Namelis ant ežero ir žvejyba. Taip prasidėjo mano žvejybos kelionė. Tikriausiai kiekvieno žvejo svajonė turėti namą ant ežero kranto, kad savaitgali ryte atsibudus su kava eiti ne prie teliko žiūrėti žvejybos laidas o ant nuosavo liepto spiningą pamėtyti, dugninę užmesti arba tiesiog pasėdėti pagalvoti 🙂 Šia savo svajonę trumpam įgyvendinau. Dvi naktis praleidau ant ežero, tiesioginę to žodžio prasme.
Pirma žvejybos diena – atvykimas
Pirma žvejybos kelionė diena prasidėjo gan neblogai. Susidėjus daiktus ir užkūrus šašlykinę nuskubėjau ruošti dugninės meškerės. Užmaišiau pašarą, surišau sistemėlę, užklipsavau atstumą (savininkas sakė kad visa įlanka 6m gylio ir tolimų metimų tikrai nereikia). Pradėjau šerti. Sumečiau penkias šėryklas. Uždėjau pavadėlį ir šeštą šėryklą šoviau jau su masalu. Laukti ilgai nereikėjo, nepraėjus ir valandai krante atsidūrė pirmasis puskaršis. Bet toliau deja situacija gerėti nepradėjo. Už sekančio pusvalandžio dar vienas kibimas ir krante nedidelė kuoja. Taip kas pusvalandi arba mažiau sulaukdavau kibimų, bet rimtesnių egzempliorių nepapuolė. Viltis buvo gylus vakaras. Bet deja ir jis nepasiteisino nuo 22 valandos kibimas visiškai pasibaigė. Net ir mažesnės nebuvo linkusios maitintis. Teko eit ilsėtis.
Antra žvejybos diena – liūdesys akyse
Antrą žvejybos kelionė dieną oras nelepino. nuo 7 valandos ryto prasidėjo lietus. Bet jį dar buvo galima kentėti pasislėpus po stogeliu. (Pirma nuotrauka iš dešinės pusės ant praėjimo slėpiausi). Žuvies dydis nesikeitė. Kuojytės, plakiukai, nedideli ešeriukai. Karšių nė kvapo. O nuo pietų prasidėjo didžiausias malonumas. Pradėjo pūsti stiprus vėjas tiesiai į veidą. Stogelis kuris gelbėjo ryte jau nebepadėjo… Vėjo gūsiai siekė iki 17 metrų, lietus įsismarkavo dar labiau ir teko žvejybą užbaigti. Visas šis uraganas tesėsi iki pat vėlaus vakaro. Vakare jau nebesinorėjo nieko… Visą dieną prabuvus namelyje, jėgų ir noro buvo tik šiltam maistui pasikepti.
Trečia diena – spiningas ir kelionė namo
Rytas džiugino akį. Švietė saulutė. Pūtė nestiprus vėjas. Bet liūdino mintis, kad reikia ruoštis namo. Susikrovus dugninę čiupau spiningą, valtį ir išplaukiau žvejoti. Dar tik atvykus nusižiūrėjau vieną pakrantę kurią norėjau apmėtyti spiningu. Ir pradėjau plaukti link savojo tikslo. Atplaukus į pradžios tašką pastebėjau dar vieną valtį – trolingistų. Ilgai negalvojus užsidėjau voblerį ir pirmyn – twichint. Viena įlanka – tuščia. Plaukiu toliau prie nuvirtusio medžio į vandenį. Na galvoju čia tai jau tikrai turėsiu bent peiliuko kibimą. Pasvaidau vieną voblerį – nieko. Uždedu kitą situacija nepasikeitė. Gal mepsas bent ešeriuką pakels ? Deja… Tuščia. Taip apiplaukus visą pakrantę grįžau prie namelio. Susikrovus paskutinius daiktus užsikaičiau virdulį ir pasidariau paskutinį kavos puodelį prieš kelionę namo. Su gardžia kava atsisėdau ant liepto. Kad ir kaip bebūtu gaila, kad nieko rimtesnio pagauti nepavyko, bet laikas praleistas ne veltui. Labai puikiai pailsėtą nuo miesto šurmulio. Pastoviai zujančių troleibusų, autobusų, taksistų.
Tokios tylumos mieste net naktį nerasi… Juk žvejyba nėra tik pagauta žuvis – tiesa ? 🙂
O į šitą namelį aš dar tikrai grįšiu… ?
