Lietuva garsėja gausiais ežerais, upėmis ir kitais vandens telkiniais, kurie traukia žvejus bei gamtos mylėtojus. Kiekvienas vandens telkinys turi savitą istoriją ir ypatybes – vieni susiformavo natūraliai prieš tūkstančius metų, kiti sukurti žmogaus pastangomis užtvenkus upes. Šiame straipsnyje apžvelgsime 10 populiariausių Lietuvos vandens telkinių, kurie garsėja ne tik savo dydžiu ar gyliu, bet ir turtinga povandenine gyvybe, žvejybos tradicijomis bei pritaikyta infrastruktūra. Sužinosite šių telkinių atsiradimo istorijas, techninius duomenis (plotą, gylį, ilgį), kokios žuvys čia gausiausios, kada ir kuo jie buvo įžuvinti. Taip pat aptarsime svarbias žūklės taisykles, valčių nuleidimo vietas (su koordinatėmis) ir oficialias poilsiavietes, kurias verta aplankyti.

TOP 10 Lietuvos vandens telkinių žvejams

Kokius vandens telkinius galime laikyti geriausiais Lietuvos žūklės vietų dešimtuke? Atrinkome pačius didžiausius ir įdomiausius – nuo Kuršių marių iki giliausio Tauragno ežero. Sąraše rasite tiek dirbtinius tvenkinius (marias), tiek natūralius ežerus iš įvairių šalies regionų. Šie telkiniai pasižymi gausiais žuvų ištekliais ir kasmet privilioja daugybę meškeriotojų. Aprašymuose pateiksime kiekvieno telkinio istoriją (pvz., jei jis atsirado užtvenkus upę), techninius parametrus (plotą, gylį, ilgį, salų skaičių ir kt.), supažindinsime su žuvų rūšimis, kurios čia dažniausiai sugaunamos ar buvo specialiai įveistos, bei svarbiausiomis žvejybos taisyklėmis. Taip pat nurodysime, kur patogu nuleisti valtį ar rasti poilsiavietę. Pasinerkime į Lietuvos vandenų pasaulį!

Kuršių marios

• Tipas: Lagūna prie Baltijos jūros (atskirta Kuršių nerija).
• Plotas: ~1584 km² (Lietuvos dalis ~381,6 km²).
• Ilgis / plotis: ~93 km iš šiaurės į pietus, iki 46 km pločio.
• Gylis: vidutinis ~3,8 m, didžiausias ~5,8 m (ties Rasytės pusiasaliu).
• Druskingumas: marių vanduo beveik gėlas (druskingumas vasarą ~0,5 ‰; sūraus jūros vandens įlanka tesiekia gretimą Ventės ragą).

Kuršių marios – tai vienas didžiausių vidaus vandens telkinių Lietuvoje, susiformavęs po paskutinio ledynmečio maždaug prieš 7–8 tūkstančius metų. Lėtai tirpstant ledynams, Baltijos jūros pakrantėse susikaupė vanduo, kuris suformavo didžiulį lagūninį telkinį, šiandien žinomą kaip Kuršių marios. Vėliau marių nuo Baltijos jūros atskyrimas smėlio sąsiauriu – Kuršių nerija – padėjo susiformuoti unikaliam gamtiniam regionui, svarbiam tiek ekologiniu, tiek ekonominiu požiūriu.

Kuršių marių žuvų įvairovė – įspūdinga. Čia gyvena per 50 skirtingų rūšių žuvų, tarp jų – karšiai, kuojos, sterkai, lydekos, ešeriai, plakiai, karpiai, šamai, stintos. Ypač svarbios marioms yra migruojančios rūšys, tokios kaip žiobriai ar stintos, kurios kasmet atplaukia neršti iš Baltijos jūros.

Tarp mėgėjų žvejų populiariausios yra sterkai, lydekos ir ešeriai – tai aktyvūs plėšrūnai, kuriuos gaudyti sudėtinga, bet įdomu. Žiemą, kai marios pasidengia ledu, ypač aktyviai žvejojamos stintos, kurių gausa traukia tiek vietinius, tiek atvykėlius.

Paskutinis oficialus Kuršių marių įžuvinimas Lietuvoje buvo atliktas 2023 metais. Tada buvo įleista apie 100 tūkstančių sterkų lervučių bei 60 tūkstančių lydekaičių, siekiant sustiprinti plėšriųjų žuvų populiacijas ir atkurti ekosistemos pusiausvyrą.

Šiuo metu didžiausią Kuršių marių žuvų populiacijos dalį sudaro karšiai ir kuojos. Šios taikios žuvys ne tik dominuoja skaičiumi, bet ir turi didelę reikšmę tiek marių ekologijai, tiek žvejybos ūkiui. Jų gausa liudija apie palankias sąlygas nerštui bei pakankamą mitybinę bazę šiame telkinyje.

Kauno marios (tvenkinys)

• Tipas: didžiausias dirbtinis telkinys Lietuvoje.
• Plotas: ~65 km².
• Ilgis / plotis: apie 85 km Nemuno vagos, plačiausia ~3,3 km (ties Dabintos pusiasaliu).
• Gylis: vidutinis ~7–8 m, didžiausias 24,6 m (prie hidrolektrinės užtvankos).
• Tūris: ~0,46 km³.

Kauno marios – tai didžiausias dirbtinis vandens telkinys Lietuvoje, susiformavęs 1959 metais, pastačius Kauno hidroelektrinę ir patvenkus Nemuną. Šio sprendimo tikslas buvo gaminti elektros energiją bei reguliuoti upės tėkmę, tačiau kartu buvo užtvindyta apie 65 kvadratinių kilometrų teritorija, įskaitant senus kaimus, pievas ir miškus. Taip atsirado Kauno marios – telkinys, kuris šiandien svarbus tiek rekreacine, tiek ekologine prasme.

Kauno mariose gyvena apie 30–35 rūšių žuvų. Tarp jų – tokios dažnai aptinkamos rūšys kaip kuojos, karšiai, karpiai, plakiai, ešeriai, lydekos, sterkai, šamai bei unguriai. Dėl marių gylio ir įvairaus dugno reljefo čia susiformavo palankios sąlygos tiek plėšriosioms, tiek taikioms žuvims. Be to, į marias atplaukia ir migruojančių žuvų iš Nemuno.

Populiariausios tarp žvejų – lydekos, sterkai ir ešeriai. Šios plėšrios žuvys aktyviai medžioja mažesnes rūšis, todėl jų žvejyba reikalauja daugiau patirties ir kantrybės, kas laikoma dideliu malonumu. Be to, rudenį ir pavasarį marių pakrantėse aktyviai gaudomos kuojos ir karšiai.

Paskutinis įžuvinimas Kauno mariose vyko 2022 metų rudenį. Į telkinį buvo paleista apie 80 tūkstančių sterkų lervučių bei 50 tūkstančių lydekaičių. Įžuvinimo tikslas – palaikyti natūralų žuvų balansą ir padidinti plėšriųjų žuvų populiaciją, kuri padeda reguliuoti smulkesnių žuvų perteklių.

Šiuo metu didžiausią Kauno marių žuvų populiaciją sudaro kuojos ir karšiai. Šios žuvys prisitaikiusios prie telkinio sąlygų ir sudaro pagrindinę mitybos grandinės dalį. Jų gausa rodo, kad marios išlieka produktyvus ir palankus vandens telkinys tiek žuvims, tiek žvejams.

Elektrėnų marios

• Tipas: dirbtinis tvenkinys (Elektrėnų šiluminės elektrinės aušinimui).
• Plotas: ~12,9 km².
• Ilgis / plotis: apie 10,6 km (išilgai Strėvos tėkmės), iki 3,1 km plačiausia vietoje.
• Gylis: vidutinis ~8–12 m, didžiausias >30 m.
• Atsiradimas: suformuotas 1961–1962 m. ties Elektrėnais užtvėrus Strėvos upę (prie jėgainės); užliejo net 8 buvusius ežerus ir kaimus.

Elektrėnų marios – tai vienas iš žinomiausių dirbtinių vandens telkinių Lietuvoje, atsiradęs 1960 metais pastačius Elektrėnų šiluminę elektrinę. Vanduo iš marių reikalingas elektrinės aušinimui, todėl šis telkinys pasižymi neįprastai aukšta temperatūra net ir žiemos metu. Tai suformavo savitą ekosistemą, kuri skiriasi nuo daugumos kitų Lietuvos vandens telkinių.

Elektrėnų mariose galima aptikti apie 25–30 rūšių žuvų. Čia gyvena karpiai, amūrai, lydekos, sterkai, ešeriai, šamai, kuojos, karšiai, plakiai ir net unguriai. Kadangi vanduo šiltesnis nei kituose ežeruose ar mariose, žuvų augimas čia spartesnis, o neršto sezonai ilgesni. Tai daro šį telkinį ypač tinkamu tiek žuvivaisai, tiek mėgėjiškai žvejybai.

Dažniausiai žvejai čia taikosi į karšius, ešerius ir lydekas. Elektrėnų marios garsėja didele ir stipria plėšriųjų žuvų populiacija – žvejai neretai sugauna įspūdingo dydžio lydekas ir ešerius. Taip pat populiaru gaudyti karpius, ypač vasarą, kai jie aktyviai minta.

Paskutinis Elektrėnų marių įžuvinimas buvo atliktas 2023 metų pavasarį. Tąkart į marias buvo įleista 40 tūkstančių lydekaičių, 30 tūkstančių sterkų bei 5 tūkstančiai amūrų, kurie padeda kontroliuoti perteklinę augaliją. Reguliarus įžuvinimas svarbus dėl sparčios žuvų apykaitos, kurią lemia aukštesnė vandens temperatūra.

Šiandien didžiausią Elektrėnų marių žuvų populiaciją sudaro karšiai ir kuojos – jos itin greitai dauginasi ir sudaro pagrindinę mitybos grandinės bazę plėšriosioms rūšims. Toks biologinis balansas yra esminis norint išlaikyti sveiką ir gyvybingą telkinį tiek ekologine, tiek žūklės prasme.

Drūkšių ežeras

• Tipas: natūralus ežeras
• Plotas: 44,87 km² (Baltarusijos dalis apie 858 ha, bendras plotas 4487 ha).
• Ilgis / plotis: ilgis ~10,8 km, didžiausias plotis ~9,9 km.
• Gylis: vidutinis ~7,6 m, maksimalaus gylis 33,3 m (vakarinėje dalyje).
• Atsiradimas: ledyninės kilmės, per XIX a. ir XX a. amžius ledo sąstingio procesai. 1982–2009 m. vanduo naudotas Ignalinos atominės elektrinės aušinimui. Elektrinės veikimo metu ežeras vasarą šiltesnis (apie +2–3 °C) ir didžiojo dalis ežero neužšaldavo; po AE uždarymo situacija grįžo į natūralesnę.

Drūkšių ežeras – tai giliausias ir vienas didžiausių natūralių ežerų Lietuvoje, esantis šalies šiaurės rytinėje dalyje, Ignalinos rajone. Jo kilmė ledyninė – ežeras susiformavo pasitraukus paskutiniam ledynui maždaug prieš 12–13 tūkstančių metų. Tai senas, gamtiškai stabilus telkinys, kuris pasižymi itin skaidriu ir švariu vandeniu bei sudėtinga dugno struktūra. Nors dalis ežero priklauso Baltarusijai, didžioji dalis – Lietuvai.

Drūkšiuose gyvena apie 20–25 rūšys žuvų. Tarp jų – ešeriai, lydekos, sterkai, kuojos, karšiai, seliavos, šamai, karpiai ir net vėgėlės. Kadangi ežeras gilus ir vėsus, čia išlieka rūšys, kurioms reikalingas deguonies turtingas vanduo – pavyzdžiui, seliavos, kurios kituose telkiniuose retai pasitaiko.

Populiariausios tarp žvejų – ešeriai, lydekos ir sterkai. Drūkšių ežeras garsėja giliavandeniais plėšrūnais, kurių žvejyba yra tikras iššūkis. Taip pat mėgėjai dažnai gaudo kuojas ir karšius, ypač šiltuoju metų laiku, kai jos suaktyvėja priekrantėse.

Paskutinis oficialus įžuvinimas Drūkšių ežere buvo atliktas 2022 metais. Į vandenis buvo paleista apie 25 tūkstančiai sterkų jauniklių ir 10 tūkstančių lydekaičių, siekiant išlaikyti natūralų plėšriųjų žuvų kiekį ir užtikrinti sveiką ekosistemos balansą.

Didžiausią ežero žuvų populiacijos dalį šiuo metu sudaro kuojos ir karšiai. Tai taikios rūšys, greitai besidauginančios, prisitaikiusios prie skirtingų gylio zonų. Jos sudaro pagrindinę maisto bazę plėšriosioms žuvims ir yra labai svarbios visam vandens telkinio ekosisteminiam stabilumui.

Dusia

• Tipas: natūralus ežeras (ledyninės kilmės, Metelių regioninis parkas).
• Plotas: 23,34 km² (trečias pagal dydį ežeras Lietuvoje).
• Ilgis / plotis: ilgis ~8,4 km, didžiausias plotis ~4,2 km.
• Gylis: vidutinis ~15,4 m, didžiausias 32,4 m (vadinama „Velnio duobe“).
• Vandens kokybė: labai skaidrus, mezotrofinis ežeras

Dusios ežeras – vienas didžiausių ir skaidriausių natūralių ežerų Lietuvoje, telkšantis Lazdijų rajone, Metelių regioniniame parke. Jis yra ledyninės kilmės, susiformavęs paskutiniojo apledėjimo metu, kai tirpstant ledui susidarė gilios daubos ir ledo luistų duburiai, vėliau užsipildę vandeniu. Dusios ežeras nuo seno garsėja kaip švarus ir gilus telkinys, o jo unikalus gamtinis kraštovaizdis saugomas valstybės.

Ežeras užima apie 23,3 km² plotą, jo ilgis siekia beveik 10 km, o plotis – apie 4,7 km. Vidutinis gylis – apie 14,6 m, o giliausia vieta – net 32,4 m. Dėl tokio reljefo ežeras puikiai tinka daugeliui žuvų rūšių.

Dusioje aptinkama apie 18 žuvų rūšių. Čia gyvena lydekos, ešeriai, kuojos, karšiai, plakiai, lynai, karosai, šamai, vėgėlės, seliavos ir net unguriai. Švarus, deguonies turtingas vanduo leidžia klestėti ir gilesnių, jautresnių rūšių populiacijoms, tokioms kaip seliavos ar vėgėlės.

Tarp žvejų populiariausios yra lydekos, ešeriai ir kuojos. Spiningautojai mėgsta šį telkinį dėl gilių vietų, kuriose slepiasi stambūs plėšrūnai. Taip pat plačiai žvejojami karšiai, ypač pavasarį ir vasaros pradžioje, kai jie aktyviai maitinasi priekrantėse.

Nors oficiali informacija apie paskutinį įžuvinimą Dusioje paskelbta, 2025 metais žvejybos entuziastai ir bendruomenės atstovai pranešė apie lydekų jauniklių įveisimą, kurio tikslas – palaikyti plėšriųjų žuvų balansą ir skatinti tvarią žvejybą.

Šiuo metu didžiausią Dusios žuvų populiacijos dalį sudaro taikiosios rūšys – kuojos ir karšiai. Jos dominuoja tiek skaičiumi, tiek mitybos grandinėje, užtikrindamos pakankamą maisto bazę plėšrūnams ir padėdamos palaikyti stabilų ekosistemos veikimą.

Sartų ežeras

• Tipas: natūralus, ledyninės kilmės ežeras
• Plotas: ~13,32 km².
• Ilgis / plotis: iki 14,8 km (šakos); didžiausias plotis ~0,95 km.
• Gylis: vidutinis ~5,7 m, didžiausias 21,9 m (šiaurinėje dalyje).
• Kranto linija: ~79 km – ilgiausia Lietuvoje.

Sartų ežeras – vienas iš išraiškingiausių gamtos kūrinių Lietuvoje, esantis Rokiškio ir Zarasų rajonuose. Tai natūralus, ledyninės kilmės ežeras, susiformavęs pasitraukus paskutiniam ledynui. Jo ypatybė – itin šakotas krantų kontūras ir daugybė įlankų bei pusiasalių. Šis telkinys užima apie 13,3 km² plotą, jo ilgis siekia beveik 15 km, o didžiausias plotis – apie 1 km. Vidutinis gylis – 5,7 m, o giliausia vieta – 21,9 m. Dėl šios unikalios formos Sartai dažnai vadinami ežeru su daugiausia pakrančių Lietuvoje.

Sartuose gyvena per 15 žuvų rūšių. Tarp jų – ešeriai, lydekos, šamai, kuojos, karšiai, lynai, plakiai, karosai, vėgėlės, net unguriai. Dėl įvairaus dugno reljefo ir pakrantės augmenijos telkinys sudaro puikias sąlygas tiek plėšriosioms, tiek taikiosioms žuvims. Ežere veikia natūralūs nerštavietės ciklai, todėl žuvų populiacijos atsinaujina be reikšmingo žmogaus įsikišimo.

Tarp žvejų Sartai populiarūs dėl plėšriųjų žuvų – dažniausiai žvejojamos lydekos, ešeriai ir šamai. Šamai laikomi ypač vertingu laimikiu, nes užauga dideli ir gyvena giliausiose vietose. Taip pat aktyviai gaudomos taikiosios rūšys – karšiai ir kuojos, ypač pavasarį ir vasarą.

Didžiausią ežero žuvų populiacijos dalį, kaip ir daugelyje kitų Lietuvos ežerų, sudaro taikiosios rūšys – kuojos ir karšiai. Jos dominuoja tiek skaičiumi, tiek biologine mase ir sudaro pagrindinę mitybos bazę plėšriosioms žuvims.

Platelių ežeras

• Tipas: natūralus, ledyninės kilmės ežeras.
• Plotas: 12,16 km².
• Ilgis / plotis: 8,4 km x 3,3 km.
• Gylis: vidutinis ~11,4 m, didžiausias 46 m (rytiniame krante nuo Pilies salos).
• Krantas: vingiuotas, daug pusiasalių ir salų.

Platelių ežeras – vienas iš žymiausių ir giliausių natūralių ežerų Lietuvoje, esantis Žemaitijos nacionaliniame parke, Plungės rajone. Ežeras yra ledyninės kilmės – jis susiformavo paskutinio ledynmečio metu, kai tirpstant ledui susidarė gilios dubumos, vėliau užsipildžiusios vandeniu. Per tūkstančius metų šis telkinys išlaikė savo natūralią formą, o dėl išskirtinio reljefo, salų gausos ir švaraus vandens Platelių ežeras šiandien laikomas vienu vertingiausių gamtos išteklių vakarinėje Lietuvos dalyje.

Ežeras užima apie 1 200 hektarų plotą, ilgis siekia apie 8 km, o plotis – apie 3,3 km. Jo vidutinis gylis – apie 10,5 m, o didžiausias – net 48,5 m. Tai giliausias ežeras Lietuvoje. Telkinyje yra net septynios salos, o krantai yra labai vingiuoti, su daugybe įlankų ir užutekų, kas sukuria puikias sąlygas žuvims ir žvejybai.

Platelių ežere gyvena apie 16 rūšių žuvų. Tarp jų – lydekos, ešeriai, vėgėlės, kuojos, karšiai, lynai, karosai, seliavos, ežeriniai sykai ir net unguriai. Dėl ežero gilumo ir deguonies turtingo vandens čia klesti ir jautresnės, reliktinės žuvų rūšys, kurios retai randamos kituose telkiniuose.

Žvejams Platelių ežeras itin patrauklus dėl plėšriųjų žuvų – dažniausiai žvejojamos lydekos, ešeriai bei vėgėlės. Dėl ežero skaidrumo ir didelių gylių plėšrūnų žvejyba čia reikalauja patirties, bet ir duoda įspūdingų laimikių. Be to, mėgėjai dažnai gaudo kuojas, karšius ir seliavas.

Paskutinis įžuvinimas Plateliuose buvo atliktas 2022 metais – tuomet į ežerą paleista apie 200 tūkstančių lydekų jauniklių. Tai buvo viena didžiausių įžuvinimo akcijų regione.

Šiuo metu didžiausią žuvų populiacijos dalį ežere sudaro kuojos, ešeriai, seliavos ir sykai. Šios rūšys kartu sudaro didžiąją dalį bendros biomasės ir yra svarbiausia grandis ežero ekosistemoje.

Asvejos ežeras (Dubingių ež.)

• Tipas: natūralus ežeras (Asvejos regioninis parkas).
• Plotas: ~10,15 km².
• Ilgis / plotis: ~21,9 km (ilgiausias Lietuvos ežeras), didžiausias plotis ~0,9 km.
• Gylis: vidutinis ~14,7 m, maksimalaus gylis 50,2 m (3-iasis gylis šalyje).

Asvejos ežeras, dar vadinamas Dubingių ežeru, telkšo rytų Lietuvoje, Molėtų ir Švenčionių rajonuose. Tai natūralios kilmės ledyninis rininis ežeras, susiformavęs paskutinio ledynmečio metu. Ledyno tirpsmo vandenys išgraužė gilų ir siaurą duburį, kuris vėliau užsipildė vandeniu. Būtent dėl šios kilmės Asvejos ežeras pasižymi neįprasta forma – jis yra itin ilgas, siauras, gilus ir turintis stačius krantus.

Ežero ilgis siekia net 22,1 km – tai ilgiausias ežeras Lietuvoje. Jo plotis svyruoja nuo kelių šimtų metrų iki pusantro kilometro. Plotas – apie 978 ha, o giliausia vieta siekia apie 50,2 m, kas daro Asveją ir vienu giliausių šalies telkinių. Tokie fiziniai parametrai leidžia čia išsilaikyti ir gilesniam vandeniui jautrioms žuvų rūšims.

Asvejos ežere aptinkama apie 15–18 rūšių žuvų. Tarp jų – lydekos, ešeriai, kuojos, karšiai, lynai, plakiai, šamai, seliavos ir net ežeriniai sykai. Švarus, gilus ir deguonies turtingas vanduo sukuria itin palankias sąlygas šioms rūšims gyvuoti ir daugintis.

Žvejai dažniausiai taikosi į lydekas, ešerius ir kuojas. Plėšriųjų žuvų gaudymas čia – populiarus tiek nuo kranto, tiek iš valties. Vasarą ir rudenį taip pat gausiai žvejojami karšiai bei plakiai.

Paskutinis oficialus Asvejos įžuvinimas įvyko 2022 metais, kai į ežerą buvo įleista apie 30 tūkstančių lydekų jauniklių. Šis įžuvinimas atliktas siekiant palaikyti plėšriųjų žuvų balansą, užkirsti kelią smulkių rūšių pertekliui ir palaikyti ekologinę pusiausvyrą.

Šiuo metu gausiausios Asvejos žuvys – kuojos ir ešeriai. Jos sudaro didžiausią biomasės dalį ežere ir yra pagrindinis maisto šaltinis plėšriesiems gyvūnams bei žuvims. Šios rūšys taip pat dažniausiai sutinkamos žvejų laimikiuose.

Baltieji Lakajai

• Tipas: natūralus, ledyninės kilmės ežeras.
• Plotas: ~11 km².
• Ilgis / plotis: ~9,3 km x 1 km.
• Gylis: vidutinis ~16,5 m, didžiausias ~45 m.
• Salos: 3 (Beržynės salos 4,03 ha, Pušinės 0,58 ha, dar 0,08 ha).

Baltieji Lakajai – vienas iš gražiausių ir švariausių natūralių ežerų Lietuvoje, telkšantis Molėtų rajone, netoli Mindūnų miestelio. Ežeras yra ledyninės kilmės – susiformavęs paskutinio ledynmečio metu, kai tirpstantys ledynai išgraužė gilų rininį duburį. Dėl šios kilmės ežeras yra siauras, vingiuotas, su gana stačiais krantais, apsuptas miškų ir išlaikęs natūralų kraštovaizdį. Tai vienas iš svarbiausių ežerų Labanoro regioninio parko teritorijoje.

Baltieji Lakajai užima apie 11,4 km² plotą. Jo ilgis siekia apie 9 km, o didžiausias plotis – apie 1 km. Vidutinis gylis siekia apie 16,5 m, o giliausia vieta – net 45 m, todėl tai vienas iš giliausių ežerų Lietuvoje. Skaidrus, deguonies turtingas vanduo sudaro palankias sąlygas tiek taikioms, tiek plėšriosioms žuvims.

Ežere gyvena apie 15 žuvų rūšių. Tarp jų – lydekos, ešeriai, kuojos, karšiai, plakiai, lynai, seliavos, vėgėlės ir net sykai. Dėl šalto ir gilaus vandens Baltieji Lakajai yra vienas iš nedaugelio telkinių Lietuvoje, kur sėkmingai veisiasi seliavos ir ežeriniai sykai – jautrios, giluminės žuvys, kurioms reikia itin švaraus vandens.

Populiariausios tarp žvejų – lydekos, ešeriai ir kuojos. Plėšriųjų žuvų žvejyba čia populiari tiek tarp vietinių, tiek tarp atvykstančių žvejų. Taip pat plačiai žvejojami karšiai ir plakiai – ypač vasaros sezono metu.

Šiuo metu didžiausią žuvų populiacijos dalį ežere sudaro kuojos ir karšiai. Šios rūšys dominuoja tiek skaičiumi, tiek biologine mase ir sudaro pagrindą visai ežero mitybos grandinei.

Tauragno ežeras

• Tipas: natūralus, ledyninės kilmės ežeras.
• Plotas: ~5,03 km².
• Ilgis / plotis: ilgis ~9,5 km, didžiausias plotis ~1 km.
• Gylis: vidutinis ~18,7 m, maksimalaus gylis 62,5 m (ežero vakaruose).

Tauragno ežeras – išskirtinis savo savybėmis natūralus ežeras, esantis Aukštaitijoje, Ignalinos rajone, netoli Tauragnų miestelio. Tai ledyninės kilmės ežeras, susiformavęs paskutinio ledynmečio metu. Ledynams traukiantis, tirpstantis ledas paliko gilią dubumą, kuri laikui bėgant užsipildė vandeniu. Dėl šios kilmės ežeras yra ilgas, siauras ir labai gilus, su stačiais krantais, o jo krantai dažnai iš karto leidžiasi į didelį gylį – tai retas reiškinys Lietuvos ežeruose.

Tauragnas laikomas aukščiausiai virš jūros lygio esančiu didesniu ežeru Lietuvoje – paviršius yra 165 m aukštyje. Jo plotas – apie 5,1 km², ilgis – 9 km, o didžiausias plotis – apie 1 km. Vidutinis gylis siekia apie 18,7 m, o didžiausias gylis – 62,5 m, todėl Tauragnas – giliausias ežeras Lietuvoje.

Ežere gyvena apie 14–16 žuvų rūšių. Tarp jų – lydekos, ešeriai, kuojos, karšiai, plakiai, šamai, lynai, seliavos, vėgėlės ir net sykai. Švarus, gilus ir deguonies turtingas vanduo leidžia išlikti jautrioms, giliavandenėms rūšims, kurios kituose ežeruose dažnai neišgyvena.

Tauragnas patrauklus tiek sportinės, tiek mėgėjiškos žūklės mėgėjams. Dažniausiai žvejojamos žuvys – lydekos, ešeriai, kuojos ir karšiai. Dėl ežero gylio ir skaidrumo žvejyba čia – iššūkis, bet tuo pačiu ir viena iš vertingiausių patirčių šalyje.

Paskutinis žinomas įžuvinimas Tauragno ežere buvo atliktas 2021 metais – tuomet įleista lydekų jauniklių partija, siekiant sustiprinti plėšriųjų žuvų populiaciją ir palaikyti ekologinę pusiausvyrą.

Šiuo metu gausiausiai ežere aptinkamos kuojos ir karšiai. Tai dominuojančios rūšys tiek pagal individų skaičių, tiek pagal biomasę. Jos sudaro pagrindinę mitybos bazę plėšriosioms žuvims ir palaiko gyvybingą ekosistemą.

Išvada

Kiekvienas iš aprašytų dešimties vandens telkinių – unikalus ir vertas žvejų dėmesio. Kuršių marios su savo lagūninėmis platybėmis; Kauno ir Elektrėnų marios – žmogaus rankomis sukurti tvenkiniai; Drūkšių ežeras – milžinas, menantis atominės energetikos istoriją; Dusia ir Sartai – ežerai, garsėjantys etnografinėmis žūklės tradicijomis; Platelių ežeras – Žemaitijos perlas, pasižymintis krištolo skaidrumo gelmėmis; Asveja – ilgiausias ir bene paslaptingiausias dėl savo siaurutės formos; Baltieji Lakajai – Labanoro girių „akys“, slepiančios įspūdingas lydekas; ir galiausiai Tauragnas – giliausias, legendomis apipintas Aukštaitijos vandenų karalius. Visi šie telkiniai siūlo puikias žūklės galimybes, nuostabius gamtos vaizdus ir turtingą istoriją. Žvejyba juose – tai ne tik laimikis, bet ir pažintis su Lietuvos gamta bei kultūra.

Svarbu gerbti šiuos vandens telkinius, laikytis nustatytų žūklės taisyklių ir tausoti išteklius, kad dar daugelį metų jie džiugintų žvejus įsimintinais laimikiais. Tad telieka susiruošti į žūklę – galbūt būtent jums nusišypsos sėkmė pagauti naują rekordinį laimikį kuriame nors iš šių legendinių vandens telkinių!