PAGALIAU nuvykti atsidaryti upėtakių sezoną pavyko ir man.
Žiema šiais metais ypač šilta. Žvilgtelėjąs į orų prognozę nutariau, kad ši diena MANO. +3-5 laipsniai šilumos, be kritulių kas gali būti geriau ? Na vienintelis nerimą keliantis reiškinys – vėjas. Jį žadėjo iki 16 metrų. Bet tai manęs nesustabdė.
Žvejybos pradžia
Atvykus į vietą ir pradėjus ruoštis vėjas pradėjo šiek tiek kelti nerimą. Gūsiai šalti ir dažni. Jeigu taip visą žvejybą – ilgai netemsiu. Na ir metimo tikslumą labai nuskriaus. Kuris ilgai nežvejojus ir taip nestebuklingas. Na bet nieko nepadarysi yra kaip yra. Susiruošęs savo naują setą upėtakiui nuslinkau prie upės.
Nusileidus prie upės iš kart pasijautė, kad vejas liko kažkur viršuj. Ir prie upės jo praktiškai nesijautė. Girdėjosi tik jo ošimas, bet pačio nesijautė visai. Labai nudžiugau ir pradėjau žvejybą. Pirmosios tiesiosios, vingiai, posūkiai – tuščia. Taip tuščiai pėdinu gerą valandą. Pradedu eksperimentuoti.
Pirmi upėtakių kibimai
Keičiu masalą iš naturalkės į ryškią. Keičiu pravedimą. Iš lėto pravedimo į agresyvesnius stop & go su masalo atidavimu šiek tiek atgal. Ir štai pirmasis smūgis į nagus ant masalo atidavimo atgal. Apsidžiaugiu. Bet nepakertu. Pakartojimo nesulaukiu ir keliauju toliau. Sekančioj perspektyvioje vietoje matau atsivijimą, bet upėtakis nepataiko į masalą. Antras metimas BAM yra. Pirmasis šių metų. Adrenalino pliūpsnis. Nuotaika pakelta! VAROM! Dar vienas nedidelis vingis. Masalą paleidžiu po medžio šakom. pasukimas, sustojimas, šiek tiek atleidžiu masalą atgal BAM yra. Nedidelis, bet darosi vis smagiau.
Po keliu sėkmingai realizuotų kibimų padarau pertraukėlę.
Atsigeriu kavos, suvalgau kibiną, atsipučiu. Po pertraukėlės sekė tyla. Vingis po vingio upėtakių nematyti. Taip nenumaldomai artėjo mano žvejybos pabaiga. Jau ne už kalnų buvo paskutiniai vingiai. Artėjant prie eilinio vingio pamatau gan gražią vietą. Nukritęs medis virš jo kabo šakos. Paleidžiu masalą pasroviui. Vieną kartą. Antra. Trečią. Tuščia. Buvo nebuvo paleidžiu paskutinį kartą. Ir ant to paskutinio karto voblerį užspaudžia upėtakis. Gražus storuliukas. Iš akies į legąlą traukia. Ir tai buvo paskutinis upėtakis kurį aš tą dieną mačiau. Beeinant pradėjo lašnoti lietus. Ir nutariau nežaisti su likimu ir pakuotis namo.
Didelis ačiū E.B. Lure už voblerius. Voblerių darbas nuostabus. Ateity dar kreipsiuosi, kad praplėsti asortimentą. 🙂
