Pirmą kartą atsisėdus prie dugninės viskas atrodo paprasta: šėrykla, kabliukas, masalas ir kantrybė. Prie vandens vaizdas greitai pasikeičia. Metimas turi gulti į pasirinktą tašką, šėryklą reikia priderinti prie srovės ar gylio, jauką paruošti taip, kad jis dirbtų dugne, o viršūnėlės krustelėjimą dar tenka atskirti nuo vėjo ar plaukiančios žolės.

Pradžiai nereikia prisikrauti pusės žūklės parduotuvės. Vienas suderintas komplektas, paprasta sistemėlė ir keli patikimi masalai išmokys daugiau nei dėžė smulkmenų, kurių paskirties dar gerai nežinote. Toliau viską sudėliosime nuo koto ir valo iki jaukinimo taško bei pirmo aiškaus kibimo.

Kas yra dugninė žvejyba ir kuo ji skiriasi nuo feederio?

Dugninė žvejyba – bendras kelių žūklės būdų pavadinimas. Masalas pateikiamas ant dugno arba visai prie jo, o sistemėlę pasirinktoje vietoje laiko svarelis ar šėryklėlė. Taip gaudomi karšiai, kuojos, karosai, lynai, karpiai ir kitos prie dugno besimaitinančios žuvys. Jei pagrindinis taikinys – karšis, daugiau praktikos rasite karšių žvejybos gide.

Feederis yra viena dugninės žvejybos krypčių. Kibimą čia rodo jautri keičiama viršūnėlė (quiver tip). Žvejyba aktyvesnė: šėrykla permetama reguliariai, jaukinimo taškas vis papildomas, o metimo kryptis ir distancija laikomos kuo tiksliau.

Klasikinė dugninė žvejyba gali būti gerokai ramesnė. Masalas paliekamas ilgiau, kibimui sekti naudojamas varpelis ar elektroninis signalizatorius; toks modelis įprastas ir karpinėje žvejyboje. Feederis naujokui gera mokykla: greitai parodo, ar metimai gula į tą pačią vietą, kaip iš šėryklos išeina jaukas ir kada metas keisti taktiką. Toliau praktinėje šio gido dalyje daugiausia remsimės feederiu, nes jis aiškiai parodo pagrindinius dugninės žvejybos principus.

Minimalus komplektas pirmai dugninės žvejybos sesijai

Pirmai sesijai užtenka kelių pagrindinių daiktų. Jei kotas, ritė, valas ir šėrykla dera tarpusavyje, mokytis bus lengviau nei su pilna dėže atsitiktinių priedų. Išsamesnį išvykos sąrašą rasite straipsnio pabaigoje.

• dugninė arba feederio meškerė;
• ritė su tvarkingai veikiančiu stabdžiu;
• monofilamentinis arba pintas pagrindinis valas;
• kelių svorių šėryklėlės arba svareliai;
• paruošti pavadėliai ir kabliukai;
• jaukas ir du ar trys masalai;

Kaip išsirinkti dugninę meškerę?

Pirmajam universaliam feederio komplektui 3,3–3,6 m kotas tinka daugeliui situacijų. Ilgį vis tiek rinkite pagal vietą ir realią metimo distanciją, o ne pagal vieną tariamai „teisingą“ skaičių. Jei norite palyginti daugiau variantų, pravers dugninių meškerių ir jų tipų gidas.

Ilgis

Trumpesnis kotas patogesnis mažame tvenkinyje, kanale ar ankštoje pakrantėje, kur už nugaros kabinasi šakos. Ilgesniu lengviau permesti toliau, valdyti valą virš pakrantės žolių ir srovėje pakelti didesnę jo dalį nuo vandens. Ežerui ir lėtesnei upei 3,3–3,6 m klasė – visai sveikas startas.

Užmetimo testas

Koto testą skaičiuokite pagal visą metimo svorį. Ant šėryklos užrašyti 60 g dar nėra galutinė apkrova – pridėjus jauką ji pasunkėja. Stovinčiame vandenyje vidutinio galingumo feederio daugeliu atvejų pakanka, o rimtesnėje srovėje šėryklos sunkėja ir blankui reikia daugiau rezervo.

Jei kiekviename metime kotas linksta ant savo ribos, pradėsite ne žvejoti, o saugoti įrangą. Nedidelis galios rezervas praverčia, tik neverta pirkti tikro „kuolo“ vien dėl teorinės dienos, kai galbūt teks mesti ypač sunkiai.

Feeder viršūnėlės

Keičiamos feederio viršūnėlės skiriasi standumu. Minkšta gerai parodo atsargius prisilietimus ramiame vandenyje, bet stipresnė srovė ją gali nuolat užlaužti. Kietesnė laikosi stabiliau upėje ar su sunkesne šėrykla. Viršūnėlė turi būti įtempta tiek, kad kibimas būtų matomas, tačiau ne stovėti sulenkta iki ribos.

Kokią ritę rinktis dugninei?

Ritės dydžio skaičius nėra vienodas visų gamintojų matas. Vienos firmos 4000 gali būti akivaizdžiai didesnė už kitos. Žiūrėkite į būgnelio talpą, stabdžio darbą, svorį ir tai, kaip ritė subalansuoja jūsų kotą.

Feederiui dažnai pasirenkamos vidutinės ar kiek stambesnės ritės su talpiu būgneliu ir patogiu valo klipsu. Tikslus dydis priklauso nuo koto, metimo distancijos ir naudojamos šėryklos, todėl vien numeriu 4000 ar 5000 pasikliauti neverta. Laisvos eigos, arba baitrunner, funkcija naudinga karpinėje ir kai kuriuose pasyvesnės dugninės montažuose, tačiau klasikiniam feederiui ji nėra būtina.

Monofilamentas ar pintas valas?

Tinka abu variantai. Monofilamentinis valas, žvejų trumpai vadinamas mono, yra elastingesnis: jis švelniau sugeria žuvies smūgius ir atleidžia grubiau suveikusį stabdį ar kiek per staigų pakėlimą. Trumpesnėje distancijoje naujokui tai paprastas ir nebrangus pasirinkimas.

Pintukas beveik nesitampo. Per jį aiškiau jaučiamas dugnas, o tolimesnėje distancijoje viršūnėlė geriau parodo atsargesnius kibimus. Mainais gaunate mažiau atlaidumo: stabdį reikia susireguliuoti tvarkingai, tikrinti pirmus valo metrus ir neperlenkti lazdos kertant su plonu pavadėliu. Plačiau apie medžiagos pasirinkimą rasite pinto valo gide.

Pradžiai galima orientuotis į maždaug 0,20–0,25 mm monofilamentą arba apie 0,10–0,14 mm pintą valą, tačiau tai tik praktinis atspirties taškas. Šėryklos svoris, metimo nuotolis, kliūtys, laukiamas laimikis ir realus valo stiprumas svarbesni už vien skersmenį ant pakuotės.

Su plonesniu pintuku, sunkesne šėrykla ar tolimesniu metimu praverčia storesnė smūginė valo atkarpa (shock leaderis). Jos pagrindinė užduotis – priimti staigią apkrovą per užmetimą ir pridėti sistemai šiek tiek tamprumo. Jei dugnas kriauklėtas ar akmenuotas, naudinga ir atsparesnė trinčiai galinė valo atkarpa, tačiau tai jau apsauga nuo abrazyvo, o ne pagrindinė shock leaderio funkcija.

Paprastos dugninės žvejybos sistemėlės pradedančiajam

Naujokui dešimties montažų nereikia. Daug naudingiau gerai perprasti vieną ar du ir mokėti juos persirišti be schemos telefone – net vėjyje, prietemoje ar sušalusiomis rankomis.

Slankiojanti sistemėlė

Paprasčiausias variantas toks: šėryklėlė arba jos laikiklis laisvai juda pagrindiniu valu, mazgą nuo smūgių saugo karoliukas, o gale rišamas suktukas su pavadėliu. Žuviai paėmus masalą sistemėlė iš karto neatsiremia į fiksuotą svorį. Konstrukcija paprasta, aiški ir tinka įvairioms sąlygoms.

Prieš mesdami patikrinkite du dalykus: ar šėrykla juda laisvai ir ar pavadėlis nesikabina už pagrindinio valo.

Paternoster arba Gardner tipo sistemėlė

Gardner kilpa – paprastas paternoster tipo feederio montažas: šėryklėlė kabinama ant šoninės kilpos ar trumpos atšakos, o pavadėlis jungiamas sistemos gale. Pradžiai svarbiau ne pavadinimas, o tvarkingas montažas, kuris nesipainioja ir leidžia greitai pakeisti šėryklėlę.

Method feeder (plokščios šėryklos sistema)

Method feeder šėryklėlė turi plokščią formą, ant kurios suspaudžiamas jaukas, o trumpas pavadėlis palieka masalą visai šalia pašaro. Šita technika ypač mėgstama gaudant karpius, karosus, lynus ir karšius. Jei norite į ją pasigilinti atskirai, skaitykite Method Feeder gidą.

Pavadėlis ir kabliukas: derinkite prie masalo, ne prie „universalaus“ skaičiaus

Pavadėlis dažniausiai plonesnis už pagrindinį valą, tačiau jo diametrą ir ilgį diktuoja ne viena lentelė. Žiūrėkite, kokią žuvį gaudote, koks dugnas, srovė ir kaip žuvis ima masalą. Atsargiam kibimui kartais padeda plonesnis ar ilgesnis pavadėlis. Tarp kriauklių, žolių ar taikantis į stambesnę žuvį per plona gija greitai tampa silpniausia viso montažo vieta.

Kabliuką derinkite prie masalo. Vienam dzykui nereikia tokio pat kablio kaip keliems kukurūzams ar 10 mm neutralaus plūdrumo masalui (waftersui). Mažesni, maždaug Nr. 12–16 kabliukai dažnai naudojami su lervomis ir smulkesniais masalais, didesni – su stambesne porcija, tačiau kablių formos ir faktinis dydis tarp serijų skiriasi. Svarbiausia, kad masalas neužgožtų kablio, o smaigalys liktų laisvas.

Kokius masalus rinktis dugninei?

Sliekai ir lervos

Sliekas dugninėje tebėra vienas universaliausių masalų. Mažą mėšlinį noriai renka kuojos, karšiai, ešeriai ir kita balta žuvis, o stambesnė porcija kartais atneša visai kitą laimikį.

Musės lervas žvejai įprastai vadina dzykais. Kabinkite vieną, kelis arba derinkite su kitu masalu. Uodo trūklio lervos – matylius – praverčia tada, kai žuvis kaprizinga ir stambesnio kąsnio nenori.

Kukurūzai, kruopos ir kiti augaliniai masalai

Konservuotas kukurūzas – populiarus masalas karšiams, karosams, lynams ir karpiams; jį ima ir dalis kitų karpinių žuvų. Naudojamos ir perlinės kruopos, žirniai, duonos minkštimas ar tešla. Vieni augaliniai masalai ant kablio laikosi tvirčiau, kiti yra minkšti ir reikalauja atsargesnio užmetimo, todėl jų nereikėtų vertinti kaip vienos grupės su vienodomis savybėmis.

Boiliai, wafters ir pop-up

Method feeder žvejyboje dažni maži boiliai, neutralaus plūdrumo waftersai ir plaukiantys pop-up. Dydį ir plūdrumą derinkite prie kablio, pavadėlio bei dugno: per didelis arba per stipriai keliantis masalas gali pakeisti visos trumpos sistemėlės darbą.

Masalų kombinacijos

Kai masalas tyli, nereikia iškart perrišti visos meškerės. Pakeiskite vieną detalę: kukurūzą papildykite dzyku, slieką patrumpinkite, užkabinkite dvi skirtingų spalvų lervas. Taip greičiau suprasite, į ką tą dieną žuvis reaguoja. Pakeitus penkis dalykus vienu metu atsakymo nebelieka.

Jaukas dugninei: svarbiausia, kaip jis dirba

Jaukas turi atlikti darbą, o ne vien stipriai kvepėti kibire. Narvelio tipo šėrykloje mišinys turi atlaikyti metimą ir nusileidimą, paskui pradėti byrėti dugne. Jei pusė pašaro išlekia ore, taško beveik nešeriate. Jeigu po dešimties minučių ištraukiate pilną šėryklą, mišinys per šlapias arba per stipriai suspaustas.

Jauko konsistenciją derinkite prie gylio, srovės ir šėryklos tipo. Srovėje mišinį dažnai tenka pasunkinti arba surišti stipriau, kad jis neišbyrėtų dar nepasiekęs dugno; tam gali būti naudojama žemė ar molis. Stovinčiame vandenyje ne visada reikia itin puraus mišinio – gilus taškas irgi gali pareikalauti tvirtesnio jauko. Šaltame vandenyje žuvys dažnai maitinasi vangiau, todėl pašaro kiekį verta mažinti ir didinti tik pamačius aiškų atsaką. Jei dažniau taikotės į karšį, atskirai aptarėme jauko karšiams paruošimą.

Jauką drėkinkite keliais etapais. Supylus visą vandenį vienu kartu mišinį lengva paversti lipnia mase. Sudrėkinkite, leiskite dalelėms prisigerti ir tik po kelių minučių pataisykite konsistenciją.

Kaip pasirinkti vietą dugninei?

Dugninėje žvejyboje vieta neretai nusveria dar vieną naują aromatą. Žuvis laikosi ne bet kur: juda palei dugno lūžius, kietesnį pagrindą, šlaitus, žolių kraštus ar srovės ribas. Gražus kranto vaizdas nieko negarantuoja. Reikia rasti ruožą, kuriuo žuvis iš tikrųjų praeina arba maitinasi.

Ežere ir tvenkinyje

Ežere ar tvenkinyje įdomūs šlaito viršus ir apačia, kieto bei minkšto dugno sandūra, žolyno kraštas, kriauklėtas plotelis ar nedidelis pakilimas. Jei kiekvienas metimas gula į vienodą minkštą dumblą, verta paieškoti bent kelių metrų kitokio pagrindo.

Dugno pokyčius galima apytiksliai pajusti ir be echoloto. Stebėkite, kaip krenta svarelis ar šėrykla ir ką jaučiate ją lėtai traukdami: kietesnis pagrindas dažnai perduoda ryškesnį kontaktą, o dumble svoris gali klimpti. Tai nėra laboratorinis dugno nustatymo metodas, bet pradžiai padeda rasti pakartojamą perėjimą ar kitokį plotą.

Upėje

Upėje pirmiausia ieškokite vietų, kur šėryklą galima stabiliai išlaikyti ir kur susidaro srovės bei lėtesnio vandens ribos. Vagos šlaitai, užutėkiai, duobių pradžios ir pabaigos ar vietos už natūralių kliūčių gali būti perspektyvios, tačiau žuvų padėtis priklauso nuo rūšies, sezono ir vandens lygio. Jei šėryklą srovė nuolat ridena, tikslaus jaukinimo taško išlaikyti nepavyks.

Kaip susikurti jaukinimo tašką?

Feederiu tikslumas vertesnis už rekordinius metrus. Penki metimai į penkias vietas palieka penkis mažus pašaro lopinėlius. Penki metimai į tą patį tašką jau pradeda kurti vieną maitinimosi vietą.

1. Kitame krante pasirinkite aiškų orientyrą – medį, stulpą, pastatą ar kitą nejudantį objektą.
2. Susiraskite distanciją ir atlikite kelis bandomuosius metimus, kol šėrykla gula ten, kur norite.
3. Radę tašką valą galima įkabinti į ritės klipsą, kad kartotumėte tą pačią distanciją. Meskite sklandžiai ir prieš šėryklai pasiekiant klipsą pakelkite kotą, kad smūgis būtų minkštesnis. Jei taikotės į stambią žuvį, iš anksto apgalvokite, kaip prireikus greitai atlaisvinsite valą nuo klipso arba kaip kitaip išsaugosite pažymėtą distanciją.
4. Sesijos pradžioje į tašką galima nusiųsti kelias pilnas šėryklas. Kiek jų reikia, priklauso nuo sezono, žuvies aktyvumo ir to, ką bandote prisivilioti.
5. Toliau laikykite tą pačią kryptį ir panašų ritmą. Jei po pagrįsto laiko taškas tyli, keiskite vieną parametrą: masalą, pavadėlio ilgį, distanciją arba šėrimo tempą.

Klipsas nėra autopilotas. Šoninis vėjas, kitas šėryklos svoris ar net prastesnis mostas sistemą nuneš į šalį. Orientyras krante saugo kryptį, klipsas – atstumą.

Kaip atpažinti kibimą?

Feederio viršūnėlė pasakoja ne vien apie žuvį. Ją judina vėjas, srovė, plaukianti žolė, dugnu pasislenkanti šėrykla. Kibimas dažniausiai turi savo braižą: keli ryškesni linktelėjimai, tolygus lenkimas arba staigus atsileidimas, kai žuvis pajuda kranto link.

Nekirskite kiekvieno virptelėjimo. Smulkūs stuksenimai gali reikšti, kad žuvis tik liečia masalą ar sistemėlę. Įprastame feederio montaže sulaukę aiškesnio judesio kotą pakelkite tvirtai, bet be plataus spininginio mosto. Method feeder ir kituose savaime pakertančiuose montažuose stiprus kirtimas dažniausiai nereikalingas. Su plonu pavadėliu ir pintuku agresyvus mostas tik padidina nutrūkimo ar kablio išplėšimo riziką.

Kaip dažnai permesti dugninę?

Vieno teisingo permetimo intervalo nėra. Jei aktyviai žvejojate feederiu ir norite greitai užkurti tašką, pirmus metimus darykite trumpesniais intervalais. Vėliau ritmą pradeda diktuoti žuvies aktyvumas ir tai, per kiek laiko iš šėryklos išsivaikšto jaukas.

Method feeder ar karpinėje dugninėje ritmas kitoks. Ten masalas neretai paliekamas ilgiau, nes visa sistema skirta kompaktiškam pateikimui ir ramesniam žuvies laukimui.

Kada geriausia žvejoti dugnine?

Vienos „geriausios valandos“, kuri tiktų visiems telkiniams ir visoms žuvims, nėra. Maitinimosi langai keičiasi pagal rūšį, sezoną, vandens temperatūrą, šviesą, oro sąlygas ir patį telkinį. Rytas ar vakaras kai kuriose situacijose gali būti labai produktyvūs, tačiau kitą dieną geriausias periodas pasislinks į dieną ar naktį.

Žiūrėkite į sezoną, vandens temperatūrą, gaudomą žuvį ir konkretų telkinį. Jei karšiai į jūsų tašką susirenka tik po dviejų valandų šėrimo, internete perskaityta „geriausia valanda“ mažai ką pakeis.

Dažniausios pradedančiųjų klaidos

1. Per lengva arba per sunki šėryklėlė. Lengvą srovė ridena, o per sunki be reikalo apkrauna kotą ir visą montažą.
2. Metimai gula vis kitur. Jaukinimo taškas nesusidaro, pašaras išbarstomas dideliame plote.
3. Netinkama jauko konsistencija. Vienu atveju mišinys išbyra ore, kitu šėrykloje grįžta kaip molio kamštis.
4. Per didelis kabliukas ar masalo porcija. Tai ypač jaučiasi gaudant kuojas, plakį ar atsargų karšį.
5. Per ankstyvas ir per stiprus pakirtimas. Viršūnėlė gali kelis kartus virptelėti, kol žuvis iš tikrųjų paima masalą.
6. Po kiekvieno tuščio metimo keičiama pusė sistemos. Keiskite po vieną dalyką – tik taip suprasite, kas suveikė.

Ką pasiimti į pirmą dugninę žvejybą?

Būtina	Praverčia
Meškerė ir ritė	Atsarginė feederio viršūnėlė
Pagrindinis valas	Shock leaderio / storesnio leaderio medžiaga
Šėryklos / svareliai	Atsarginiai suktukai ir segtukai
Pavadėliai ir kabliukai	Pavadėlių dėžutė
Jaukas ir masalai	Sietas jaukui
Meškerės laikiklis	Kėdė ar platforma
Graibštas	Skėtis / lietaus apranga
Žirklutės / replės	Žibintuvėlis ilgesnei sesijai

Dugninės žvejybos taisyklės Lietuvoje

Prieš važiuodami prie vandens atsiverskite galiojančias Mėgėjų žvejybos vidaus vandenyse taisykles ir pasitikrinkite konkretaus telkinio režimą. Reikalavimai keičiasi; sena ekrano nuotrauka telefone nėra patikimas teisės aktas.

Pagal nuo 2026 m. gegužės 14 d. galiojančią Mėgėjų žvejybos vidaus vandenyse taisyklių redakciją vienu metu galima naudoti ne daugiau kaip 4 kitus mėgėjų žvejybos įrankius, o bendras vienu metu naudojamų kabliukų skaičius paprastai negali viršyti 6. Ne daugiau kaip 2 įrankiais galima žvejoti masalui naudojant žuvelę ar jos gabalėlį (stintų žvejybai taikoma išimtis). Žvejojant iš judančios vandens transporto priemonės vienam žvejui leidžiama naudoti ne daugiau kaip 2 meškeres; ši riba netaikoma žvejojant iš inkaru ar kitomis priemonėmis sustabdytos transporto priemonės. Stintų ir seliavų žvejybai kabliukų skaičiui taikomos atskiros išimtys.

Prieš žvejybą pasitikrinkite, koks leidimas reikalingas konkrečiame telkinyje: žvejo mėgėjo bilietas galioja valstybiniuose neišnuomotuose telkiniuose, kuriuose nevykdoma limituota žvejyba, o išnuomotuose, limituotos žvejybos ar privačiuose telkiniuose gali reikėti kito leidimo. Asmenys iki 18 metų, valstybinio socialinio draudimo pensininkai ir asmenys su negalia turi teisę žvejoti nemokamai teisės aktuose nustatytomis sąlygomis, turėdami tai patvirtinantį dokumentą. Vis tiek reikia laikytis draudimo laikotarpių, minimalių žuvų dydžių, laimikio normų ir konkretaus telkinio režimo.

Jei reikia trumpo paaiškinimo apie leidimus, turime atskirą gidą – Žvejo bilietas 2026.

Nuo ko pradėčiau, jei dugninę imčiau į rankas pirmą kartą?

Jei pats šiandien pradėčiau nuo nulio, imčiau vieną feederio kotą, vidutinio dydžio ritę, paprastą valą ir vieną pažįstamą sistemėlę. Į dėžę įsimesčiau kelių svorių šėryklų, porą pavadėlių variantų, dzykų, sliekų ir kukurūzų. Jauko tiek, kiek realiai sunaudosiu per sesiją.

Pirmą valandą neskubėčiau sukti masalų karuselės. Susirasčiau vieną aiškų dugno perėjimą, užklipsuočiau distanciją ir mokyčiausi ten pataikyti metimas po metimo. Kai taške atsiranda gyvybės, tada jau prasminga žaisti pavadėlio ilgiu, kabliuku ar masalu.

Dugninė greitai įpratina prie disciplinos: metimas turi adresą, šėrimas – ritmą, o kiekvienas pakeitimas – priežastį. Kai šie dalykai susidėlioja, viršūnėlė pradeda „kalbėti“ daug aiškiau.

DUK apie dugninę žvejybą

Ar feederis ir dugninė yra tas pats?

Feederis yra viena dugninės žvejybos rūšių. Jį išskiria jautri viršūnėlė ir aktyvesnis šėrimo bei permetimo ritmas, o klasikinė dugninė žvejyba gali būti gerokai pasyvesnė.

Kokio ilgio dugninė geriausia pradedančiajam?

Vieno universalaus ilgio nėra. Pradžiai dažnai patogus 3,3–3,6 m feederio kotas, o trumpesnį ar ilgesnį variantą rinkitės pagal krantą, srovę ir metimo distanciją.

Ar dugninei geriau pintas ar monofilamentinis valas?

Monofilamentas elastingesnis ir atlaidesnis, o pintukas aiškiau perduoda kontaktą su dugnu bei kibimą didesnėje distancijoje. Vieno geriausio valo visoms dugninės rūšims nėra – pasirinkimas priklauso nuo montažo ir žvejybos sąlygų.

Kokio svorio šėryklėlę rinktis?

Rinkitės tokį svorį, kad šėrykla stabiliai laikytųsi taške, o užpildyta sistema neviršytų koto metimo testo. Srovėje dažnai reikia sunkesnės šėryklos nei stovinčiame vandenyje.

Kaip dažnai permesti dugninę?

Feederiu pradžioje permetama dažniau, kol formuojamas taškas; vėliau ritmą diktuoja jauko darbas ir žuvies aktyvumas. Method ar karpinėje dugninėje masalas dažniausiai paliekamas ilgiau.

Koks masalas geriausias pradžiai?

Sliekai, musės lervos ir kukurūzai – gera trijulė pirmai sesijai. Geriausią variantą parodo gaudoma žuvis, sezonas ir konkreti diena.

Pabaigai

Dugninė žvejyba naujokui neturi tapti technikos egzaminu. Jei kotas susitvarko su šėryklos svoriu, sistemėlė nesipainioja, jaukas išsiskleidžia dugne, o metimai gula į tą patį plotą, pagrindą jau turite.

Toliau prasideda įdomiausia dalis – vandens skaitymas. Vieną dieną žuvis stovės ant kieto dugno, kitą pasitrauks prie žolės krašto. Kartais padės ilgesnis pavadėlis, kartais vienas dzykas vietoje slieko kuokšto. Dugninėje retai laimi tas, kuris turi pilniausią dėžę. Dažniau pagauna tas, kuris mato, ką rodo viršūnėlė, ir nekeičia pusės sistemos be reikalo.