Rugsėjis paskutinis mėnuo iki upėtakių žvejybos draudimo. Šis mėnuo visada pasižymi rezultatyvumu. Upėtakiai kyla į aukštupius nerštui, buriuojasi ir maitinasi prieš nerštą ir žiemą. Iš vienos duobės galima išvilioti ne vieną upėtakį. Bet dažnai tai būna nedidelio dydžio egzemplioriai.
Upėtakių žvejyba rudeni prasideda. Penktadienis, vakaras. Visiškai ekspromtu nutariu, kad pusdienį praleisiu žvejyboje. Bet ką žvejoti ? Feederiui nepasiruošęs. Jaukų nėra, masalų nėra. Anksti ryte trankytis ieškoti masalų nėra noro. Lydekoms reikia bent valties, kurią irgi nelengva bus taip greit susiveikt. Ir čia prisimenu, kad yra dar tokia žuvis kaip upėtakis. Pasiruošimas paprastas – kuprinė su vandeniu, blizgutėm, vobleriais, floru ir karabinais, bridkelnės, graibštas, akiniai ir pirmyn.
Upėtakių žvejyba rudeni: pradžia
Ryte viską susimetu į mašiną ir važiuoju link savo mėgstamiausio upelio. Pasirenku aukštupio ruožą. Vasaros pradžioje jame buvo visiškai tuščia, bet dabar galvoju tikrai bus pakilę. Neskubant nusigabenu prie taško. 9 valandos ryto. 9:30 jau pirmieji metimai lekia į vandenį. Pradėjau žvejyba su vobleriais, bet per valandą pastebiu, kad upėtakiai jį tik atsiveja ir seka iš paskos karts nuo karto bakstelėdami į uodegą lyg nuvydami nuo savo teritorijos. Kas mažiau laimingi užsikabina už galinio kabliuko, bet tai tikrai ne to ko man reikia. Keičiu masalą į blizgutę. Ir prasideda smūgiai. Panašu, kad vabzdžio imitacija ar į ką jiems ten ji panaši – veikia.
Bet dydžiai tai… Delniniai. Iš duobės vejasi po 3-4 vienetus vienu metu. Bet kas iš to ? Po 20 upėtakio jau pasidaro nebeįdomu. Taip brendant entuziazmas vis mažėja. ne už kalnu jau ir ruožo pabaiga o visos geresnės duobės tuščios arba su krūva pyplių kurie jau nusibodo. Ir galima sakyti tik paskutinis posakis įneša bent šiokių tokių vėjų ir pavyksta iškrapštyti bent kažką panašaus į upėtakį.
Nors ir nepavyko atrasti savąjį profesorių, bet už tai puikiai praleista s pusdienis. Puiki kardio treniruotė ir atokvėpis nuo visų darbų. Kas ir yra svarbiausia žvejyboje – pailsėti. Tad neverta nusiminti, kad nieko rimto nepavyko pagauti – svarbu gerai praleistas laikas. Nei žvyno kolegos! O aš savojo sezono dar neuždarau (tikiuosi) ir antroje rugsėjo pusėje dar pasistengsiu nuvažiuoti rasti savąjį profesorių.
