai ant kabliuko paprastai būdavo užmaunamas masalas, kuris kiekvienoje vietovėje skyrėsi, priklausomai nuo to, ką žmonės turėdavo.

Žvejybiniai kabliukai pradėti naudoti dar neolite. Seniausi kada nors rasti kabliukai buvo aptikti Sakitari urve, Okinavos saloje, Japonijoje, o jų amžius – daugiau kaip 22 000 metų. Pirmieji kabliukai buvo gana primityvūs, palyginti su šiandien naudojamais kabliukais, pagaminti iš kaulų skeveldrų, kriauklių, gyvūnų ragų ir paukščių snapų.

Vis dėlto neilgai trukus meškeriojimas evoliucionavo. Mūsų protėviai greitai išsiaiškino, kad gali panardinti kabliukus, pritvirtindami prie jų svorius (pasvaras). Apie 800 metų prieš mūsų erą senovės graikai, tyrinėdami tunų ir kitų rūšių žuvų migracijos modelius, iškėlė žvejybą į neregėtas aukštumas.

Kalbant apie meškeriojimą, išskiriami du pagrindiniai žvejybos būdai:

• žvejyba naudojant valą: rankoje laikomas valas, nuleidžiamas į vandenį (paprastai nuo aukštesnės vietos, pavyzdžiui, nuo tilto ar uolos).
• Žvejyba naudojant virbą: paprasta kartis, prie kurios pritvirtintas valas ir kabliukas. Daugiau nei prieš 4 000 metų pirmieji meškeriotojai meškeres gaminosi iš bambuko.

Galima sakyti, kad būtent meškeriojimo dėka šiandien žvejyba iš medžioklės vardan išgyvenimo tapo itin mėgstama pramoga. Tokiose 17-ojo amžiaus knygose kaip The Compleat Angler ir The Secrets of Angling išaukštinama to meto žvejybos menas ir dvasia, kartu skrupulingai atskleidžiant šio sporto subtilybes. Tokio tipo knygos paskatino tokių būdų kaip muselinė žvejyba populiarumą.

Poledinė žvejyba

Poledinė žūklė – tai žuvies gaudymas po ledu užšalusiame vandens telkinyje. Poledinė žūklė, tradiciškai praktikuojama šaltesniuose šiauriniuose pasaulio regionuose, išlaikė savo pirminę formą daugiau nei tūkstantmetį. Kaip ir įprasta žvejyba, poledinė žūklė apima ir povandeninę žūklę, ir meškeriojimą. Vis dėlto yra šiokių tokių niuansų.

Tokioms tautoms kaip inuitai poledinė žūklė visada buvo svarbi gyvenimo dalis. Tad nenuostabu, kad jų dėka buvo išrastas vienas iš genialiausių kada nors naudotų žvejybos būdų ir įrankių. Kad galėtų sugauti žuvį, esančią po ledu, inuitai sumeistravo unikalų dantytą žeberklą, vadinamą kakivak. Šis žeberklas buvo gaminamas iš tvirto centre esančio smaigalio ir dviejų lankstesnių šoninių atšakų. Kiekviena šoninė atšaka turėjo į vidų nukreiptus ašmenis, kuriais būdavo užkabinama žuvis ir tokiu būdu ji negalėdavo ištrūkti.

Poledinės žūklės kultūra itin gerai išsaugota tokiose šalyse kaip Kanada, Norvegija, Suomija, Latvija, Estija, Rusija ir Jungtinės Amerikos Valstijos. Daugelyje šių šalių kasmet rengiami poledinės žūklės turnyrai, kuriuose dalyvauja tūkstančiai entuziastingų žvejų.

Gaudymas spąstais

Žinoma, inuitai itin pasižymėjo žvejyboje net tada, kai vandenys nebuvo užšalę. Vienam iš jų naudojamų žvejybos būdų buvo reikalingos akmeninės užtvankos.

Inuitai statė užtvankas, sukraudami akmenis pusmėnulio forma upės vagoje. Akmenys būdavo sukraunami iki tam tikro aukščio, o žuviai plaukti tolyn likdavo tik viena siaura anga. Kai žuvis įplaukdavo į šį koridorių, žvejai mesdavo į ją savo kakivaks.

Akmeninės užtvankos buvo plačiai naudojamos ir viduramžių Europoje. Pavyzdžiui, Anglijoje akmeninės užtvankos buvo taip plačiai paplitę, kad kai kurios upės ilgainiui tapo nepraplaukiamos. Itin gerai žinoma Didžiųjų Laisvių Chartija uždraudė statyti šias akmenines užtvankas visuose Anglijos gėluosiuose vandenyse.

Visgi ne visos užtvankos buvo akmeninės. Daugelis Afrikos genčių statydavo medines užtvankas, tad vandens lygis nukrisdavo iki tiek, kad žuvys vos galėdavo plaukti. Žvejams belikdavo plikomis rankomis jas surinkti. Dabar pereisime prie kitos tradicinių žvejybos būdų grupės.

Gaudymas rankomis

Norint pagauti žuvį, kartais net nereikia žvejybos įrangos. Yra nemažai senovinių žuvų ir jūros gėrybių gaudymo rankomis būdų. Dėl šiuolaikinių gamtosaugos problemų kai kurie iš jų tapo prieštaringesni už kitus. Žuvų gaudymo rankomis žvejybos būdai yra tokie:

• Nardymas ieškant moliuskų, krabų ar omarų.
• Šamo gaudymas plikomis rankomis. Žvejai įkišdavo rankas į šamo duobutę ir laukdavo, kol jis užkibs. Šis būdas tebėra populiarus Amerikos pietuose. Vis dėlto gaudymas plikomis rankomis yra pavojingas tiek žvejams, tiek žuvims, todėl dauguma JAV valstijų uždraudė šią praktiką.
• Upėtakio kutenimas. Šis būdas praktikuojamas jau daugelį šimtmečių ir minimas daugelyje istorinių ir literatūrinių tekstų – nuo senovės graikų poemų iki Šekspyro kūrinių. Žvejys kutendavo upėtakio papilvę tol, kol jis pasinerdavo į paralyžiuojančią transo būseną. Šiais laikais upėtakių kutenimas dažniausiai yra draudžiamas.
• Trypimas. Šimtmečių senumo būdas, tradiciškai naudojamas pietvakarių Škotijoje plekšnėms gaudyti. Žvejai, trypčiodami basomis kojomis smėlyje, ieškodavo plekšnių. Suradę žuvį, jie prispausdavo ją kojomis ir persmeigdavo žeberklu (vietinės formos trišakis). Iki 2010 metų į pasaulio plekšnių gaudymo trypiant čempionatus prie vietinės Urr upės susirinkdavo tūkstančiai entuziastų. Visgi 2011 metais dėl gamtosaugos sumetimų vietos reguliavimo institucijos nusprendė nutraukti renginį.

Gaudymas tinklais

Žmonės nuo seno naudoja tinklus žuvims gaudyti. Šių žvejybinių tinklų akys buvo plačios, iš plonų siūlų, todėl žvejai galėjo sugauti daugiau žuvų nei kada nors anksčiau. Senovės graikai užfiksavo, kaip tinklai „gaudytų žuvis, kol vyrai miegotų“.

Žinoma, yra daugybė žvejybos tinklų rūšių. Dažniausiai naudojami yra šie:

• Užmetami tinklai. Šie tinklai turi tinklelį su anga viršutinėje pusėje. Žvejai šiuos tinklus užmesdavo ant sekliuose vandenyse plaukiojančių žuvų būrio.
• Žiauniniai tinklai.  Žvejai šiuos tinklus panardindavo į vandenį tose vietose, kur dažnai praplaukdavo žuvys. Prie tinklų kraštų jie pritvirtindavo kamščius, kad tinklai būtų plūdrūs, o per vidurį – svorių, kad tinklai apimtų nemažą vandens plotą. Žuvys įsipainiodavo į tinklus dėl savo žiaunų, o žvejams tereikėdavo jas surinkti.

Pastaruoju metu gaudymas tinklais kelia vis didesnį nerimą. Kadangi visame pasaulyje rekreacinė ir komercinė žvejyba tinklais iš esmės nereguliuojama, jūrų gyvūnijos perspektyvos nėra geros.

Žvejyba naudojant aitvarus

Kad ir kaip būtų keista, žvejyba naudojant aitvarus pasižymi senomis ir sėkmingomis tradicijomis. Šis būdas atsirado dėka Polinezijos salų, kur vietiniai žvejai privalėjo surasti būdą, kaip įveikti nesvetingus vietovės rifus. Pirmieji rašytiniai įrodymai apie žvejybą naudojant aitvarus siekia 1500-uosius metus, kai Olandijos ekspedicijos keliavo per šią teritoriją.

Naudodami tik vietines medžiagas, šie žvejai pasigamino labai veiksmingus žvejybinius aitvarus. Šie aitvarai plukdydavo masalus tiesiai po vandens paviršiumi, taip pritraukdami daugybę tokių žuvų kaip vėjažuvinės.

Aitvarai buvo labai paprasti prietaisai: jų „burės“ buvo padarytos iš bananų lapų, o valas – iš surištų voratinklių. Ilgainiui vietiniai gyventojai pagamino tvirtesnės struktūros aitvarus, kurių burės buvo gaminamos iš sutvirtintų paparčio (t. y. ąžuolalapio paparčio) lapų, o valas – iš kilpų su jauku.

Žinoma, naudodami šiuolaikiškesnes medžiagas, šiandieniniai žvejai, pasitelkiantys aitvarus, dažnai gali sugauti aukštesnės lygos žuvis, pavyzdžiui, tuną ar buriažuvę.

Apžvelgus kai kuriuos šiandien paminėtus tradicinius žvejybos būdus, gali paaiškėti, kad jie itin skiriasi. Vis dėlto juos kažkas sieja – jie tokie paprasti ir veiksmingi. Ne visi šie žvejybos būdai yra tinkami ar socialiai priimtini šiais laikais, tačiau iš kiekvieno jų galima kažką pasiimti ir pritaikyti sau: norint sugauti žuvį, nereikia daugybės technologijų. Mūsų protėviams to tikrai nereikėjo.