Įsivaizduokite, traukiate laimikį ir staiga pamatai žuvį, atrodytų atplaukusią tiesiai iš mokslinės fantastikos filmo. Mūsų pasaulio vandenyse gyvena daugybė keistų žuvų, kurias galima sugauti – jų išvaizda ir elgesys stebina net mokslininkus. Kai kurios keistos žuvys turi švytinčius organus ar milžiniškas dantytas žiotis, kitos apskritai netenka akių gyvendamos tamsoje. Vis dėlto visos šios savybės – ne keistenybės dėl keistumo, o evoliucijos suformuoti privalumai. Paanalizuokime, kodėl žuvys kartais atrodo tokios neįprastos, ir susipažinkime su keisčiausiomis žuvimis, kurias iš tiesų galima sužvejoti pasaulio vandens telkiniuose.

Keistos žuvys, kurias gali sugauti pasaulyje

Žemiau apžvelgsime konkrečias žuvų rūšis, garsėjančias savo keistumu. Daugelį jų žvejai gali sutikti – tyčia ar netyčia – įvairiuose pasaulio vandens telkiniuose. Nuo jūrų gelmių pabaisų iki keistų gėlavandenių – susipažinkite su įdomiausiais egzemplioriais.

Jūrinis velnias

Jūrų velnias (lot. Lophius piscatorius) – giliavandenė plėšri jūrų žuvis, atrodanti lyg iš košmaro. Jos didžiulė galva užima beveik pusę kūno, žiotys pilnos ilgų aštrių dantų. Ši žuvis užauga iki 1,5 m ilgio ir 20 kg svorio. Įdomiausia, kad jūrinio velnio kakta “papuošta” išilginiu ūseliu – tai evoliucijos suformuota “meškerė” su švytinčiu masalu gale. Tūnodamas jūros dugne tarp uolų, velnias mojuoja tuo jauku ir prisivilioja smalsias mažesnes žuvis tiesiai į nasrus. Šis masalas skleidžia šviesą tamsoje (bioliuminescencijos dėka) – puikus triukas amžinoje gelmių tamsoje. Jūrų velniai aptinkami 50–200 m gylyje Šiaurės rytų Atlante, Viduržemio ir Juodojoje jūroje. Nors išvaizda bauginanti, žmonės juos ir žvejoja: velnių uodega laikoma delikatesu (žinoma kaip “monkfish”). Visgi svarbiausia – ši žuvis demonstruoja pritrenkiantį prisitaikymą, kaip tyko grobio visiškoje tamsoje, pasitelkdama “žvejybos meistriškumą”.

Pūsliažuvė

Pūsliažuvė (lot. Tetraodontidae) – atrodytų miela, apvalutė žuvelė, kuri iš tiesų yra viena nuodingiausių pasaulyje. Ji gavo “burbulo” pravardę, nes pajutusi pavojų akimirksniu išsipučia į dygliuotą rutulį. Pūsliažuvės oda pasidengia stačiais dygliais ir plūduriuoja pilvu į viršų – plėšrūnui ją praryti beveik neįmanoma. Dar įspūdingiau, kad daugelio pūsliažuvių audiniuose yra tetrodotoksino – itin stiprių nuodų, kurie net 1200 kartų toksiškesni už kalio cianidą. Viena žymiausių pūsliažuvių – fugu (Takifugu niphobles), Japonijoje laikoma delikatesu. Virtuvės meistrai labai kruopščiai paruošia fugu, mat menkiausia klaida gali būti mirtina – šios žuvies nuodai paralyžiuoja nervų sistemą. Pūsliažuvių šeimai priklauso ~185 rūšys, gyvenančios tropiniuose vandenyse. Jų burnoje – keturi tvirti dantys, sudarantys tarsi snapą, kuriuo trupinami koralai, moliuskų kiautai. Įdomu, kad iš pažiūros lėtapėdės pūsliažuvės turi dar vieną talentą: kai kurios rūšys (pvz., baltadėmė pūsliažuvė) sugeba dailinti smėlio “meninius” lizdus jūros dugne, kad priviliotų patelę. Taigi ši pūsliažuvė – tarsi mielas, bet mirtinai pavojingas jūros ežys, apdovanotas gamtos gynybiniais ypatumais.

Šamas albinosas

Šamas albinosas – tai ne atskira rūšis, o retenybė: įprasto šamo individas, dėl genetinės mutacijos neturintis pigmento. Albinosinių šamų oda pieno baltumo, akys rausvos – toks vaizdas pribloškia, lyg pamatytum vaiduoklį upėje. Dažniausiai aptinkami albinosai būna didžiojo šamo (Silurus glanis) giminaičiai, kurie paprastai gyvena Europoje. Kadangi albinizmas sumažina maskuotę, išgyventi gamtoje albinosui sunku: ryškiai baltą žuvį lengviau pamato plėšrūnai, o plėšrus albinosas šamas pats sunkiau pasislepia tykodamas grobio. Dėl to gamtoje tokie individai itin reti (skaičiuojama, kad vos ~1 iš 10 000 šamų gimsta albinosu).

Visgi pasitaiko įspūdingų nutikimų: 2013 m. Ispanijoje britų žvejys sugavo 2,5 metro ilgio, 93 kg svorio baltą šamą milžiną – tuo metu tai buvo pasaulio rekordas. Po įtemptos 30 minučių kovos milžinas ištrauktas, įsiamžintas nuotraukose ir paleistas atga. Albinosiniai šamai vertinami nevienareikšmiškai: vieniems tai svajonių trofėjus, kitiems – gamtos retenybė, kurią dera saugoti. Mokslininkai pažymi, kad albinizmas – tik išvaizdos pokytis, žuvies mėsai ar skoniui įtakos neturintis. Vis dėlto dėl retų genų derėtų pasigrožėti ir paleisti – lai toliau plaukioja mūsų vandenyse kaip gyvas gamtos stebuklas.

Vėgėlė

Vėgėlė (lot. Lota lota) – vienintelė menkinių žuvis pasaulyje, prisitaikiusi gyventi gėlame vandenyje. Dėl to vėgėlę žvejai kartais pavadina “gėlavandene menke”. Jos kūnas ilgas ir gleivėtas, primena ungurio ir menkės hibridą: galva plokščia, ūsas ant smakro, oda stora ir slidi, padengta smulkiais įaugusiais žvynais. Margas gelsvai rusvas raštas padeda maskuotis tarp akmenų dugne. Vėgėlė – aktyvi plėšrūnė, bet tik šaltuoju metu. Skirtingai nei dauguma žuvų, ji mėgsta šaltį: rudenį ir žiemą, kai vanduo atšąla iki +4 °C ar mažiau, vėgėlės atgyja. Jos medžioja naktimis, lydimos tamsos ir blogo oro – tuomet lėtai prisėlina prie grobio ir jį praryja. Vasarą, vandeniui sušilus, vėgėlės beveik nesimaitina ir net įminga dumble, tarsi vasarodamos.

Dar vienas išskirtinis bruožas – šios keistos žuvys neršia viduržiemį, po ledu, kai temperatūra ~1–3 °C. Neršto metu vėgėlės išsiruošia į seklumas net per šalčius, kai kitos žuvys neaktyvios. Dėl netipiško gyvenimo ritmo Lietuvoje vėgėlių žvejyba irgi neįprasta: jas gaudyti leidžiama tik žiemai baigiantis (nuo vasario), nes gruodį–sausį vyksta nerštas, ir draudžiama imti mažesnes nei 45 cm. Kulinariniu požiūriu vėgėlė vertinama puikiai – jos mėsa balta, neriebi, o kepenys laikomos delikatesu. Net jei nesate žieminės žūklės entuziastas, verta žinoti apie šią keistą žuvį, kuri labiau primena naktinį šaltųjų vandenų šešėlį nei įprastą mūsų ežerų gyventoją.

Dygliaryklis

Dygliaryklis (lot. Squalus acanthias) – tai mažas ryklys, pasipuošęs aštriais spygliais. Ši ryklių rūšis užauga vos ~1 metro ilgio, tačiau turi du nuodingus dygius – po vieną prieš kiekvieną nugaros peleką. Jei kas puola dygliaryklį, jis gali smogti savo dygliais ir įdurti skausmingą žaizdą, įleidęs nedidelį kiekį nuodų. Dygliarykliai paplitę tiek Atlanto, tiek Ramiojo vandenyno vidutinio klimato vandenyse, dažnai netoli jūros dugno. Įdomu tai, kad šiuos rykliukus kartais sugauna ir mūsų žvejai Baltijos jūroje: 2018 m. žvejys netoli Liepojos sugavo ~1 m ilgio dygliaryklį – žuvis jį nustebino, mat prie Lietuvos krantų ryklių pasitaiko labai retai. Supratęs, kokią retenybę pagavo (ši rūšis nykstanti), žvejys rykliuką nufotografavo ir paleido atgal į jūrą.

Beje, dygliarykliai turi dar vieną išskirtinį bruožą – tai ilgiausią nėštumo trukmę tarp visų stuburinių. Patelė savo mažylius nešioja net 2 metus (22–24 mėnesius), kol pagimdo visiškai išsivysčiusius mažylius. Tokia lėta reprodukcija reiškia, kad populiacijai atsistatyti sunku, todėl dygliaryklių daug kur sumažėjo dėl perteklinės žvejybos. Vis dėlto kai kur (pvz., Britų salose) jie vis dar gaudomi ir valgomi, vadinami “jūrų ūdomis” (angl. rock salmon). Nesvarbu, ar sutiksite dygliaryklį Baltijos jūroje, ar kur kitur – atminkite, kad tai unikalus mažasis ryklys su “spygliais”, kuriam reikalingas mūsų atsakingas požiūris.

Dumblažuvės

Dumblažuvės (lot. Amia calva), – tikra gyva fosilija gėlųjų vandenų pasaulyje. Ji vienintelė išlikusi senovinio Amiiformes būrio rūšis. Išvaizda primena primityvią žuvį: kūnas iki 70 cm ilgio, cilindriškas, storai gleivėtas; nugara alyviškai rusva su marmuriniu raštu, pelekai minkšti. Nors dumblažuvė panaši į kitas kaulines žuvis, jos sandaroje išliko archajiškų bruožų – pavyzdžiui, ji turi primityvius plaučius. Tiksliau, plaukimo pūslė atlieka plaučių funkciją: žuvis gali įkvėpti oro ir juo kvėpuoti! Ji netgi reguliariai kyšteli galvą virš vandens įkvėpti oro – net jeigu vandenyje pakanka deguonies. Šis unikalus prisitaikymas leidžia dumblažuvei klestėti sekliose, užpelkėjusiose balose, kur vasarą deguonies trūksta – kitos plėšrios žuvys tokiose vietose neišgyventų.

Dumblažuvės paplitusios Šiaurės Amerikoje (Didžiųjų ežerų ir Misisipės baseinuose) ir mėgsta dumblėtus, tankiai augalais apžėlusius vandenis. Aktyvios daugiausia naktį – tada medžioja mažesnes žuvis, varles. Įdomu, kad veisimosi metu dumblažuvės patinas suka lizdą iš žolių seklumoje ir saugo ten patelės ikrus, o vėliau ir išsiritusias lervutes. Tai gana retas tėviškas elgesys tarp žuvų plėšrūnų. Sugavus dumblažuvę, galima nemenkai nustebti – ši reliktinė žuvis aršiai priešinasi. Ji turi aštrius dantis ir net gali kirsti – Amerikos žvejai juokauja, kad dumblažuvės “gina dinozaurų palikimą”. Nors maistui ši žuvis vertinama prastai (mėsa turi daug smulkių ašakų), sportine prasme jos žūklė suteikia daug azarto. Dumblažuvė gali gyventi iki 30 metų, tad pagaunant tokį egzempliorių pagauname dalelę praeities – rūšį, kuri plaukiojo dar dinozaurų laikais.

Sidabrinis karpis

Sidabrinis karpis (lot. Hypophthalmichthys molitrix), invazinė karpių rūšis, pasižyminti netikėtu “skraidymo” talentu. Šie karpiai gyvena upėse ir ežeruose, minta planktonu, tačiau išgąsdinti elgiasi neįprastai: jie pašoka iš vandens net iki 3 metrų aukščio! Praplaukusi motorinė valtis sukelia masinę reakciją – dešimtys stambių žuvų gali šokinėti į orą tiesiai aplink žmones. JAV užfiksuota atvejų, kai 10 kg svorio sidabrinis karpis, pašokęs ir rėžęsis į greitaeigėje valtyje esantį žmogų, sulaužė jam žandikaulį ir sukėlė smegenų sutrenkimą.

“Skraidantys karpiai” taip smarkiai prisidarė problemų, kad kai kuriose upėse vandens sportas tapo pavojingas – vandens slidininkai Misisipėje rimtai rizikuoja, mat šios keistos žuvys tiesiog skraido aplink juos. Kodėl sidabriniai karpiai šitaip šokinėja? Manoma, kad tai pabėgimo refleksas – gamtoje šoklūs judesiai padeda pasprukti nuo plėšrūnų, o valčių triukšmas juos klaidina. Neįprastas sidabrinių karpių elgesys pribloškia pirmąkart tai pamačiusius. Įdomu ir tai, kad patys kinai sidabrinius karpius laiko delikatesu – taigi šis lašišinis šoklys vienur kelia grėsmę turistams, kitur – garuoja ant pietų stalo. Kad ir kaip būtų, skraidančių žuvų realybė įrodo, jog gamtoje egzistuoja tikri “skraiduoliai”.

Stiklinė žuvis

Stiklinė žuvis – pažvelgus į tokią žuvelę, regis, matai jos griaučius ir vidaus organus! Viena žymiausių – Indijos stiklinė ešeržuvė (lot. Parambassis ranga). Taip pat žinomas ir stiklinis šamas (lot. Kryptopterus vitreolus), mėgiamas akvariumų augintinių. Šių žuvų oda ir raumenys beveik permatomi – gamtoje tai padeda pasislėpti nuo plėšrūnų, tarsi ištirpti vandenyje. Pavyzdžiui, stiklinio šamo kūnas beveik visiškai skaidrus, matyti tik stuburas, o prie galvos blizga sidabrinis maišelis – ten susitelkę nepermatomi vidaus organai. Užtai žiūrėdamas kiaurai žuvį matai jos kaulus, tarsi rentgeno nuotraukoje. Stiklinės žuvys dažniausiai nedidelės (5–10 cm), gyvena tropinėse upėse (pvz., Pietryčių Azijoje). Jų būdo bruožas – bailumas: jos mėgsta būriais stovėti drumstame vandenyje, prieš srovę, tykodamos smulkių krevečių ar vabzdžių. Įdomu, kad akvariumuose šios vaiduokliškos žuvelės neretai būna dirbtinai nudažomos ryškiomis spalvomis – žmonėms spalvoti “stikliukai” atrodo gražesni, nors tai joms kenkia.

Kardadantis beriksas

Kardadantis beriksas – (lot. Anoplogaster cornuta), giliavandenė žuvis, kurios dantys atrodo kraupiai dideli. Fangtooth angliškai reiškia “iltdantis” – iš tiesų ši ~17 cm ilgio žuvelė turi dantis, prilygstančius ryklio dantims, nors pati telpa ant delno. Jos apatinio žandikaulio iltys tokios ilgos, kad net užsimerkusios kyšo lauk. Gamta “išsprendė” šią problemą: burnos viršuje yra specialios kišenės, į kurias suslenka iltys. Gyvendama 500–2000 m gylyje, absoliučioje tamsoje, ši žuvis negali sau leisti praleisti nė menkiausio grobio – todėl turi tokius ginklus. Beje, santykinai (lyginant su kūno dydžiu) tai didžiausi dantys tarp visų žuvų pasaulyje.

Kardadantis beriksas aptinkamas net iki 5000 m gylyje – tai vieni giliausiai gyvenančių žuvų apskritai. Dieną jie tūno gelmėse, o naktimis pakyla arčiau paviršiaus maitintis (tokie vertikalūs migravimai būdingi daugeliui gelmių padarų). Jauni beriksai minta planktonu, o suaugę puola beveik viską – žuvis ar kalmarus. Jų regėjimas menkas, tad grobį padeda aptikti šoninė linija. Nors atrodytų, kad tokia turėtų būti arši plėšrūnė, iš tiesų ji gana lėta – gelmėse mažai maisto, tenka taupyti energiją. Zoologai yra laikę akvariume aukštų slėgių sąlygomis, ir ši žuvis sugebėjo pagyventi net keletą mėnesių. Jos atgrasi šypsena lyg ir šaukia “esu pabaisa”, bet iš tiesų tai tik dar vienas nuostabus evoliucijos kūrinys, prisitaikęs klestėti ten, kur kiti neišgyventų.

Pabaigai

Trumpai tariant, sužinojome, kad keistos žuvys nebūtinai retos – tiesiog reikia atidžiai pažvelgti. Aplinka formavo žuvis milijonus metų, suteikdama joms keisčiausių “įrankių”: švytinčių antenų, nuodingų spyglių, pripučiamų kūnų ar net gebėjimą keisti lytį. Žvejui tai reiškia, jog bet kuri žvejyba gali atnešti staigmenų. Sutikę neįprastą žuvį, elkimės su ja pagarbiai – galbūt tai gražiausias jūsų gyvenimo laimikis, kurį geriausia paleisti atgal, kad gyventų toliau. Tuo pačiu nepamirškime ir humoro – juk žvejų pasakojimai apie “baisiausią žuvį” ar “skraidančią žuvį” gali būti visiškai tikri! Gamta turi gerą humoro jausmą, suteikdama mums progą sužvejoti kažką, kas privers išsižioti iš nuostabos.

Jei jums patiko ši kelionė po keistųjų žuvų pasaulį, nepasilikite įspūdžių tik sau. Kviečiame pasidalinti straipsniu su draugais žvejais, gamtos entuziastais ar tais, kuriems reikia įrodymo, kad “žvejyba – ne nuobodu”. Galbūt kitą kartą draugai kartu leisis ieškoti tų paslaptingų laimikių? Pasaulis po vandeniu slepia dar daugybę paslapčių – pasidalinkime žiniomis ir aistra pažinti gamtą! Tegul kuo daugiau žmonių sužino, kokie neįtikėtini padarai plaukioja upėse ir vandenynuose!