Turbūt visiems ne paslaptis, kad upėtakių sezonas prasideda žiema. Po neršto upėtakis vangus, pavargęs. Nelinkęs vaikytis masalų. Net ir po nosim pakištas masalas ne visada sugundo. Bet ką jau be padarysi kai noras pagauti upėtakį stipresnis už sveiką protą. Juk negalim ramiai sėdėti namuose ir laukti kol jie suaktyvės, žinodami jog kažkur ten, paslaptingajame upelyje, po medžio kelmu, tavęs laukia tavasis profesorius. Kuris jau praleido begalę upėtakiautojų masalų ir vis laukia ir laukia tavęs.
Toks beprotiškai sudėtingas upėtakių sezonas kliuvo ir man. Kas kart važiuodamas žvejoti vis tikėjausi surasti tą savąjį upėtakį kuris laukią manęs. Bet Kaip tuščia taip tuščia. Ir tik sulaukus balandžio mėnesio kada oras jau gerą savaitę buvo aukščiau 5-8 laipsnių šilumos man pavyko atsidaryti upėtakių sezoną. Aišku ne trofėjumi, bet vis šis tas. Bet rankų nuleisti niekas nesiruošią. Priekyje dar visas ateinantis sezonas. Už savaitės prasidės lydekų sezonas. Dar už kitos savaitės iš neršto grįžta starkiai. Ir upėtakiniai upeliai gaus atokvėpį nuo žvejų presingo. O tada ir prasidės tikrosios upėtakinio profesoriaus paieškos. Tad palinkėsiu nenukabinti nosies kam metų pradžia susiklostė sudėtinga. Toliau bus dar sunkiau! :)))
