Baltijos menkes bandoma gelbėti nauju metodu: Švedijos mokslininkai ieško išeities

Baltijos menkių atkūrimas

2026 metų rugsėjį Švedijos mokslininkai į Baltiją paleido laboratorijoje paaugintus, maždaug dviejų centimetrų ilgio menkių jauniklius. Tai naujas projekto „ReCod“ etapas: anksčiau į jūrą buvo leidžiamos vos kelių dienų lervos. Tyrėjai aiškinsis, ar ilgiau prižiūrėtos žuvys turi daugiau galimybių išgyventi natūralioje aplinkoje. Ar jos užaugs ir prisidės prie menkių išteklių atkūrimo, kol kas nežinoma.

Eksperimentą vykdo Švedijos organizacija „BalticWaters“, kurios žuvų laboratorija veikia Studsvike, netoli Nišiopingo (Nyköping). Jaunikliai joje augo kelis mėnesius. Rugsėjį projekto komanda surengė tris paleidimus. Lapkričio viduryje bandymą aprašė „Sveriges Radio“.

Kodėl Baltijos menkės neatsigauna net ribojant žvejybą?

„Sveriges Radio“ pranešime, remiantis Švedijos jūrų ir vandens administracija, nurodoma, kad per maždaug 40 metų Baltijos menkių ištekliai sumažėjo apie 85 proc. Pranešime nepaaiškinta, pagal kokį tikslų rodiklį šis skaičius apskaičiuotas. Todėl jo negalima laikyti atskiru Rytų ir Vakarų Baltijos menkių išteklių vertinimu – šios populiacijos tiriamos atskirai.

Rytų Baltijos menkių ištekliai neatsigavo net sustabdžius tikslinę verslinę jų žvejybą. Tarptautinė jūrų tyrinėjimo taryba (ICES) 2027–2028 metams rekomenduoja nulinį laimikį. Prie ilgalaikio nuosmukio prisidėjo žvejyba, tačiau menkes alina ir deguonies trūkumas gilumose, prastos neršto sąlygos bei vietomis juntamas maisto stygius. Menkių ikrams būtinas tinkamas druskingumas ir pakankamas deguonies kiekis. Kai šių sąlygų trūksta, dalis ikrų žūsta dar iki išsiritant lervoms.

Net sėkmingas nerštas neužtikrina gausios naujos kartos. Menkės gyvenimo pradžia ypač pažeidžiama. Išsekus lervos trynio atsargoms, ji turi pati susirasti maisto, išvengti plėšrūnų ir prisitaikyti prie besikeičiančių vandens sąlygų.

„ReCod“ mokslininkai siekia, kad ankstyvą, ypač pažeidžiamą vystymosi laikotarpį menkės praleistų laboratorijoje. Čia galima kontroliuoti vandens temperatūrą, druskingumą ir užtikrinti pakankamą maisto kiekį. Į Baltiją išleidžiami jau paauginti, savarankiškai besimaitinantys jaunikliai.

Kodėl 2026 metais nuspręsta įveisti paaugintus menkių jauniklius?

Projektas „ReCod“ pradėtas 2020 metais. Pirmajame jo etape į jūrą buvo leidžiamos vos keturių–šešių dienų menkių lervos. 2024 metais projekto organizatoriai paskelbė, kad iki tol į Baltiją buvo išleidę beveik 2,5 mln. menkių lervų. Kiek jų išgyveno jūroje, patikimai nustatyti nepavyko.

2026 metais tyrėjai pasirinko kitą būdą. Lervas kelis mėnesius augino laboratorijoje, kol jos tapo maždaug dviejų centimetrų ilgio jaunikliais. Šios menkės jau turėjo išsivysčiusius žandikaulius, pelekus ir virškinimo sistemą, gebėjo pačios maitintis. Ar jos jūroje išgyvens geriau nei anksčiau paleistos lervos, dar tikrinama.

Mokslininkai taip pat tyrė, kaip vandens druskingumas veikia jauniklių plūdrumą. Stebėta, kada jaunos menkės jau gali pačios reguliuoti savo padėtį vandens storymėje. Ši informacija svarbi renkantis paleidimo laiką ir gylį. Jei metodas pasiteisins, reikės įvertinti ir jo sąnaudas bei galimybes įveisti daugiau jauniklių.

Kaip menkių jaunikliai buvo paleisti į Baltiją?

Jauniklių paleidimui pasirinkta Tväreno įlanka prie Nišiopingo. Projekto komanda vertino vandens temperatūrą, druskingumą, deguonies kiekį ir natūralaus maisto prieinamumą. Maždaug dviejų centimetrų ilgio menkei svarbu patekti į vandens sluoksnį, kurio sąlygos palankios pirmajam savarankiško gyvenimo jūroje etapui. Vandens savybės paviršiuje ir didesniame gylyje gali skirtis, todėl paleidimo gylis pasirinktas neatsitiktinai.

Per pirmąjį rugsėjo paleidimą mokslininkai apie 500 menkių jauniklių talpyklose laivu nugabeno į pasirinktą įlankos vietą. Ten žuvis perkėlė į nuleidžiamą talpyklą. Maždaug 20 metrų gylyje atidarius jos liuką, jaunikliai išplaukė į Baltijos jūrą.

Per paskutinį sezono bandymą naras menkes išleido prie dugno, netoli galimų slėptuvių. Ramus vanduo leido mokslininkams iš arti stebėti, kaip jaunikliai plaukia ir orientuojasi naujoje aplinkoje. Šie stebėjimai padės tobulinti paleidimo būdą.

Laboratorijoje jauniklių augimą ir maitinimąsi galima stebėti kasdien. Jūroje tokias mažas žuvis aptikti sunku: išleistos jos pasklinda ir gali nuplaukti toliau nuo paleidimo vietos.

Kaip mokslininkai atpažins paleistas menkes?

Tokiems mažiems jaunikliams netinka didesnėms žuvims naudojami išoriniai žymekliai, todėl „ReCod“ tyrėjai pasirinko cheminį žymėjimą. Prieš paleidimą menkes maždaug parą laikė stronciu papildytame vandenyje. Šio elemento pėdsakai kaupiasi otolituose – mažose vidinės ausies struktūrose, dar vadinamose ausies akmenėliais. Otolituose susidarantys sluoksniai išlieka menkei augant.

Kai paaugusios menkės bus pakartotinai sugautos, tyrėjai laboratorijoje galės ištirti jų otolitus ir ieškoti stroncio žymens. Pagal šį žymenį bus galima atpažinti projekto metu pažymėtas žuvis. Metodas neleidžia nuolat sekti jų judėjimo: žymę galima aptikti tik ištyrus sugautą menkę.

Pirmųjų tiriamųjų sugavimų rezultatų tikimasi 2027 metų rudenį. Jeigu pavyks sugauti pažymėtų menkių, bus aišku, kad bent dalis paleistų jauniklių išgyveno iki sugavimo. Tačiau iš pavienių radinių neįmanoma nustatyti visų išleistų žuvų išgyvenamumo. Net jei nė vienos pažymėtos menkės aptikti nepavyktų, tai dar nereikštų, kad visos žuvo. Vertinant rezultatus reikės atsižvelgti ir į tyrimų vietas bei naudotus žvejybos įrankius: nuo jų priklausys tikimybė aptikti pažymėtas žuvis.

Kodėl vien jauniklių įveisimo neužteks?

Į jūrą paleistos menkės dar turi užaugti, sulaukti lytinės brandos ir sėkmingai išneršti. Jeigu gelmėse trūksta deguonies, o nerštavietėse sąlygos prastos, net išgyvenę jaunikliai negarantuoja populiacijos atsikūrimo. Žvejybos ribojimai gali sumažinti papildomą spaudimą menkėms, tačiau jie nepanaikina deguonies stokos ar netinkamų neršto sąlygų.

Tolesni tyrimai turės parodyti, ar įveistos menkės pajėgia užaugti, pasiekti lytinę brandą ir daugintis natūraliomis sąlygomis. Vertinant metodą reikės atsižvelgti į galimą įveisimo poveikį laukinių menkių genetinei įvairovei ir jo sąnaudas. Kol kas „ReCod“ yra mokslinis bandymas, o ne įrodytas didelio masto išteklių atkūrimo būdas.

Jauniklių įveisimas nepakeis kitų Baltijai reikalingų darbų. Menkėms būtinas pakankamai deguonies turintis vanduo, tinkamos nerštavietės ir išsaugotos buveinės. Vien teisinio apsaugos statuso neužtenka – tai atskleidė ir Europos saugomų jūrų teritorijų auditas.

Ką Švedijos eksperimentas reiškia Lietuvos žvejams?

Lietuvos Baltijos vandenyse aptinkamos menkės priklauso Rytų Baltijos menkių ištekliui. Švedijos bandymas skirtas tam pačiam ištekliui, tačiau nėra vykdomas Lietuvos vandenyse. Kol kas jis nesuteikia pagrindo tikėtis greito menkių gausėjimo prie mūsų krantų. Vienoje Švedijos įlankoje gautų rezultatų negalima tiesiogiai pritaikyti visai Baltijai, kur žuvų gyvenimo sąlygos skiriasi.

Dar ne taip seniai Lietuvos žvejai į Baltiją plaukdavo specialiai menkių. Ieškodavo jų ties dugno šlaitais, rinkdavosi sunkesnius pilkerius ir tikėdavosi stambesnio laimikio. Šiandien Lietuvos Baltijos vandenyse mėgėjų menkių žvejyba draudžiama, o atsitiktinai sugautas žuvis reikia nedelsiant paleisti.

Švedijoje jau išbandytas dar vienas būdas padėti menkėms: į jūrą išleistos ne ką tik išsiritusios lervos, o paauginti jaunikliai. Ar šios žuvys išgyvens Baltijoje, sulauks lytinės brandos ir pačios susilauks palikuonių, parodys tolesni tyrimai.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *