Iš įrašo antraštės puikiai suprantama, kad upėtakių sezonas 2019 metais buvo ne toks kokio tikėjausi ir norėjosi. Aišku galima pradėt save raminti, kad metai (sezonas) buvo ne iš lengviausiu. Daug įvykių bei pasikeitimų asmeniniam gyvenime bei darbe. Be to ir vasara buvo viena iš karščiausių kurias tik atsimenu. Tad mano mylimieji upėtakiai atsidūrė antrame plane. BET. Nėra to blogo kas neišeitų į gerą.
Upėtakių sezonas 2019 metų
Kaip ir kiekvienais metai sezoną pradėjau sausio pabaigoje vasario pradžioje. Kodėl taip vėlai ? Juk draudimas baigiasi sausio 1. Viskas paprasta. Aš mėgstu žvejoti komfortiškai. Žiedų gramdymai nuo ledų, mediniai pirštai nuo šalčio, pučiantis vėjas sniegą į veidą nei kiek nevilioja eiti žvejoti. Ypač kaip žinai, kad reikės sukarti ne viena kilometrą palei upę ir įveikti ne vieną kliūtį. Todėl aš renkuosi palankesni orą žvejyboms. O pats mėgstamiausias laikas – pavasaris. Kai bunda gamta. Na grįžkim prie temos. Šiais metais pirmą upėtakį iškrapštyti pavyko labai vėlai. Žieminio upėtakio palaikyti rankose iš vis neteko. O pirmasis margasis draugas pasisveikino balandžio pabaigoje. Kai praeitais metais (2018) pavyko iškrapštyti ne vieną margį dar žiema. Na o apie šių metų vasarą gėda ir šnekėti. Išvykas margių medžioklėn galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Per tas išvykas pavyko pagauti ne vieną upėtakį, bet to tikrai buvo maža, kad pagerinti savo rekordą. O sezono uždarymas iš vis pražepsotas. Na bet gavos kaip gavos. Reikia judėti į priekį ir jau pradėti ruoštis naujam sezonui.
